Miestą prie Nevėžio perkėlė į komiksus

Apie Panevėžį, regis, prikurta visko – ir pasakų, ir mitų, ir legendų. Tačiau ko jau ko, bet komiksų apie Aukštaitijos sostinę, ko gero, dar nebuvo. Ištaisyti šią klaidą ėmėsi menininkė, iliustratorė, grafikos dizainerė Salvija Vaičikonytė, gimtajam miestui dovanojusi visą komiksų seriją.

Komiksų apie Panevėžį autorei mintis įamžinti savo gimtąjį miestą šitaip neįprastai gimė gana netikėtai.
Salvija jau buvo skaičiusi komiksų apie Vilnių ir Klaipėdą, tad pamanė, jog metas tokį dedikuoti ir Aukštaitijos sostinei.

„Sunkiausia dalis buvo surinkti medžiagą ir ją susisteminti, sutrumpinti, atsirinkti, ką piešti, ir planuoti laiką, – pasakoja S. Vaičikonytė. – Per daug nenukrypau nuo temų, kurias jau anksčiau susigalvojau, nes kažkada buvau gavusi stipendiją komiksų parodai rengti. O viską nupiešti pasirodė lengviausia dalis.“

Visai neseniai Salvija turėjo progą dalyvauti komiksų festivalyje Prancūzijoje. Anot iliustratorės, šis renginys jai kiek priminė Knygų mugę. Skirtumas tiks tas, kad jis buvo skirtas išskirtinai komiksams.

„Pamačiau daugybę prancūziškų, ispaniškų, taivanietiškų komiksų. Aplankiau daug parodų, kuriose eksponuoti originalūs piešiniai. Vyko paskaitos-susitikimai su iliustratoriais ir autoriais, – neįkainojamus įspūdžius vardija panevėžietė. – Dar kartą įsitikinau, jog komiksus skaito tikrai ne tik vaikai. Kaip kine, taip ir komiksuose, egzistuoja labai daug skirtingų žanrų – nuo istorinių iki fantastinių.“

Išvykdama į Prancūziją Salvija planavo užmegzti pažinčių ir išdalinti kuo daugiau savo vizitinių kortelių, bet, kaip pati juokauja, tikėjosi mažiau prancūzų kalbos.

„Buvau susitikusi du dviem leidėjais, gavau patarimų ir rekomendacijų, kokioms leidykloms galbūt patiktų mano stilius. Be to, supratau, kad dar daug ko reikia išmokti. Tiek stiliaus prasme, tiek kaip reikėtų pristatyti komikso idėją leidėjams“, – vertingomis patirtimis džiaugiasi iliustratorė.

Juolab išvydusi, kiek daug yra leidyklų, gavo ir įkvėpimo, ir motyvacijos naujiems darbams.

Aplankė komiksų sostinę

Anot S. Vaičikonytės, mokykloje jai gana sunkiai sekėsi mokytis skaityti ir skaičiuoti, tačiau piešti ėjosi kaip per sviestą. Tad pradėjo lankyti Panevėžio dailės mokyklą.

Salvija neabejoja, jog atrakinti kūrybiškumo skrynią jai padėjo būtent Dailės mokykla, pirmoji pažintis su dailės istorijos pamokomis ir tokias autoriais kaip Klodas Monė ar japoniškosios animacijos genijus Hajao Mijadzakis ir jo filmai.

Žinoma, ir gyvenimo patirtys.

Būdama vos vienuolikos Salvija jau iliustravo savo tėčio poezijos knygutę. Tai leido suprasti, jog knygų iliustravimas – irgi profesija.

O komiksų kūrimas į jos gyvenimą atėjo gana vėlai, kai studijų metais per „Erasmus“ mainų programą išvyko mokytis į Belgiją – komiksų sostinę.

„Ten pamačiau jų daugybę, – pasakoja Salvija. – Nors studijavau grafikos dizainą, mano baigiamasis darbas buvo komiksas. Prie tokio pasirinkimo prisidėjo ir perskaitytas „Peresopilis“. Sužavėjo, jog tai – autobiografinio žanro istorija apie vieną iranietę mergaitę, kuri sulaukia pilnametystės Irano revoliucijos fone.“

Studijos sudėjo pagrindus

S. Vaičikonytė – diplomuota iliustratorė, grafikos dizainerė. Ji gimė ir augo Panevėžyje. Kiek vėliau jos kūrybinis kelias nuvingiavo į Vilniaus technologijų ir dailės kolegiją.

Salvija pasakoja jau mokyklos suole žinojusi, kad nori studijuoti menus, bet ne visai tiksliai, ką. Pasirinkimų būta įvairių.

