Ievos įsitikinimu, be meno mes taptume duonos ir pinigų vergais su nuolat alkstančia siela. Asmeninio albumo nuotrauka

Mergina su smuiko futliaru

Mergina su smuiko futliaru

Panevėžietė Ieva Laučkaitė – jaunosios kartos smuikininkė. Jos grakštūs judesiai griežiant smuiku ir ore sklandanti muzika hipnotizuoja Kauno simfoninio orkestro lankytojus. Ieva ne tik orkestro smuikininkė, bet dar ir unikalios instrumentinės muzikos grupės „SIGNUM“ narė.

Ieva Laučkaitė griežti smuiku pradėjo jaunųjų muzikų kalvėje – Panevėžio muzikos mokykloje. Sako, jog draugystė su muzika prasidėjo labai anksti, nes dar būdama visai maža girdėdavo mamą jausmingai dainuojant. Merginai ypač patikdavo ją mėgdžioti. Tad pirmieji muzikiniai potyriai atkeliavę būtent iš mamos.

„Įstrigo mamos dainelė, kurią iki šiol atsimenu. Vadinosi „Man pasakė veidrodėlis“. Ji buvo mano mėgstamiausia. Dainelę dainuodavau staipydamasi prieš veidrodį. Mama taip pat turėjo klasikinės muzikos kasečių, iš kurių girdėdavau Štrauso valsus. Pagal juos šokdindavau lėles“, – gražias vaikystės akimirkas dabar mena smuikininkė.
Tuo metu šeima gyveno užmiestyje, todėl prieš Ievai pradedant lankyti mokyklą, teko išsikelti į miestą. „Mama norėjo, kad man būtų patogiau lankyti Pradinę bei Muzikos mokyklas“, – paaiškina I. Laučkaitė.
Muzikė puikiai pamena, kaip pirmą kartą apsilankė Muzikos mokykloje. Vestibiulyje pamatė mergaitę su smuiko futliaru ir tiesiog nusekė paskui ją. To ir užteko, kad pati I. Laučkaitė pradėtų groti smuiku.

Šeiminis duetas

I. Laučkaitės manymu, pašaukimas muzikai visada gyveno jos viduje. Tiesiog reikėjo tuo stipriai tikėti ir nenustoti judėti pirmyn.
„Nors buvo sunku, visada žinojau, ko nori mano širdis. Tačiau reikėjo perkopti save. Kalbu ne tik apie nuolatinį darbą, kas yra savaime suprantama, bet apie tikėjimą, kurį kartais prarasdavau dėl nemalonių situacijų“, – sako Ieva.

Netradicinės šiuolaikinės instrumentinės muzikos grupėje Ieva Laučkaitė džiaugiasi galinti realizuoti ir savo meilę improvizacijoms. Asmeninio albumo nuotraukos

Pasak jos, kai esi vaikas, lengvai priimi autoritetingų žmonių, mokytojų kritiką ar ateities prognozes, kurios ne visada būna pagrįstos ar susijusios su mokymu. Todėl didžiausias dalykas, kuris gali būti atimtas iš vaiko – tai pasitikėjimas savimi. Jam atgauti, anot smuikininkės, reikia nemažai valios pastangų.
Ar kasdienis privalomas grojimas vaikystėje neatrodė sunki pareiga ar net prievolė?
Ieva atvira: iš pradžių, kaip vaikui, buvo ypač įdomu, bet vėliau pasitaikė ir ožiukų. Tačiau tėvai greitai juos užgesino.

„Pasakė taip: arba groji arba ne. Skamba juokingai, bet po to nebekilo rūpesčių su grojimu. Be to, mokiausi pas nuostabią smuiko mokytoją V. Luomanienę, kuri skatino meilę muzikai. Už tuos pirmus žingsnelius esu dėkinga iki šiol. O namie padėdavo mama. Ji noriai klausydavo, nors ir nebuvo smuikininkė“, – už palaikymą artimiausiam žmogui ypač dėkinga I. Laučkaitė.
Pasak Ievos, dar vienas žmogus, kuris visad buvo šalia ir sustiprino norą groti – tai brolis Simonas. Kadangi buvo metais už jį vyresnė, visada jautėsi atsakinga, norėjo rodyti pavyzdį. Taip namuose suskambo smuikų duetas. „Kentėjo kaimynai…“ – juokiasi I. Laučkaitė.

