-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Panevėžietis Aidas Vodeikis nors neįgyvendino vaikystės svajonės tapti kosmonautu, tačiau visatos grožio magiją jam atskleidė prieš penkerius metus netikėtai atrasta kosmoso fotografija.O kad ta kelionė per kosmoso platybes būtų dar įdomesnė, panevėžietis savo namų kieme net įsirengė mini observatoriją.
Nakties metas verslininkui A. Vodeikiui – medžioklės laikas.
Tik panevėžietis išsiruošia ne į mišką, o savo namų kieme įrengtą observatoriją, o jo taikiklis būna nukreiptas ne į miško galiūnus, bet kosmoso platybes.
„Žemėje vyksta keisti dalykai, nors visatos mastu visas žmogaus gyvenimas – tik mirksnis laike.“
A. Vodeikis
A. Vodeikis sako ir pats netikėjęs, jog astrofotografija jam taps tokia svarbi, leis bent akies krašteliu pažvelgti, o kas gi slypi už dangaus skliauto ribų.
Nuo pat vaikystės Aidas buvo tikras fantastikos gerbėjas, jo akys labai dažnai būdavo nukreiptos į dangų.
Nors studijuoti pasirinko radiomechaniką, nuo astronomijos netoli pabėgo.
„Man pasisekė, kad mama buvo bibliotekininkė, tad tarp knygų praktiškai ir užaugau. Po pamokų visuomet eidavau pas mamą į biblioteką, o kai sėdi tarp knygų, tiesiog negali neskaityti, ypač jeigu tai susiję su kosmosu ar fantastika. Astronomu netapau, bet kosmoso paslaptys man visuomet buvo be galo įdomios“, – pasakoja A. Vodeikis.
Ir fotografija, anot panevėžiečio, jam niekuomet nebuvo svetima.
Jaunystėje neatskiriamas palydovas buvo juostinis fotoaparatas, vėliau jį pakeitė gerokai modernesnė fotografijos įranga.
„Paskutinius du dešimtmečius turėjau jau modernią fotografavimo įrangą. Prieš kokius penkerius metus atradau dangaus fotografiją. Internete netikėtai radau filmuotą vaizdo įrašą, kaip fotografuoti dangaus kūnus. Pagalvojau, kodėl ir man nepabandžius. Įsigijau vieną teleskopą, papildomos įrangos. Žiūriu, kad danguje yra gerokai įvairesnių objektų, tad prireikė ir dar vieno teleskopo“, – susidomėjimą astrofotografijos pradžia pamena A. Vodeikis.
Kad galėtų fotografuoti kosmoso platybes, A. Vodeikis namų kieme netgi įsirengė mini observatoriją. P. Židonio nuotrauka
Prieš dvejus metus jo namų kieme atsirado ir mini observatorija.
Pasak fotografo, buvo kiek sudėtinga kiekvieną vakarą į namų kiemą tempti sunkius teleskopus ir fotografavimo įrangą, tad nusprendė, kad patogiau būtų turėti nuosavą observatoriją.
Kaip ją įsirengti, idėjų taip pat sėmėsi internete, tokių pat kosmoso mylėtojų socialinių tinklų forumuose.
„Kai tekdavo kiekvieną vakarą į lauką neštis įrangą, laiko miegui beveik nelikdavo. Bet radau, kaip tai išspręsti – pats įsirengiau observatoriją“, – pasidžiaugė A. Vodeikis.
Susiruošus geriausio kadro medžioklei, dabar pakanka tik vienu mygtuko paspaudimu atidaryti observatorijos stogą, nukreipti teleskopus ir kitą reikalingą įrangą į dangų, ir fotografas gali eiti ilsėtis – pusę darbo padaro technika.
„Kai vyksta fotografavimas, į savo observatoriją net neužeinu. Tik po seanso prasideda mano darbas – visus nufotografuotus kadrus suklijuoti specialia programa ir programinėmis manipuliacijomis atvesti į protą, kad išryškėtų tikrasis vaizdas“, – apie tokio pomėgio subtilybes pasakoja kosmoso fotografas.
Kiek kadrų pavyks padaryti, priklauso nuo oro sąlygų.
Vienam kadrui sugaištama vidutiniškai penkias minutes.
Deja, pagal statistiką Lietuvoje tokiai fotografijai tinkamos tik maždaug 10 proc. visų naktų. Nors fotografijos sezonas yra šaltasis periodas, šią žiemą rankos pirštais būtų galima suskaičiuoti naktis, kai dangus buvo giedras ir ramus.
„Viską lemia oras – jeigu naktis giedra ir be vėjo – vadinasi, jokių kitų planų nebus, tik fotografija. Visi dangaus objektai šiaurinėje pusrutulio dalyje geriausiai matomi žiemą, nes vasarą net nesutemsta. Tačiau šią žiemą beveik visos naktys buvo apniukusios. Į dieną po kelis kartus seku orų prognozes, pats įsirengiau vėjo matavimo stotelę. Kartais užtenka net menkiausio vėjelio, kad teleskopas sujudėtų ir kadras jau bus neryškus. Jei visos naktys būtų giedros, tikriausiai visą laiką ir fotografuočiau“, – šypsosi panevėžietis.
Dar kitas galvos skausmas dangaus akimirkų gaudytojams – miestų šviesos šaltinių tarša.
Tam, kad kosmoso fotografijose neatsispindėtų miestų šviesos, astrofotografai naudoja specialius filtrus.
Tik bėda, kad visame pasaulyje senasis apšvietimas keičiamas „lediniu“, kurio spektras gerokai platesnis, todėl sudėtingiau tokią šviesą neutralizuoti. Gelbsti tik specialios kompiuterinės programos, kurios redaguojant nuotraukas nepageidaujamas šviesas užgesina.
Kadrą gali sugadinti ir į teleskopo objektyvą patekę palydovai – tuomet nuotraukose matyti tik brūkšniai.
„Kad fotografijos medžioklė būtų pasisekusi, turi sutapti daug faktorių: fotografuota toliau nuo miesto, itin giedras dangus ir jokio vėjo. Naktys vis trumpėja, tad geriausiu atveju dabar galima fotografuoti aštuonias valandas. Pavyzdžiui, mano pirmajam objektui – Pakmano Ūkui prireikė maždaug keturių valandų fotografavimo“, – kalbėjo A. Vodeikis.
Astrofotografija, anot A. Vodeikio, jam parodžiusi, kokia paslaptinga, o kartu ir pilna žavesio gali būti kelionė į kosmoso platybes. P. Židonio nuotrauka
Astrofotografas pasakoja šiuo metu fotografuojantis tik ūkus ir galaktikas. Visgi neatmeta ateityje fiksuoti ir planetas, bet tam reikėtų patobulinti įrangą.
„Gal vėliau, kai visus ūkus nufotografuosiu, pereisiu prie planetų. Kadangi atmosfera dreba, kol kas turima įranga neleidžia fotografuoti nei Mėnulio, nei kitų planetų, nors tikrai galima įžiūrėti net Mėnulyje važinėjantį mėnuleigį“, – pasakoja A. Vodeikis.
Panevėžiečio teigimu, sunku būtų išskirti visatos objektus, kuriuos jam labiausiai norėtųsi įamžinti. Tačiau žino, kad tikrai norėtų iš naujo nufotografuoti Oreono ūką ir Sietyną arba Septynias seseris, kurias kiti dar vadina Subaru.
Nors abu objektus panevėžietis fotografavo jau ne po kartą, iki šiol nepavyko išgauti tokios kokybės, kokios jam norisi.
„Per savo fotografijos metus kiek patobulėjau, tad norisi jau geresnių kadrų“, – šypsosi astrofotografas.
Panevėžietis svajoja nuvykti į kitą pasaulio pusrutulį ir kosmoso platybes įamžinti ten.
Savo kolekcijoje norėtų turėti ir Magelano debesis – vieną artimiausių Paukščių Tako galaktikai, kuri matoma tik pietiniame danguje – ant Aukso Žuvies ir Stalkalnio žvaigždynų ribos.
„Gyvendami šiauriniame pusrutulyje, tos galaktikos dalies mes nematome, bet keliauti su įranga jos fotografuoti būtų kiek sudėtinga“, – atsidūsta kosmoso mylėtojas.
Astrofotografas džiaugiasi, kad savo kolekcijoje turi jau apie šimtą darbų su įvairiausiomis galaktikomis ir jose išsibarsčiusiais žvaigždžių spiečiais.
Jis šypsosi, kad techninių trūkumų gal ir būtų galima rasti, tačiau neįgudusi akis tikriausiai nė nepastebėtų.
Praėjusią savaitę „Pragiedrulių“ kūrybiškumo centre A. Vodeikis surengė ir savo pirmąją autorinę parodą.
„Danguje realiai nieko nesimato, todėl ir mano paroda pavadinta „Ko nemato akys“. Plika akimi galima pamatyti tik dėmeles, o įranga atskleidžia visatos grožį. Norisi tikėtis, kad ta paroda galbūt ką nors privers susimąstyti. Tokio susimąstymo labai reikėtų žmonėms, kurie pasaulyje kelia destrukciją. Žemėje išties vyksta keisti dalykai, nors visatos mastu visas žmogaus gyvenimas – tik mirksnis laike“, – mano A. Vodeikis.
Panevėžietis šypsosi, kad nei žaliųjų žmogeliukų, nei ko nors panašaus kosmoso platybėse jam neteko pamatyti. Tačiau nė neabejoja, kad tikrai yra daugiau gyvybės formų nei tik egzistuojančios mūsų Žemėje.
„Mūsų Paukščių Tako galaktika milžiniška, atstumai neįsivaizduojamai dideli, net radijo signalas jų negali įveikti. Bet tikiu, kad tikrai esama ir daugiau gyvybės formų. O gal ten, anoje mūsų galaktikos pusėje, yra net tokia planeta kaip mūsų Žemė“, – svarsto A. Vodeikis.