„Laikiau stojamuosius egzaminus į grafikos dizainą ir animaciją, taip pat domino fotografija. Daugiausia balų surinkau grafikos dizaino egzaminuose, tad jį ir pasirinkau. Be to, grafikos dizaino specialybė atrodė tokia, kurią baigus būtų lengviau rasti darbą nei, pavyzdžiui, studijuojant tapybą“, – aiškina menininkė.

Studijas S. Vaičikonytė baigė bemaž prieš septynerius metus. Sako, daug kas jau ir pasimiršo, tačiau galimybė susipažinti su įvairiomis spaudos technikomis, dirbti su pagrindinėmis dizaino programomis davė vaisių.

„Turėjau daug gerų dėstytojų, su keliais iki šiol palaikau ryšį. Pirmą savaitę atvažiavau į paskaitas paspirtuku, žiūriu, koridoriuje irgi stovi kažkieno paspirtukas. Vėliau sužinojau, jog jis – mano dėstytojo. Tuo metu paspirtukai dar nebuvo populiarūs. Vėliau tas pats dėstytojas paskatino išdrįsti vykti į „Erasmus“ mainus Belgijoje“, – šypsosi S. Vaičikonytė.

Užvaldė kelionių aistra

Nors iš pradžių bijojo leistis į svetimą šalį dėl ne itin gerai mokamos anglų kalbos, panevėžietė iki šiol pagalvoja, kad jei nebūtų tąkart išvažiavusi, gal ir niekur iš Lietuvos nebūtų iškėlusi kojos.

O dabar S. Vaičikonytė neįsivaizduoja savo gyvenimo be kelionių. Dažnai nusiperka bilietą tik į vieną pusę ir stebi, kur likimas ją nuneš.

„Nieko per daug neieškau, tačiau kiekvieną kartą, atrodo, randu tai, ko iš tiesų reikėjo. Tai, kam dar nebuvau radusi žodžių įvardinti prieš kelionę“, – šypteli Salvija.

Ji jaučiasi labai dėkinga likimui už suteiktas galimybes keliauti. Tai, anot menininkės, ne tik geriausias būdas pažinti kultūrą, šalies istoriją – kelionės padeda tapti empatiškesniam, supratingesniam skirtingų pažiūrų, religijų, tradicijų žmonėms.

„Tik pažinę vieni kitus nustosime vienas kito bijoti“, – tiki Salvija.

Panevėžietės išmaišytas geografinis laukas išties platus.

„Labai įstrigo Iranas, Tanzanija, Saudo Arabija, – vardija S. Vaičikonytė. – Po Iraną keliavau 2021 metais. Susižavėjau mažų miestelių architektūra, mečečių didybe ir ornamentais, dykumomis, vandenyje šviečiančiu planktonu, lyg sidabras žėrinčiu smėliu, natūralių druskų kalnais, tradicine muzika ir, be abejo, žmonių svetingumu.“

Keliaujant po šalį buvo įdomu prisiminti ir skaitytą Marjane Satrapi komiksą „Persepolis“.

Tanzanijoje Salvija pirmą kartą pamatė laisvėje gyvenantį liūtą, medyje miegantį leopardą, žirafas ir dramblius. Taip pat tikras džiungles.

„O į Saudo Arabiją nukeliavau visai netyčia. Turėjau bilietą į Indiją, tačiau pavėlavau į skrydį. Tad nutariau pirma šiek tiek pakeliauti po Saudo Arabiją. Sutikau kitų keliautojų, su kurias vėliau lankėmės įvairiausiuose miestuose – Medinoje, Mekoje. Vienas vietinis žmogus mus nuvežė net į spaustuvę, kurioje spausdina Koraną“, – kelionių atradimus vardija pašnekovė.

Kūryba be sienų

Po įvairiausius pasaulio kampelius keliauja ne tik S. Vaičikonytė, bet ir jos kūryba.

Menininkė surengė ne vieną asmeninę parodą, dalyvavo įvairiuose kūrybiniuose projektuose ir grupinėse parodose Lietuvoje, Belgijoje, Čekijoje.

Kai mokėsi Belgijoje, Gento mieste, S. Vaičikonytė sugalvojo meninį projektą, į kurį įtraukė atsitiktinius žmones. Idėja buvo paskatinti juos piešti netradicinėse aplinkose.

Viename mažame Belgijos bare Salvija prašydavo kone visų lankytojų ant vieno lapo nupiešti savo autoportretą.
„Tai buvo mano keistas būdas susipažinti su žmonėmis. Po mėnesio prikaupusi daugybę piešinių, surengiau parodą tame pačiame bare. Džiaugiausi, kad bara primindavo dailės būrelį ir kad žmonės išdrįso nupiešti save“, – šypteli menininkė.

