-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Visgi didžiausią duoklę šiandien A. Balnionytė atiduoda kinui – sendina kostiumus, be kurių filmas nebūtų toks įtaigus. Turbūt tik retas žino, kad filmų herojų drabužius sendina ne laikas, o profesionalai – tokie kaip Amanda.
Amanda – dukra, anūkė, mergina, draugė, bet prisistato ji menininke. A. Balnionytės kūrybinis laukas – labai platus: kinas, dizainas, muzika.
„Esminis žodis yra kūryba. Be jos gyvenimas būtų visai kitoks. Vaikiškas džiaugsmas kilus idėjai ir vėliau mėgavimasis pačiu procesu – tarsi žaidimas, kurį kartoji dėl skirtingų priežasčių. Vieniems smagu žaisti dėl draugų kompanijos, kitiems – dėl galimybės pabėgti nuo kasdienybės, dar kitiems – kad laimėtų. Man tinka visos šios priežastys“, – šypsosi A. Balnionytė.
Visgi labiausiai ją veža prasmės matymas mene, jo daroma įtaka visuomenei.
Amanda sako šiuo metu gyvenanti kino projektų ritmu, o tarp jų užsiimanti grafiniu ir kostiumų dizainu, dainavimu.
Turbūt neatsirastų nieko negirdėjusių apie Lietuvos kūrėjų paviljono triumfą Venecijos bienalėje. A. Balnionytė – aukščiausią apdovanojimą pelniusios operos-performanso „Saulė ir jūra“ viena iš atlikėjų. Martyno Norvaišo nuotr.
Įprastai filmų kūrybinė komanda susiskirsčiusi į departamentus. Kino industrijoje A. Balnionytė sukasi kostiumų departamente.
Filmas nebūtų toks įtaigus, jeigu bent vienas iš jų neatliktų savo darbo.
„Tai kiek primena skruzdėlyną. Kostiumų departamente, kaip ir kiekviename kitame, verda savas pasaulis. Daug skirtingų darbo profilių, nemažą dalį jų esu išbandžiusi. Bet mane labiausiai sužavėjo kostiumų sendinimas“, – pasakoja A. Balnionytė.
Šį darbą Amanda prilygintų tapybai ant audinio.
„Susipažįstu su personažu, jo atliekamu vaidmeniu ir bandau dažyti, šlifuoti, draskyti kostiumą taip, kad jis atrodytų savas personažui, turintis istoriją“, – paaiškina A. Balnionytė.
Jai tenka dirbti su daugybės filmų kūrimo komandų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.
Labiausiai Amandai įsiminė filmai ar serialai, kurie viena ar kita prasme tapo iššūkiu.
Tokie buvo vieno žinomiausių režisierių Lietuvoje Algimanto Puipos filmas „Sinefilija“, Emilio Vėlyvio serialas „Ne tau, Martyna“ ar Deimanto Narkevičiaus drama „Čiulbanti siela“.
Užsienietiški, taip pat palikę pėdsaką, – „Ronja the Robber‘s Daughter“, „Sisi“, „Festning Norge“, „Prizefighter: The Life of Jem Belcher“.
Kadras iš trumpametražio filmo „Burtai“.
Po kiekvieno baigto kino projekto Amandą aplanko jausmas, kad tai gali būti paskutinis jos darbas kine. Kitos kino juostos laukimas užsitęsia. Toks šios profesijos ypatumas.
Tuo laiku A. Balnionytė stengiasi užsiimti kitomis veiklomis.
O tą daryti Amandą kasdien įkvepia gamtos grožis, Lietuvos istorija, mitologija ir kultūra, filosofinės idėjos.
„Pasitikėjimas ir drąsa ateina žinant tikslą. Didžiulė motyvacija yra šeima, kuri labai mane palaiko ir pasisekus džiaugiasi labiau už mane pačią“, – šypsosi Amanda.
Anot jos, kino pramonė išties yra vieta, kur turi būti ir fiziškai, ir psichologiškai stiprus.
„Dirbti 12 valandų per parą, o tai įprasta kino pamaina, išties sunku. Bet bėgant laikui pripranti. Be to, man patinka skirtingas gyvenimo tempas turint projektą ir laukiant kito. Tai savotiškos gyvenimo karuselės, ir dėl to nėra vietos nuoboduliui“, – sako A. Balnionytė.
Turbūt neatsirastų nieko negirdėjusių apie Lietuvos kūrėjų paviljono triumfą 2019-aisiais 38-ojoje Venecijos bienalėje.
Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės kurta opera-performansas „Saulė ir jūra“ nuskynė Venecijos simboliu laikomą „Auksinį liūtą“. Tai pirmas kartas, kai mūsų šalis pelnė tokio lygio apdovanojimą.
Prie šio unikalaus projekto dirbo didžiulė komanda. Joje buvo ir Amanda. Ji dainavo šioje milžiniško pasisekimo sulaukusioje operoje.
A. Balnionytė buvo Venecijoje, kai Lietuvos komanda sužinojo apie prestižinį, aukščiausio lygio apdovanojimą.
„Buvo didžiulio džiaugsmo akimirka. Jautėme, kad tai svarbu ne vien mums, bet ir Lietuvai. Laikiau „Auksinį liūtą“, tą dieną daug žmonių jį norėjo pačiupinėti“, – prisimena A. Balnionytė.
Labiausiai Amandą džiugina, kad projektas „Saulė ir jūra“ nesibaigė Venecija. Jis vis dar keliauja po įvairias šalis, skleisdamas žinią apie Lietuvą ir jos kultūrą.
Amanda dainuoja nuo mažų dienų. Įžvelgę talentą, mokytojai vis skatino praverti Muzikos mokyklos duris, tačiau Amanda atrėždavo, kad nori tik į Dailės mokyklą. Muzika išliko pomėgiu. Jau penkiolika metų ji dainuoja ir chore, ir kaip solistė.
„Didžiuojuosi tapusi viena iš dainininkių performanse „Saulė ir jūra“ ir atstovavusi Lietuvai Venecijos bienalėje. Taip pat smagiu nuotykiu tapo liaudies dainos atlikimas filme „Čiulbanti siela“, kuriame teko ir vaidinti“, – pasakoja Amanda.
Amandos pažintis su menu prasidėjo gana standartiškai. Darželyje išbandė piešimą, tapybą, dainavimą, šokį. Išmokusi rašyti susižavėjo poezijos kūrimu.
„Buvau menams imlus vaikas, tačiau penkerių pareiškiau visai šeimai ir draugams, kad būsiu dizainerė. Net nenutuokiu, iš kur šį žodį sužinojau“, – juokiasi A. Balnionytė.
Panevėžietė brendo vedama vizijos, kad bus dizainerė, bet greta visada ėjo muzika, literatūra, tapyba.
Į kino lauką A. Balnionytė žengė jau studijuodama Vilniaus dailės akademijoje kino ir medijų scenografiją. Tada suprato, kad nenori kurti mados dizaino, ją labiau traukia sceniniai kostiumai. „Pradėjusi dirbti kine dar labiau jį įsimylėjau. Studijuodama turėjau pasirinkti vieną profesiją, bet dabar galiu kurti laisvai, neribodama savęs kuria nors meno šaka“, – džiaugiasi Amanda.
Ji svarsto, kad, žvelgiant retrospektyviai, Vilniaus dailės akademija padarė didžiausią įtaką jos kūrybai.
„Dėstytojai nuolat skatino nemąstyti šabloniškai, o ieškoti savo autentiškumo. Tuo ir bandau vadovautis, nors neretai būna itin sunku, susidūrus su visuomenės normomis ir reikalavimu prisitaikyti“, – pažymi Amanda.
„Ne tau Martyna“ filmavimo aikštelė. Asmeninio archyvo nuotr.
Anot A. Balnionytės, akademija buvo vieta, kurioje jautėsi sava.
„Po mokyklos akademija man pasirodė kaip Hariui Poteriui Hogvartsas. Joje net sienos kitokios. Skaitykloje didžiulė kolekcija meno „burtažodžių“ knygų, o ir pati pastato architektūra leidžia mėgautis atmosfera“, – pasakoja Amanda.
Akademijoje kartais ji užsibūdavo iki sutemų, tada kitaip atsiskleidžia XVI a. menantis pastatas, buvęs Bernardinų vienuolynas.
„Vertingiausias pamokas gavau iš profesoriaus Antano Andrijausko, kuris dėstė meno filosofiją. Jis matė meną kaip žmonijos atspindį, laiką – kaip be galo trumpą. Grožį – vienoje rožėje, ne jų puokštėje. Akademija ne tik ugdė praktinius gebėjimus, bet ir keitė mano požiūrį į gyvenimą“, – teigia pašnekovė.
Bakalauro baigiamajam darbui A. Balnionytė sukūrė trumpametražį eksperimentinį filmą „Burtai“ Kazio Borutos apysakos „Baltaragio malūnas“ motyvais.
Amanda atvira: kurti filmą buvo viena beprotiškiausių idėjų. Jo kūrybinis procesas užtruko keturis mėnesius.
Filmas pasakoja apie XIX a. pabaigos kaimo žmogaus maginį mitologinį pasaulėvaizdį. Kamera fiksuoja trijų personažų burtus, būdingus tam laikotarpiui.
„Filmavimą apsunkino pandemija, teko apsiriboti labai maža komanda. Aš kūriau ne tik personažų kostiumus, bet ir scenarijų, pati režisavau, montavau, ieškojau tinkamų vietų filmuoti“, – pasakoja kūrėja.
Asmeninio archyvo nuotr.
Kad A. Balnionytė apdovanota ne vienu talentu, neturėtų būti keista. Visa jos šeima artima menui. Prosenelis buvo dvaro siuvėjas, močiutė kūrė ir siuvo kostiumus. Kita močiutė daug metų dainavo.
„Turbūt iš jų paveldėjau meninius gabumus. Buvau smalsus ir imlus vaikas. Mokslai man sekėsi puikiai, bet tik kūryba džiugino širdį“, – pasakoja Amanda.
A. Balnionytė augo nedideliame ir jaukiame Velžio miestelyje greta Panevėžio. Sako, jog šis visada liks labai svarbus jai.
„Keista, bet mano sapnų veiksmas visada vyksta Velžyje. Dažnai į jį sugrįžtu, ten gyvena mano seneliai. Atostogauju pas senelius įvairiais metų laikais ir vis grožiuosi gamta. Nevėžis man yra Velžio kraštovaizdžio puošmena“, – žavisi Amanda.
Vaikščiodama po Velžio sodus, A. Balnionytė fotografuoja, piešia eskizus, kuria dainas.
„Man tai vieta, leidžianti vėl pasijusti vaiku“, – teigia pašnekovė.
Paklausta apie ateities planus Amanda šypsosi: „Įsivaizduoju save sendinančią kostiumus ir ateityje. Nors noriu dažniau būti kviečiama dirbti į užsienio šalis, svajoju gyventi Lietuvoje, gamtos apsuptyje, namuose, pilnuose mano tapybos darbų, ir ten auginti vaikus.“
