Miestas ant Nevėžio: matęs kryžiuočius, išpirktas ir Maestro paviliojęs

• Sekundė
• Daiva SAVICKIENĖ
• Aktualijos
• 2020.09.05 08:10

517-ąjį gimtadienį švenčiantis Panevėžys yra jauniausias šalies didmiestis: rašytiniuose šaltiniuose paminėtas tik XVI amžiaus pradžioje. Bet tai dar nereiškia, kad iki tol čia niekas negyveno. Nors miestas skaičiuoja tik kiek daugiau nei pusę tūkstančio metų, jo istorija ir čia gyvenusios, kūrusios, kovojusios asmenybės – itin ryškios.

Apie Aukštaitijos sostinės raidą ir kaitą kalbamės su Panevėžio kraštotyros muziejaus vyriausiąja fondų saugotoja Jūrate Gaideliene.

Priminkite miesto kūrimosi pradžią. Kurioje vietoje užgimė Panevėžys?

Ši vietovė pirmą kartą dokumentuose paminėta 1503-iųjų rugsėjo 7-ąją. Tą dieną Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras parašė laišką Ramygalos klebonui ir įpareigojo jį tarp Lėvens ir Nevėžio upių pastatyti katalikų bažnyčią. Lietuvos valdovą buvo pasiekusios žinios, kad tos vietovės gyventojams per toli važinėti į Ramygalos bažnyčią, tad jie toliau meldėsi pagoniškiems dievams. Tokia yra pirmoji žinia apie Panevėžio miestą. Tiesa, iš jos išskaitome, kad čia XVI amžiaus pradžioje tikrai buvo gyvenvietė. Valdovas neįpareigos statyti bažnyčios neapgyvendintoje vietoje. Impulsą miestui augti davė 1507 metais pastatyta bažnyčia.

Miestas kūrėsi toje vietoje, kur dabar driekiasi Senamiesčio gatvė. Einant link buvusios „Ekrano“ gamyklos, šalia Senamiesčio ir Venslaviškio gatvių sankirtos yra pirmosios medinės Panevėžio katalikų bažnyčios vieta, šalia jos stovėjo klebonijos pastatai, buvo kapinės, turgaus aikštė, smuklė, degtinės varykla, pirtis, stūksojo apie 20 sodybų. Ši teritorija keletą šimtmečių vadinta Senuoju Panevėžiu. Vieta, kur ėmė augti Panevėžys, pažymėta atminimo ženklais.

Gana greitai, t. y. XVI amžiaus 4–5 dešimtmetyje, Panevėžys ima augti ir kitoje Nevėžio pusėje. Gyventojai pradeda kurtis toje vietoje, kur šiandien miesto centras – Laisvės aikštė, Kranto, Ramygalos, Ukmergės, Vasario 16-osios gatvės.

Ši teritorija vadinta Naujuoju Panevėžiu. Greitai Naujasis Panevėžys pagal gyventojų skaičių ir ekonomikos raidą ėmė lenkti Senąjį Panevėžį. Šiandieninė Laisvės aikštė iš dabartinių aikščių yra seniausia. Nuo XVI amžiaus vidurio iki Pirmojo pasaulinio karo šioje vietoje šurmuliavo turgus ir ji buvo vadinama Turgaus aikšte. Čia kirtosi trys prekybiniai keliai – vienas vedė link Ramygalos ir Kauno – dabartinė Ramygalos gatvė, antrasis per Nevėžį link Senojo Panevėžio ir link Livonijos į dabartinę Latvijos teritoriją, trečiasis kelias ėjo į Žemaitiją – dabartinė Vasario 16-osios gatvė. Keletą šimtmečių čia valstiečiai pardavinėjo atvežtas prekes. Turgaus aikštė pirmą kartą išgrįsta akmenimis apie 1840 metus. Netrukus imtos grįsti ir kitos gatvės. Turgaus aikštėje buvo ir miesto svarstyklės, šulinys. Atkūrus nepriklausomybę apie 1920 metus aikštė pavadinama Laisvės. Ji tapo labiau reprezentacine miesto vieta.

Impulsą miestui augti davė 1507 metais pastatyta bažnyčia, kurios vietą žymi simbolinis akmuo. „Sekundės“ nuotr.

Tais tolimais laikais tikriausiai buvo svarbesnis Upytės kraštas?

Ir Pasvalys, ir Rokiškis pradėjo augti XV a. pabaigoje, Panevėžys – XVI a. pradžioje. Kol vyko kovos su vokiečių ordinu, mūsų kraštas buvo gana tuščias. Mus puldinėjo Livonijos ordinas. Visos Latvijos pilys, kurias mes dabar lankome, pastatytos Livonijos ordino. Jis puldinėjo mūsų kraštą ir XIII, ir XIV amžiuje. Tik po laimėto Žalgirio mūšio, maždaug nuo XV amžiaus antros pusės, Upytės žemėje (vėliau paviete) apsigyveno daugiau žmonių, suklestėjo gyvenvietės.

Pasibaigus karui su vokiečių ordinu, iškilo ir Pasvalys, ir Rokiškis, ir Panevėžys.

Panevėžio muziejininkai yra lyginę aprašymus, sudarytas schemas, tad mano, kad Upytės žemės ribos praktiškai atitinka Panevėžio apskrities ribas. Vykstant kovoms, administraciniu centru buvo Upytės pilis – reikėjo gintis, nuolat būti pasiruošusiems atremti puolimus. Apginti piliai vietovė labai tiko – buvo didžiulėje pelkėje, ir tik vietiniai žinojo kūlgrindas.

Vykdant LDK teismų ir administracijos reformą 1564–1566 metais Upytės pavieto centru tapo Panevėžys. Praėjus vos pusei amžiaus nuo miesto paminėjimo Panevėžys jau buvo administracinis centras.

Istorija taip susiklostė, kad Panevėžiui nebuvo suteikta magdeburgo teisė, nors ją turėjo gana daug miestų, vėliau sumenkusių ir tapusių nedidelėmis gyvenvietėmis. Panevėžio dvaras nebuvo stiprus. Panevėžį nuomojosi nuomininkai, tad nebuvo stipraus šeimininko, pavyzdžiui, Biržai, Kėdainiai turėjo didikus Radvilas, kurie globojo, mecenavo, stiprino, kvietėsi amatininkus, kūrė mokyklas ir kt. Rokiškis turėjo Tyzenhauzus. Panevėžiui taip nesusiklostė. Padėtį mieste sunkino, kad nebuvo bendros valdžios. Čia buvo kelios jurisdikcijos – Senamiesčio bažnyčios, Upytės pavieto seniūno, pijorų. Dalis miesto priklausė privatiems asmenims. Ta priklausomybė trukdė jam plėtotis. Tik XIX amžiaus pradžioje Panevėžys buvo išpirktas iš privačių rankų ir tapo savarankišku. Nuo XIX amžiaus pirmos pusės miestas pradėjo sparčiau augti, daugėjo gyventojų.

Kaip vyko Panevėžio plėtra?

Ilgus metus Panevėžys buvo nedidelis miestelis. 1804 metais, tai yra praėjus 300 metų nuo įsikūrimo, čia gyveno apie 700 žmonių. XIX amžius buvo stiprėjimo metai. Tai taikos ir ekonominio augimo laikas. Per XIX amžių gyventojų padaugėjo nuo 700 1804 metais iki 13 000 amžiaus pabaigoje. Tuo metu miestas tapo Kauno gubernijos apskrities centru. XIX amžiaus pabaigos–XX amžiaus pradžios miestiečiai savo išsilavinimu, tautiškumo identitetu, gyvenimo būdu labai skyrėsi nuo šiandieninių. Miestas buvo daugiatautis, jame maišėsi įvairios religijos ir tradicijos – tokia buvo kasdienybė. 1897 m. pirmojo visuotinio Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenimis, pusę Panevėžio gyventojų sudarė žydai, apie 20 procentų – lenkai, apie 13 procentų – rusai, 12 procentų – lietuviai, buvo šiek tiek vokiečių, karaimų, latvių.

Panevėžio ir jo apylinkių žmones pelnytai galima vadinti tais, kurie narsiai gynė šalį ir kovojo nepriklausomybės kovose, tačiau ir XIX amžiuje čia vyko ne viena kova.

Panevėžys išties išsiskiria sukilimų metais – 1831-aisiais, 1863–1864 m. Aplink mus buvo didelės girios. Sukilėliai Panevėžio krašte veikė ilgiausiai visoje Lietuvoje. Paskutiniai mūšiai įvyko 1864 metų rugsėjį.

Panevėžyje praktiškai nėra senamiesčio. Kodėl?

Tam yra keletas priežasčių. Visų pirma, miestas ilgus metus buvo medinis. Dauguma pastatų bėgant metams sudegė. Miesto centre mūriniai namai masiškiau pradėti statyti tik XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje. Be to, ir taip nedaug senųjų pastatų turėjęs Panevėžys sovietmečiu buvo „apvalytas“ – tokie statiniai arba nugriauti, arba neatpažįstamai rekonstruoti.

Ilgus metus miestui pavojų kėlė gaisrai. Panevėžys labai nukentėjo nuo 1881 ir 1882 metų gaisrų.

Tuomet sudegė daug pastatų Turgaus aikštėje (dabar Laisvės a.), Ukmergės, Bajorų (dabartinė Respublikos gatvė), Kranto, Šeduvos (dabartinė Vasario 16-osios gatvė).

Gaisrai savaip keitė miestą. Nors tai buvo didelė nelaimė, tačiau sudegus keliems pastatams iš eilės, atsirasdavo galimybė praplatinti gatves.

Visgi Panevėžyje yra vienas iš tiesų senas pastatas, skaičiuojantis daugiau nei 400 metų, – Kranto gatvėje 1614-aisiais pastatytas Upytės pavieto teismų archyvas. Kranto gatvėje XVII amžiuje stovėjo Upytės pavieto teismo mediniai pastatai, jie neišliko iki mūsų dienų, o archyvas pagal tuomečius įstatymus buvo pastatytas mūrinis, kad gaisras nesunaikintų dokumentų. Tai vienintelis pastatas Panevėžyje menantis LDK laikus; tai seniausias archyvo pastatas ne tik Lietuvoje, bet, manoma, ir visoje buvusioje LDK teritorijoje.

Kas daro didžiausią įspūdį tarpukariu?

Labai norėčiau išskirti visuomeniškumą. Tai būdinga visam tarpukariui. Panevėžys pasižymėjo visuomeninių organizacijų gausa, jame gyveno daug tautybių žmonių. Lietuviai, žydai, lenkai, rusai, karaimai ir kiti turėjo savas organizacijas – tai buvo ir švietimo, ir kultūros, ir sporto, ir šalpos draugijos. Be to, vienose dirbo visi kartu, kitose atskirai. Pavyzdžiui, Gimtajam kraštui tirti draugija. Jos pastangomis mieste įkurtas Panevėžio muziejus. Panevėžys įsteigė muziejų ir atidarė ekspoziciją tą pačią dieną – 1925 metų sausio 18-ąją. Ir tai padarė anksčiau nei kiti miestai, pavyzdžiui, anksčiau nei Šiauliai, Rokiškis, Biržai, Telšiai ir kt. Panevėžio šviesuomenė savo senienų kolekcijas padovanojo steigiamam muziejui. Panevėžio kraštotyros muziejus 2020 m. šventė 95-metį. Panevėžio visuomenė buvo iniciatyvi įvairiais klausimais. Pavyzdžiui, 1924 m. visuomenėje gimė idėja Panevėžyje pastatyti nepriklausomybės paminklą. Tam buvo renkamos lėšos, Panevėžyje tuomet gyvenęs skulptorius Juozas Zikaras sukūrė paminklo maketą. Tiesa, šis sumanymas dėl įvairių priežasčių nebuvo įgyvendintas.

Mieste veikė Panevėžio valstybinė gimnazija su būriu labai kūrybingų, inteligentiškų, išsilavinusių pedagogų, kurie parengė daug visoje Lietuvoje žymių visų sričių specialistų. Čia veikė moksleivių sambūris „Meno kuopa“, vadintas mažuoju Panevėžio universitetu.

Yra nuomonė, kad netgi Juozas Miltinis pasirinko Panevėžį dėl to, kad čia gyveno gana daug išsilavinusių žmonių, Panevėžio mokytojų seminarijoje ir gimnazijose dirbo aukšto lygio pedagogai, tad mieste buvo palanki terpė skleistis kultūrai.

• Sekundė
• Daiva SAVICKIENĖ
• #Istorija
• #miestas
• #Panevėžys