Tą patį projektą ji įgyvendino ir Čekijoje, kai ten atliko „Erasmus“ praktiką. Kartą su panevėžiečiu Pauliumi Šaparniu sukūrė interaktyvią instaliaciją.

„Aš piešiau su elektrai laidžiais dažais, o Paulius viską programavo ir sujungė. Paspaudus tam tikrą iliustraciją buvo galima išgirsti atitinkamą garsą. Pavyzdžiui, paspaudus ant katės iliustracijos išgirsti miauksėjimą“, – pasakoja Salvija.

Skiria vaikams

S. Vaičikonytės ilgame darbų sąraše – ir ne viena iliustruota vaikiška knyga.

Ji knygos „Išprotėję eilėraščiai“, kurią parašė Paulius Norvila – žinomas lietuvių poetas, poezijos konkursų laureatas – iliustruotoja.

„Tai šiek tiek keisti, šmaikštūs ir kiek siurrealistiniai eilėraščiai vaikams. Skaičiau juos ir paišiau tai, kas ateidavo į galvą. Kartais prisimindavau vaikystės vaizdinius ar tam tikras vaikystėje patirtas emocijas“, – dalijasi Salvija.
Prieš porą metų ji pati parašė ir pirmąją savo vaikišką knygelę „Julė“, kuri turėtų būti pristatyta šiemetėje Knygų mugėje. Tai dvi trumpos, šiek tiek komiškos istorijos vaikams.

Taip pat Salvija iliustruoja audiopasakų viršelius „Mėnulio radijo“ projektui.

„Kartu su Kotryna – „Mėnulio radijo“ įkūrėja bei gera drauge – važinėjome po darželius. Kol ji grodavo, aš ant lentos pagal dainos žodžius iliustruodavau tą dainelę. Atrodo, vaikams patikdavo, bet nemaniau, kad mano scenos ar vaikų baimė vis dar tokia didelė“, – juokiasi S. Vaičikonytė.

Taip pat Kotryna įgarsino ir išleido keletą Salvijos parašytų pasakų.

„Tiesa, dar nesijaučiu labai stipri istorijų rašytoja. Tačiau kai po solo kelionių prisikaupia neišsakytų nuotykių, savaime atsiranda ir naujų pasakų“, – šypteli pašnekovė.

Saulėlydžio ritualas

Kaip S. Vaičikonytė šiandien įvardintų savo santykį su kūryba?

„Jis įvairialypis, – sako menininkė. – Kartais kūryba yra darbas. Pavyzdžiui, kai turiu iliustruoti ką nors konkretaus pagal tam tikras taisykles ir laiku, arba taip, kaip kas kitas įsivaizduoja. Tačiau kartais kūryba tarsi savotiškas gydytojas.“

Anot jos, kai kūrybos procese pamiršti laiko tėkmę ir nuramini visas šokinėjančias mintis bei emocijas, pavyksta atrasti pusiausvyrą.

„Galimybė savo vidiniu pasauliu dalintis su kitais – tai magiška. Kūryba man taip pat yra ieškojimas ir eksperimentavimas, nebijojimas suklysti ar gebėjimas tą suklydimą pritaikyti, priderinti prie visumos. Buvimas atvirai įvairioms patirtims“, – kalba S. Vaičikonytė.

Salvijos kūryba labai įvairi. Kartais ji piešia, kaip pati sako, tiesiog kvailus, linksmus personažus, kartais – šiek tiek melancholiškus, ryškius peizažus.

„Mano darbai gana minimalistiniai ir stilizuoti, šiek tiek mistiški, lyriški. Ypač man patinka piešti lauke leidžiantis saulei. Tai jau tapo mano rutina ar ritualu“, – šypteli menininkė.

Kai neužsiima tokia veikla, S. Vaičikonytė eina į žygius, važinėja dviračiu, fotografuoja, groja gitara, neseniai atrado ir nardymą.

Menininkės galvoje kirba ir naujos parodos idėja.

Jei pavyks gauti finansavimą, žada surengti peizažų ekspoziciją.

„Dar noriu sukurti komiksą pagal kurią nors savo solo kelionę. Iliustruoti daugiau vaikiškų knygų, parašyti naujų istorijų vaikams ar sukurti savo animacinį trumpametražį filmą. Užtektinai užsidirbti pragyvenimui iš kūrybos ir toliau keliauti bei kurti“, – savo svajonėmis dalijasi S. Vaičikonytė.