Griovė iš vidaus

Į rankas paėmusi kiek neįprastą, vieną svarbiausių instrumentų klasikinėje muzikoje, I. Laučkaitė neslepia turėjusi vargo.
„Paėmusi jį pirmąkart buvau dar mažytė, jis irgi mažytis. Atrodo, toks tokį surado? O tada ir pirmieji vargeliai prasidėjo. Bet buvau kantri, ne padraika. Todėl visas etapas Muzikos mokykloje buvo tarsi rožėmis klotas“, – prisimena Ieva. – Ten ir gimtadienius švęsdavau. Sėkmingi konkursai, koncertai“.
Bet kitas etapas, kuris atskyrė nuo tėvų Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, buvo visai kitoks.

„Jis suteikė daug žinių, tačiau jutau, kad griovė mane iš vidaus“, – neslepia smuikininkė.
Tačiau muzikei niekada nekilo klausimų, kad gali negroti ir netapti smuikininke. Viskas vyko natūraliai, nes to labai norėjo pati.

Mynė pedagogės kelią

Po mokslų Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje sekė studijos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Anot I. Laučkaitės, ši patirtis jai davė išties daug. Pirmiausia, padėjo atsigauti po mokyklos tiek kaip asmenybei, tiek iš naujo klojo smuikavimo pamatus. Už juos yra dėkinga profesorei R. Mataitytei, kuri nuosekliai su mergina dirbo.
„Akademijoje buvo ir kitų puikių profesorių, dėstytojų, kurie rūpinosi studentų savimone. Mėgau filosofiją, tai buvo visai nauja sritis po mokyklos. Taip pat patraukė ir psichologija, pedagogikos studijos, nuostabi mokytojavimo praktika. Supratau, kokį ypatingą jausmą kelia mokytojo darbas“, – prisimena I. Laučkaitė.

Todėl baigusi bakalauro studijas smuikininkė patraukė pedagogikos keliu. Tapo smuiko mokytoja Elektrėnų meno mokykloje. Tik vėliau mokytojavimą nukonkuravo darbas orkestre.

Veda ieškojimai

Pagalvojus apie smuiką kaip instrumentą, mintys natūraliai ima suktis apie klasikinę muziką. Tačiau nuosaikia klasike Ieva savęs nelaiko. Nėra ji ir didelė Mocarto gerbėja. Labiau romantikė, kurią vilioja XX a. impresionizmas, neoklasicizmas.
„Tad ir repertuare stengiuosi nenutolti nuo savo favoritų. Ryškiausias kūrinys, su kuriuo tapatinu save, yra M. Ravelio koncertinė rapsodija „Čigonė“. Yra išlikę prisiminimų, tad vėl pradėjus groti jie atgimsta“, – šypteli smuikininkė.

I. Laučkaitė – ne vienintelė šeimoje, neatsiejama nuo muzikos.

I. Laučkaitė dabar smuikuoja kasdien. Juokauja, jog jeigu to nedarytų, užgraužtų sąžinė.
„O jei rimtai, išsivystė ne tik įprotis, bet ir poreikis. Kiekvieną savaitę orkestre repetuojame naujas programas, kurioms tenka ruoštis. Man to negana. Mėgstu ieškoti naujų, negirdėtų kūrinių, kuriuos mokausi savo malonumui. Kitaip sakant, man patinka pats grojimo procesas, ieškojimas“, – sako smuikininkė.

Pasak I. Laučkaitės, griežimas smuiku – tai savotiškas pasinėrimas į save.
„Juk mokomės visą gyvenimą, o gyvenimas irgi procesas. Ir jis turi patikti. Tad griebiu smuiką ir nesidroviu veidrodžio. Reikia užmest akį, ar strykas ne į šoną eina…“ – šypteli pašnekovė.

Koncertuoja su netradicine grupe

Ieva sako, jog kad ir kur būtų, kad ir ką darytų, jai labai svarbu žmonių santykiai, darna.
„Esu empatiška, dažnai vadovaujuosi jausmais, kuriuos analizuoju. Siekiu vidinės harmonijos su savim ir mane supančia aplinka“, – pabrėžia muzikė.
I. Laučkaitė ne tik smuikuoja Kauno simfoniniame orkestre. Veikli ir gabi muzikė groja ir netradicinės šiuolaikinės instrumentinės muzikos grupėje „SIGNUM“.
„SIGNUM“ susikūrė dar 2016 metais, o jos idėjinis autorius yra perkusininkas Paulius Petrauskas. Grupės sudėtis nuolat kito. Prieš keletą metų prie grupės prisijungė pianistė Roberta Daugėlaitė, o Ieva į grupės veiklą įsitraukė tik 2019 metų vasarą. Tikina, jog iškart lengvai rado bendrą kalbą su grupės nariais, tad ir muzikinė veikla pradėjo vystytis labai organiškai.
„Kiekvienas grupės kūrinys neša savo žinią. Juk ir pačios grupės pavadinimas suprantamas kaip „Ženklas/Signalas“. Paskutiniu metu brandinome tikrai originalią programą „4 Stichijos“, kurią pristatėme Kauno įgulos karininkų ramovėje. Šiuo metu planuojame koncertus visoje Lietuvoje ir toliau plečiame muzikinę programą, tikiuosi, jog ją išgirsite ir Panevėžyje“, – intriguoja I. Laučkaitė.
Smuikininkė pasakoja, jog ši programa paremta žemės, oro, vandens ir ugnies elementais, kuriuos vaizduoja savo muzikinėse kompozicijose.
„Mūsų koncertas neapsiriboja vien muzika. Stengiamės visapusiškai užpildyti sceną ir įsijausti į stichijų vaidmenis. Neįprasti Pauliaus perkusijos ritmai, plastiškai užgaunami Robertos klavišai ir smuikas – visa tai įdomi instrumentinė sintezė, apgaubta šviesų misterijos“, – apie programą vaizdžiai kalba I. Laučkaitė.

Išgyvenimų kolekcininkė

Ieva neslepia, jog grojimas orkestre ir grupėje kardinaliai skiriasi. Tačiau būtent tai jai labai patinka. „Apskritai neapsiriboju tik šiais grojimais. Mėgstu improvizuoti, nes toks grojimas ypač atpalaiduoja ir atveria sielą. O į darbą orkestre žiūriu idėjiškai: mėgaujuosi koncertais, naujais atlikėjais, dirigentais. Stengiuosi fiksuoti tai, kas gera. Kiekvienas koncertas būna vis kitoks, to nepakartosi. O tokiai išgyvenimų kolekcininkei kaip aš darbas yra ne darbas, o malonumas“, – šypteli Ieva.
Smuikininkė tvirtina, jog muzika davė didžiulę naudą jos pačios asmenybės brandai. Anot jos, tai labai įvairialypis kelias, prasidėjęs Panevėžio muzikos mokykloje, nuvedęs į Vilnių – Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą ir toliau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją.
„Tai tarsi trys etapai, kurie išmokė daug skirtingų dalykų ir esu už tai dėkinga. Galiu tik patvirtinti, kad branda pasiekiama per sunkumus. Jie tikrai užgrūdina gyvenimui. O muzika yra tai, dėl ko nesinori nuleisti rankų“, – sako I. Laučkaitė.

Duoti, o ne imti

Pasak I. Laučkaitės, muzika – didis dalykas. Jai tai – ne tik natos.
„Jei skaitai Bibliją ir neturi tikėjimo, ji tau tėra knyga. Tas pats ir su muzika. Jei jos klausai ar groji tik kaip garsų kratinį, ji nieko nepasako ir nepadeda tau tapti geresniu. Muzikos suvokimas sujungia protą ir širdį“, – mano Ieva.
Paklausta, kokį šiandien mato savo klausytoją, panevėžietė nedvejodama sako, jog įvairialypį. Smuikininkė nuoširdžiai tiki, kad ši auditorija nepabūgs muzikos ir meno, be kurio muzikai tiesiog sunyktų.
„Juk su kultūra mes augam, o be jos tampame duonos ir pinigų vergais. Todėl skatinčiau visus rūpintis sielos maistu, kurį gali suteikti menas“, – šypteli pašnekovė.
Ieva neslepia, jog jai ypač svarbu atrasti ryšį su klausytojais, ir yra įsitikinusi, jog atlikėjo funkcija yra duoti, o ne imti.

Koncertuose šiurpsta oda

Smuikininkė sako pastebėjusi, jog kai nustojo į kažką lygiuotis, jai pradėjo sektis. Todėl dabar lygiuojuosi tiesiog į save. O iš kitų tiesiog semiasi idėjų, įkvėpimo ir kitų pamokų.
I. Laučkaitę darbas orkestre išties džiugina. Nors, pasak jos, yra tik maža jo dalelė, stengiasi atlikti tai, ką gali, geriausiai. O tam turi asmeninių paskatų, už kurias atsiskaito pati sau. Apie darbo atmosferą Ieva sako galinti pasakyti tik viena: kad ir kaip kartais einasi repeticijos, koncertai pranoksta visus lūkesčius.
„Visų kolegų dėka orkestras transliuoja didžiulę energiją, emocinį susijaudinimą. Todėl tokie koncertai tampa išskirtiniais. Už tai labai gerbiu ir žaviuosi kolegomis. Jie tikri muzikantai, kurie visuomet susitelkia. Groti tokiame kolektyve – tarsi plaukti didingu laivu. Jūroje šiuo laivu plaukioti pradėjau prieš dvejus metus. Studijuodama magistrantūrą dalyvavau konkurse. Po metų dar viename ir galiausiai apsistojau šiame puikiame kolektyve“, – gražių žodžių kolegoms iš Kauno simfoninio orkestro negaili I. Laučkaitė.
Smuikininkė neslepia, jog visi gyvi pasirodymai jai visuomet kelia šiurpulį. Tai tokie pasirodymai, kuriuose atlikėjas atiduoda visą save.
„Todėl po tokio koncerto jis būna pakylėtas, bet kartu ir išsemtas. Štai tokia ta scenos magija“, – šypteli muzikė.

Šeimos „generolas“

Ieva pamenanti, jog būdama vaikas labiau mėgo suaugusiųjų kompaniją, buvo tikra rimtuolė, nors ir mėgo šokti pagal charizmatiškojo Maiklo Džeksono muziką. Ir dabar mergina sako esanti atsakingas žmogus, turintis užsispyrimo, kaip ir pridera Jaučiui.
„Artimieji laiko mane didžiule tvarkdare. Kartais iš jų lūpų išsprūsta pravardė „generolas“. Nors atrodau rami, tačiau viduje viskas verda. O prieš miegą net romanus galiu parašyti. Todėl daugiau galvoju, nei pasakau“, – šypteli Ieva.
I. Laučkaitė – ne vienintelė šeimoje, neatsiejama nuo muzikos. Jos brolis Simonas yra altininkas, groja Lietuvos valstybiniame simfoniniame bei Šiaulių kameriniame orkestruose. Ieva sako be galo laukianti, kada kartu ras laiko jųdviejų koncertams.
„Brolis yra pats geriausias partneris, skaito mano mintis grojant. Mūsų ryšys stiprus. Kartu nemažai patyrėme. Bet meilė vyrui mane atvedė į Kauną ir čia esu laiminga, galėdama save realizuoti“, – sako I. Laučkaitė.

Iš vaikystės – aliejinių dažų kvapas

Ieva ne tik griežia, bet mėgsta rašyti ir skaityti eiles. Pagauta įkvėpimo dar ir piešia, nes užaugo aliejinių dažų kvapo persmelktuose namuose. Jos mama – žinoma dailininkė Renata Laučkienė.
Smuikininkę žavi ir flamenko šokiai. Keletą metų bestudijuodama Vilniuje turėjo malonumą jų mokytis. Dar vienas užsiėmimas, į kurį retkarčiais įninka, yra siuvimas. O kai sušyla orai, sėda ant dviračio.
Ar tarp koncertų lieka laiko asmeniniam gyvenimui?
„Stengiuosi, kad liktų. Esu įpratusi planuoti laiką, todėl vertinu ir kitų“, – sako Ieva.
Nors yra linkusi viską planuoti iki skrupulų, Ieva sako esanti svajoklė. Tačiau tos svajonės kūrybinės, nes norisi susikaupusį gėrį atskleisti.
„Kamuoja toks geras jausmas, tarsi nešiotum su savim didelę paslaptį. O paslaptys man patinka“, – šypsosi pašnekovė.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų