Buvę miestiečiai Reda ir Saulius Gulbinavičiai svajonę rado Žaliosios girios gilumoje. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Miestiečiai laimę rado girioje

Miestiečiai laimę rado girioje

Namuose daugelį įkalinęs karantinas visai nepakeitė Sauliaus ir Redos Gulbinavičių kasdienybės.

Ši buvusių miestiečių pora jau tris dešimtmečius gyvena vidury Žaliosios girios su būriu fazanų, vištų, avelėmis, augina gėles ir plantacijas įvairiausių uogų. Kartais jie svečiuojasi maždaug už kilometro tarp medžių įsispraudusioje kaimyno Vytauto sodyboje tauriųjų elnių ir danielių apsuptyje. Nors Vytautas gyvena Panevėžyje, užaugęs miške, kelio į jį pamiršti nesugeba.

Gražuolių ūkis

„Parduodu fazanus“, – taip paprastai prasidėjo ši istorija, netikėtai nuvedusi į pačią Žaliosios girios gilumą, kur be navigacijos būtų neįmanoma nepasiklysti. Medžiai, po žiemos patežę keliukai ir posūkiai greitai susuka galvą. Tamsaus miško erčioje, šalia siauro upelio gyvena smulkaus ūkio savininkas S. Gulbinavičius su žmona. Klaidžiais keliukais atlydėjęs iki savo jaukios sodybos, šeimininkas pirmu taikymu veda prie gražuolių paukščių.

„Čia sidabrinis fazanas – jis vienintelis gindamas patelę kedena sparnus. Čia bananinis, toliau auksinis, karališkasis. Pats brangiausias – mėlynasis ausytasis fazanas, jo patelė susirgo“, – su išskirtiniais kiemo sparnuočiais skuba supažindinti šeimininkas.

Sauliaus sukaltuose voljeruose gyvena po patiną ir patelę. Pastarosios, beje, grožiu smarkiai atsilieka nuo savo ryškiaspalvių vyriškių įmantriais kuodais ar ilgomis uodegomis.

„Fazanus pradėjome auginti prieš aštuonerius metus. Tai paukščiai grožiui. Jauniklių fazanai susilaukia retai – padeda kiaušinius ir nebaigia jų perėti. Todėl mes patys inkubatoriuje periname“, – į pokalbį įsitraukia ir Sauliaus žmona Reda.

Tokie paukščiai, pasak šeimininkų, gali kainuoti nuo 300 iki 800 eurų. Jie savo gražuolių ūkį naujomis rūšimis plečia mainydamiesi su kitais augintojais. Sutuoktiniai lankosi fazanų parodose, patys juos ir parduoda.

Reda su vyru vienkiemyje jau kurį laiką sukasi vieni – trys užauginti vaikai išvyko gyventi į užsienį. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Reda su vyru vienkiemyje jau kurį laiką sukasi vieni – trys užauginti vaikai išvyko gyventi į užsienį. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Vidur girios parduotuvė

S. Gulbinavičiaus žiniomis, Panevėžio rajone fazanus augina ir dar keli gyventojai. O pats pernai ėmėsi kitos tokio ūkio krypties – pradėjo auginti medžioklinius fazanus. Dabar šių medžioklei ir maistui skirtų paukščių jo kieme klega apie 100.

„Tai prezidento Valdo Adamkaus paukščiai, – pasakoja Reda. – Jis yra sakęs, kad valgo tik fazano mėsą. Iš tikro ji labai skani ir skiriasi nuo vištienos. Skerdienos iš fazanų galima gauti iki pusantro kilogramo.“

Šeimininkas šiems sparnuočiams net visą stiklinę fermą pastatė.

„Iš pradžių niekas nesuprato, ką jis čia daro. Kažkokie dideli šiltnamiai. O vyras visiems tik juokėsi, kad Panevėžyje yra prekybos centrų, o Žaliojoje – dar ne, tai ir stato naują parduotuvę“, – juokiasi R. Gulbinavičienė.

„Niekur kitur savęs nebeįsivaizduojame, į miestą tikrai negrįšime.“

R. Gulbinavičienė

Šie metai naujam medžioklinių paukščių ūkiui, pasak Sauliaus, prasti. Prekybą sustabdė karantinas, bent jau grūdų pašarui džiaugiasi pigiai gaunantis iš geraširdžių ūkininkų.

Didelės priežiūros fazanai nereikalauja. Tačiau prisijaukinti jų irgi neįmanoma.

