-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Sovietmečiu ieškant durpių, ji buvo nusausinta, bet paaiškėjo, kad durpių ten per mažai, o pelkė ėmė merdėti.
Dabar susirūpinus, kad visiškai nesunyktų jau beveik degradavusios pelkės saugomi augalai ir gyvūnai, imta ją atkurti.
Devyniolika hektarų vėl paversti tuo, kuo ši teritorija kadaise buvo, kainuos kone 320 tūkstančių eurų.
Panevėžio rajone telkšanti Pašilių pelkė patenka į Europos Sąjungos saugomų teritorijų tinklą, pavadintą „Natura 2000“. Šis tinklas skirtas išsaugoti ateities kartoms Europos natūralias gamtines buveines, nykstančias augalų bei gyvūnų rūšis.
Pašilių pelkė gamtininkams įdomi dėl čia randamo saugomo augalo – nykstančios žvilgančiosios riestūnės. Taip pat čia veisiasi saugomi nykstantys vabzdžiai – ausuotosios šaškytės.
Už Europos Sąjungos lėšas gelbėjant pelkę, siekiama sudaryti sąlygas augti riestūnėms ir veistis šaškytėms.
„Saugant nykstančią augmeniją bei gyvūniją žiūrima toli į priekį. Pasaulyje viskas susiję. Išnykus net menkiausiai augalų ar gyvūnų rūšiai, nyksta ir kitos rūšys, kol galiausiai grėsmė atsiranda žmogui. Tai ilgas procesas, pasireiškiantis ne tuojau pat, bet šis procesas grėsmingas“, – dėmesį atkreipė Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos Krekenavos regioninio parko grupės patarėja Alma Kavaliauskienė.
Anot jos, už gamtos apsaugą atsakingos ES institucijos rūpinasi gamtinėmis buveinėmis – skiria pinigų joms išsaugoti. Dėmesys parodytas netgi galbūt mažai kam žinomai nykstančiai Pašilių pelkei.
Ji telkšo visai netoli garsiojo Pašilių stumbryno. Nuo šios turistus traukiančios vietos iki pelkės tektų paėjėti kelis kilometrus. Turbūt daugelis pelkę įsivaizduoja kaip labai šlapią vietą, kurioje galima prasmegti. Tačiau, pasak A. Kavaliauskienės, po Pašilių pelkę būdavo galima vaikščioti apsiavus sportinius batelius.
„Tai ir rodo, kad pelkė degraduoja“, – sako regioninio parko atstovė.
A. Kavaliauskienės teigimu, pelkei gerokai pakenkė sovietmečio požiūris ir gamtos netausojantys darbai. Tuomet gyventa šia diena, skubėta kuo greičiau panaudoti milijonus metų pačios gamtos kauptus turtus, todėl pelkę imta melioruoti, kasti griovius, kad būtų galima prieiti prie joje susikaupusių durpių.
Tačiau nusausinus pelkę paaiškėjo, kad durpių sluoksnis nedidelis, tad gabenti į mišką žemkases bei kitą durpynų įrangą neapsimokėjo.
Nepaisant to, pelkės sausinimas tuomet įvertintas kaip teigiamas poslinkis, esą sausoje vietoje geriau auga miško medžiai, o jų mediena reikalinga baldams, kurui, statyboms ir dar daug kam.
„Ne tiek daug praėjo nuo sovietmečio ir visi pamatėme, kad nusausinta pelkė virto brūzgynais, čia auga tik menkaverčiai krūmynai. Nelikus drėgmės, sparčiai nyksta pelkių augalai ir gyvūnai“, – pasakojo A. Kavaliauskienė.
Pašilių pelkė – vienintelė, esanti valstybės saugomo Krekenavos regioninio parko teritorijoje. Parkas yra parengęs edukacinę programą – apsilankyti toje pelkėje. Deja, surizikavusieji ją apžiūrėti patekdavo į brūzgynus.
„Pašilių pelkei pakenkė ir jos sausinimas kasant melioracijos griovius, ir, žinoma, besikeičiantis klimatas, karštos vasaros, kai iškrenta mažai kritulių. Kiek dirbu Krekenavos regioniniame parke, menu tik vieną vasarą, kai į šią pelkę nueiti reikėjo guminių ilgaaulių “, – teigė A. Kavaliauskienė.
Pašilių pelkės tvarkymo darbai, prasidėję šiųmetį spalį, tęsis tris mėnesius ir bus baigti iki metų pabaigos.
A. Kavaliauskienės teigimu, daroma tai, kas reikalinga, kad pelkė vėl virstų tikra pelke: užverčiami melioratorių iškasti grioviai, rengiamos patvankos, kertami beverčiai medžiai bei krūmai.
Pelkės teritorijoje vėl prisipildžius vandens, krūmai ir medžiai joje turėtų nebeaugti.
„Apsiavę basutes į pelkę greičiausiai nebenueisime“, – pajuokavo A. Kavaliauskienė.
Kadangi aplink auga vadinamieji ūkiniai miškai, pasak regioninio parko atstovės, atkuriant pelkę mūsų lygumų krašte svarbu neužlieti tų miškų.
Be to, netoli pelkės nutiestas kelias, vedantis iš Krekenavos į Ramygalą, tad taip pat svarbu, kad ir jis nebūtų apsemtas.
Įprasta, kad pelkės garsėja uogynais. Tačiau nykstančioje Pašilių pelkėje, A. Kavaliauskienės teigimu, jų nėra.
„Buvau ten prieš gerą mėnesį, radau po kelias bruknes ir spanguoles“, – apie menką uogų derlių kalbėjo specialistė.
Krekenavos regioninio parko ekologas Julius Auglys teigė, kad svarbiausias pelkės atkūrimo tikslas – pakelti vandens lygį 19-os hektarų teritorijos.
Anot jo, net ir pakilus vandens lygiui, pelkė grėsminga netaps, užklydę grybautojai ar uogautojai joje tikrai nesmegs ir neskęs.
„Skęstama tose pelkėse, kurios radosi užpelkėjus ežerams. Pašilių pelkė – tai išgulėtas ledo guolio duburys“, – aiškino ekologas.
J. Auglio teigimu, pelkės nusausinimas sovietmečiu reiškė tą patį, kas būtų žmogui nuleidus didžiąją dalį organizme esančio kraujo. Tad pelkė nusilpo, degradavo, o dabar – merdi.
„Pašilių pelkė – tai mažas pasaulio gabalėlis. Esame įsipareigoję jį išsaugoti“, – patikino ekologas.
Be šios Panevėžio rajono pelkės, atkuriamos ir esančios Radviliškio rajone Tyruliuose bei Sulinkiuose, Šiaulių rajone Rėkyvoje, Šakių rajone Novaraistyje.
Kiek anksčiau gelbėta ir Žaliosios girioje esanti Klimbalės pelkė, stengiantis jai sugrąžinti tikrąją paskirtį.
