„Tai jūsų energiją, profesionalumą, atsidavimą ir įkvepiantį pavyzdį iš pradžių įvertino jūsų kandidatūras tapti Metų panevėžiečiais siūlę miesto bendruomenės žmonės, o paskui patvirtino svari komisija“, – dėkodamas miesto šviesuoliams kalbėjo Panevėžio meras Rytis Račkauskas,
Jauniausias iš apdovanotųjų – Juozo Miltinio dramos teatro meno vadovas Aleksandras Špilevojus. Metų panevėžiečiu jis išrinktas už daugybę nuopelnų ir asmeninių savybių, tarp kurių – gebėjimas suburti ir įkvėpti komandą. Atsiimdamas apdovanojimą, menininkas prisiminė, kad tuomet, kai buvo paskelbtos 2020-ųjų Metų panevėžiečių pavardės, tarp sureagavusių į tai interneto komentatorių atsiliepimų perskaitė ir tokį, esą tuos apdovanojimus jie nusipirkę.
„Turime pripažinti: tokie komentarai liudija, kad mes vieni kitų nepažįstame“, – atsiimdamas apdovanojimą kalbėjo A. Špilevojus.
Būtent tai, kad nepažįstame vieni kitų, esame svetimi, anot menininko, ir skaldo visuomenę, taip pat įkvepia minčių, kad net apdovanojimai perkami, kad mus kažkas nežinomas valdo ar net bando pražudyti.
„Šiuo nelengvu metu kaip niekad skaldomės, kovojame, esame pasidaliję į protingus ir kvailus, skiepytus ir neskiepytus, kai mums visiems taip labai reikia vienybės“, – pastebėjo A. Špilevojus. Jis prisiminė prieš keliolika metų toje pačioje Panevėžio dailės galerijos salėje, kur dabar teikiami Metų panevėžiečio apdovanojimai, taip pat gavęs apdovanojimą, kaip gerai išlaikęs brandos egzaminus.
„Ir štai dabar aš sugrįžtu į savo gimtąjį miestą nebe vien semtis žinių, bet ir atiduoti tai, ką moku ir galiu“, – sakė menininkas.
A. Špilevojus dėkojo teatro kolegoms, kurie, anot meno vadovo, juo pasitiki labiau nei jis pats savimi. Ypatinga jo padėka nuskambėjo žmonai, suprantančiai, remiančiai, o kai reikia, iš debesų nuleidžiančiai ant žemės.
Girdėdamas, kaip tėtis giria mamą, matyt, nebeištvėrė A. Špilevojaus sūnelis ir, ištrūkęs iš mamos glėbio, raudonuoju kilimu jau visų džiaugsmui atbėgo pas tėtį.
Padėką žmonai išsakė ir kitas Metų panevėžietis – iš Panevėžio kilęs, dabar sostinėje gyvenantis ir ten dirbantis aktorius Gintaras Mikalauskas. Jis ir Metų panevėžiečio nuotraukai panoro fotografuotis su išsirinktąja. Šiam menininkui apdovanojimas skirtas už darbą garsinant Panevėžį, atstovavimą jam, teigiamą miesto įvaizdžio skleidimą. G. Mikalauskas neslėpė taip pat jautriai sureagavęs į komentarus apie tai, koks jis esą panevėžietis, nes į šį miestą tik atvažiuoja vesti renginių, o paskui panevėžiečiai jį tiek ir temato.
„Esu žemvaldžių palikuonis, o iš močiutės pasakojimų žinau, kad trečdalis Panevėžio stovi ant mano prosenelių žemės“, – pašmaikštavo G. Mikalauskas, pridūręs, kad yra panevėžietis iki kaulų smegenų.
Menininkas prasitarė, kad Panevėžį puoselėję jo giminės į jį, dar vaiką, o paskui ir jaunuolį, žvelgė kažkaip pernelyg jau įtariai.
„Gar dabar į gavusį apdovanojimą iš aukštybių žvelgs švelniau“, – į dangų akis pakėlęs pasvarstė aktorius.
G. Mikalauskas tvirtino, kad ir toliau mylės ir garsins Panevėžį, bus jo ambasadoriumi.
Už tai, kad netausodamas jėgų, neskaičiuodamas laiko sunkiu pandeminiu laikotarpiu kovojo už pacientų gyvybes, 2020-ųjų Metų panevėžiečio apdovanojimas įteiktas Respublikinės Panevėžio ligoninės chirurgui Rimvydui Tumui. Medikas gyventi ir dirbti į Panevėžį iš Kauno atvažiavo prieš 41-erius metus.
„Turbūt jau galiu vadintis panevėžiečiu“, – svarstė gydytojas.
R. Tumas svarstė, kad Panevėžyje, ko gero, net nėra tiek gyventojų, kiek jam, tiek dešimtmečių dirbančiam Respublikinės ligoninės gydytoju, teko gydyti.
Verslo atstovas, bendrovės „Naftėnas“ generalinis direktorius Dainius Janėnas Metų panevėžiečiu išrinktas įvertinus jo nuopelnus sėkmingai vadovaujant įmonei bei už miesto visuomeninio ir sportinio gyvenimo rėmimą.
„Šis apdovanojimas – svarbus ir tikrai didelis įvykis mano gyvenime. Atsiimdamas jį turiu pasakyti, kad vienas žmogus mažai ką tegali nuveikti bei pasiekti. Todėl dėkoju visiems, kurie supa mane, o tai ir šeima, ir įmonės darbuotojai, ir sportininkai. Visiems jiems esu be galo dėkingas“, – kalbėjo D. Janėnas.
Jis tvirtino apdovanojimą priimantis kaip įpareigojimą.
Drauge su keturiais vyrais Metų panevėžiete išrinkta moteris – Panevėžio švietimo centro vadovė Asta Malčiauskienė, įvertintos jos pastangos buriant miesto švietimo bendruomenę bei daugybė kitų darbų, nuveiktų švietimo bei mokslo srityje. Atsiimdama apdovanojimą A. Malčiauskienė citavo mokslininkės Meilės Lukšienės teiginį, kad, be daugelio kitų dalykų, tautos laisvė taip pat priklauso nuo švietimo.
A. Malčiauskienė tvirtino, kad jai skirtas apdovanojimas – visos komandos darbo rezultatas. Dėkojo ji ir miesto mokyklų vadovams už profesinę draugystę, tikėjimą ir pasitikėjimą ja, o sutuoktiniui – už suteikiamą galimybę daug dirbti įgyvendinant profesines svajones.
Iškilmingoje Metų panevėžiečių apdovanojimo ceremonijoje grojo Panevėžio pučiamųjų orkestras „Garsas“, dainavo šventės viešnia Monika Linkytė. Metų panevėžiečiams įteiktos panevėžiečio skulptoriaus Juozo Lebednyko sukurtos statulėlės.
Komentarai
Jei kam įdomu, tas vienas minimas žmogus su Covid kovojo nebent…telefonu? Tai tipiškas klasikinis tarybinis funkcionierius, karantino metu tikriausiai nė karto nebuvęs apsauginiame kostiume, fiziškai neprisilietęs nė prie vieno tikrai sergančio, deja…Gaila jo kolegų reanimatologų, kurie piko metu kasdien gydydavo sunkiai sergančius ir tikrai kovojo (kai šio ponulio skyrius valgydavo miestiečių „paaukotas“ picas) – jie dar ir dabar teismuose ginčijasi dėl savo teisėto užmokesčio! Gaila jo kolegų, dirbusių priėmime be normalios apsaugos…gaila tų darbuotojų – herojų, kurie dėl prasto organizavimo, beviltiškos ir padrikos vadybos ir apsaugos nebūvimo, susirgo, o kai kurie ir mirė. Du žodžiai, gaila ir gėda, puikiai tinka šiam „metų apdovanojimui“…Būtų smagu, kad prieš teikiant ordinus ir prizus, būtų pasiklausta bet ko, nors ir eilinės valytojos, apie kai kuriuos nominantus – „kovojimas“ už gyvybes, kai vienoje rankoje telefonas, kitoje paaukotos picos gabalas, o už 50 metrų kažkas gaivina tavo nuo Covid mirštantį artimą, yra nonsensas. Makabriškas mažo miestelio kosmosas.