„Laisvėje jų nėra tiek daug. Bet Žaliojoje tikrai turėtų būti. Kadaise mūsų vaikai panoro fazanus pamaitinti ir paleido, šie paspruko neatsisukdami. Kartą jau po kiek metų matėme patelę su jaunikliais pamiškėje“, – prisimena Reda.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Svajojo apie kaimą

Gyvuliai, paukščiai ir visos daržo, sodo gėrybės – pagrindinis šių Žaliosios girios gyventojų pajamų šaltinis. Jie ištisas dienas pluša savo atokioje sodyboje, o mieste apsilanko itin retai.

„Aš gal mėnesį nebuvau Panevėžyje, bet man ten nieko ir nereikia “, – patikina ūkininkas.

Jau beveik 30 metų miške gyvenantis Saulius gimė ir užaugo ant asfalto, jis buvo grynas kaunietis. Šis miestietis, pasak žmonos, visada svajojo apie kaimą ir apie tokį, kuris būtų giliai miške prie upės.

„Sodybą šitoje vietoje nusipirkome dar gyvendami Kaune, kur susituokėme, susilaukėme pirmojo sūnaus. Aš pati taip pat iš miesto, užaugau Šiauliuose“, – pasakoja R. Gulbinavičienė.

Ji neprieštaravo sutuoktinio planui keltis už civilizacijos ribų. Kaip pati apie jųdviejų porą sako, atitiko kirvis kotą.

„Mano senelis buvo nuo Pumpėnų. Tėvai matė mūsų potraukį kaimui ir pasiūlė keltis arčiau jo. Taip mes ir atsiradome čia – pirma atsikėliau aš, o paskui ir vyras, jam reikėjo užbaigti mieste likusius darbus“, – kalba Reda.

Ji iki šiol prisimena pirmą siaubo naktį tankios girios sodyboje, kai iki ryto sėdėjo prie lango ir laukė prasliūkinant lūšies, vilko ar šerno. Bet, kad ir kaip būtų keista, pora per tris dešimtmečius savo kieme šių plėšrūnų taip ir nepamatė. Jų aplink yra, bet nuo namų žvėris nuveja šunys.

Gražuoliai fazanai – Sauliaus Gulbinavičiaus džiaugsmas. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Gražuoliai fazanai – Sauliaus Gulbinavičiaus džiaugsmas. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Kuo tik neužsiima

„Ko tik mes neauginome. Pradėjome nuo šinšilų, prieš 25 metus buvo populiaru juos auginti. Už 5 kiaulių kainą nusipirkome penkis tokius kailinius žvėrelius. Paskui jų tiek prisiveisė, kad pusę namo teko užleisti“, – prisimena R. Gulbinavičienė.

Netrukus atėjo krizė ir šinšilų verslas baigėsi. Nusprendęs paieškoti laimės emigracijoje, Saulius išvyko dirbti į Norvegiją. Girioje likusi žmona ėmėsi auginti triušius. Turėjo įvairių jų veislių, bet ir šio ūkio vieną dieną teko atsisakyti – augintinius pradėjo pulti ligos.

„Gimimo dienos proga tėvai padovanojo karvę. Tokia rami, švelni buvo, o aš, miestietė, net šieno bijodavau jai paduoti – numesdavau iš toli“, – dabar kvatoja Reda.

O dabar jų ūkyje, be fazanų, dar burkuoja balandžiai, kudakuoja vištos, meiliai glaustosi avys. Pastarosios saugomos nuo miško plėšrūnų, todėl laikomos ūkiniuose pastatuose.

„Sako, avys – tinginio darbas, bet iš tikro viskam čia, kaime, reikia laiko ir daug jėgų“, – patikina pašnekovai.

Saulius į pokalbį su žurnalistais atėjo tiesiai iš sodo, kur skiepijo jaunas obelaites. Žmona šiomis dienomis baigia spanguolių daržo sezoną. Mažame žemės plotelyje iki šiol raudonuoja didelės sukultūrintos uogos, vos paliestos jau sproginėja. Iš vieno kvadratinio metro ūkininkė priskina kibirą spanguolių.

„Turguje nestovime, turime savo pirkėjus. Kai jiems reikia, einu ir prirenku uogų iš daržo. Rankomis tai gana sunkus darbas“, – sako R. Gulbinavičienė ir juokiasi prisiminusi, kaip vyras sugalvojo greitesnį būdą derliui nuimti.

Spanguoliaudamas kantrybės netekęs Saulius jas tiesiog susiurbė kambariniu dulkių siurbliu. Įprastą aparatą šiek tiek pasitobulino ir mėnesio darbą darže atliko per valandą.

Šeimininkai taip pat augina braškes, avietes, gervuoges, šilauoges, serbentus. Vasarą pora renka ir parduoda miško grybus. Žino girioje geriausias baravykų augimo vietas. O pavasarį buvę miestiečiai mėgaujasi klevų sula.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Dirbti noras nepalieka

Reda giria darbščias vyro rankas. Bet ir pati visus metus triūsia be poilsio. Turėdama gėlininkės specialybę, vidur miško įkūrė gėlininkystės ūkį ir sodybą kiekvieną vasarą papuošia krūvomis žiedų.

Ir dabar ant palangių vazonuose šoka tulpės su hiacintais.

Gulbinavičiai savo vienkiemyje jau kurį laiką sukasi vieni – trys užauginti vaikai paliko mišką ir išvyko gyventi į užsienį. Pasiekti artimiausias mokyklas ir draugus klampokais girios keliukais, krūmais atžaloms vaikystėje nebūdavo lengva. Čia trūkdavo miesto pramogų, bet gamta, mamos teigimu, jiems įaugo į kraują – vaikai atostogas mielai leidžia gimtinėje.

„Niekur kitur savęs nebeįsivaizduojame, į miestą tikrai negrįšime, nors turime butus ir Kaune, ir Šiauliuose“, – tvirtina Reda.

Ji kartą bandė bent dirbti kitiems – samdoma darbuotoja įmonėje, bet ištvėrė tik pusantrų metų.

„Ūkininkauti taip pat nėra lengva. Noro ir minčių mes dar daug turime, tik kartais viską atmuša realybė. Trūksta Lietuvoje palaikymo tokiai veiklai, trūksta vienybės tarp paties verslo. Buvome tokiame susitikime, kur siūlė auginti naujas kultūras. Žemės turime ir sakome: „Mes neturime pinigų, duokit mums nors sodinukų ir jums priauginsime derliaus.“ Bet nieko neišėjo“, – skėsteli rankomis pora.

Gimtinė poilsiui

Bent jau draugišką kaimyną, kad ir už kilometro gyvenantį, šie ūkininkai tikrai turi. Miško keliukais S. Gulbinavičius korespondentus palydi į netolimą sodybą. Joje taip pat auga fazanai. Šios šeimininkas panevėžietis verslininkas Vytautas pas paukščius atvažiuoja ne kas dieną. Bijodamas nesvetingų prašalaičių, jis nepanoro viešinti savo pavardės, o juo labiau kaimo. Ne visi svečiai, anot jo, nori tik apžiūrėti jaukią sodybą miško apsuptyje, kai kurie turi ir ne tokių taikingų užmojų.

O jam sodyba – poilsio vieta, kur gimė ir užaugo.

„Čia mano senelių, tėvų sodyba. Pats į mokyklą klampodavau iš miško visą vaikystę, tokių kelių, kaip dabar, tada dar nebuvo“, – pasakoja Vytautas.

Mažam gal ir ne itin patiko tokios gyvenimo sąlygos. Šeima nebuvo turtinga, o asfaltą vaikas pasiekdavo jau visas purvinas. Tik tokio amžiaus „miškinukui“ tai ir nebuvo svarbu.

Tačiau dabar panevėžietis kitomis akimis žiūri į gimtinę. Tai jam didelės šeimos vertybė, kur suvažiuoja vaikai, anūkai.

Šalia sodybos vyras ketvirtus metus aptvare grožisi tauriaisiais elniais ir danieliais. Dabar jų kelios dešimtys, o viskas prasidėjo nuo kelių gyvulių.

Šeimininkas ūkį kol kas laiko tik dėl grožio. Porakanopių gyvūnų ragais nukabinėtos visos Vytauto atnaujinto namo sienos.

Trofėjų kolekcija

Vytautas aistringas medžiotojas. Šalia ragų, elnių, įvairių paukščių ir šernų galvų iškamšos. Pastaruosius miestietis taip pat iki kiaulių maro augino sodybos aptvare ir net vardus jo knisliai turėjo.

„Šiais metais dėl karantino medžioklių turime mažiau, bet vis tiek tenka važiuoti į miškus, šerti žvėris“, – pasakoja medžiotojas.

Daug laiko jis praleidžia savo sodyboje Žaliojoje girioje. Net žmona kartais papriekaištauja, kad geriau pinigus skirtų vaikams, nei gimtinei puoselėti.

„Kai tik galiu, ir važiuoju čia, visada išsimaudau savo kastame tvenkinys. Net žiemą mėgaujuosi tokiomis maudynėmis“, – pasakoja Vytautas.

Galerija

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų