Panevėžio bendruomenių rūmuose iki kone birželio vidurio veiks neįprasta paroda „Drobė dviems“, kurioje sujungta tapyba ir fotografija. Tai pirma bendra garsios fotografės Marijos Šileikaitės-Čičirkienės ir jos sūnaus trimatės grafikos specialisto Manto Misevičiaus-Sim paroda.
Unikali idėja gimė visai paprastai. Fotografė pasakoja, kad jos darbai ant drobės atspausti jau seniai – prieš gerą dešimtmetį, kai tik atsirado tokia galimybė. Nespalvotos fotografijos ant drobės tuo metu pakeliavo ir po Lietuvą.
„Sumąsčiau, kad reikia kažką užpiešti ant tų drobių. Sūnus baigęs Dailės akademiją. Ekspromtu leidau jam improvizuoti“, – pasakoja M. Šileikaitė-Čičirkienė.
Menininkė tikina visiškai nesikišusi į sūnaus kūrybą – leidusi ant jos darbų įgyvendinti savas mintis. Rezultatas – tarsi susilieję du skirtingi pasauliai ir dviejų menininkų mintys.
Parodoje eksponuojami 24 darbai. Per jos atidarymą pastebėta, jog sūnus, tapydamas ant mamos fotografijų, truputį pridengė realų pasaulį ir šie darbai dabar turi keletą planų.
Parodų, kai fotografijose naudojami ir tapybos elementai, būta, tačiau M. Šileikaitė-Čičirkienė spėja, kad tokia paroda, kai fotografija ir tapyba sujungiamos ant drobės, greičiausiai pirmoji Lietuvoje.
„Pavadinčiau mamos ir sūnaus šeštadieniu pokalbiu“, – parodą apibendrina M. Misevičius-Sim.
Jo teigimu, nebuvo sunku dirbti su mamos fotografijomis.
„Esu labai detalus ir smulkmeniškas, o šitoje parodoje yra atvirkštinis mano išsireiškimas – ištraukti arba pagilinti formas. Nuotraukos gana detalios, tad jei būčiau „užsidetalinęs“ būtų per daug marga“, – sako M. Misevičius-Sim.
Menininkų – sūnaus ir mamos duetas neatmeta galimybės ateityje surengti ir daugiau bendrų parodų.
Dviejų dialogas
„Kažkur skaičiau, kad spalva ir forma išlaisvina mintį. Mes save išlaisvinome iš to susikaupimo, kad čia – mes tobuli“, – sako M. Šileikaitė-Čičirkienė.
Anot jos, nors atrodo, kad darbai iki galo užbaigti, tačiau absoliučios tobulybės nėra. Apie tai parodos recenzijoje kalba ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc.dr. Remigijus Venckus. Jo teigimu, absoliučios kūrinio formos tobulybės nėra nei fotografijoje, nei tapyboje, o šios parodos autoriai tarsi žaidžia su iliuzija.
„Dar kartą kartoju, neapsigaukime, tobulybę drąsiai ir išradingai kritikuoja abu menininkai, puoselėdami fotografijos ir tapybos dialogą“, – teigia doc.dr. R. Venckus.
Jis atkreipia dėmesį, kad eksponuojami darbai yra ne tik „dviejų menininkų susitikimas, dviejų kartų kūrybinis pokalbis, vienas kito kūrybos pratęsimas bei papildymas, bet ir nuoširdi motinos ir sūnaus diskusija“. Be to, ši paroda gali būti traktuojama kaip amžina tapybos bei fotografijos diskusija.
„R. Venckus išieškojo mūsų darbuose, kad niekada nebūna tobulos fotografijos. Mantas dar pabandė tai padaryti per savo prizmę. Tobulo nieko nėra. Tai yra ieškojimas, tai yra kūryba, tai yra labai įdomu“, – sako M. Šileikaitė-Čičirkienė.
