Menininkės ir vienatvės akistata

Stebinančios, o kartais net šokiruojančios kūrybos meistrė, performanso menininkė panevėžietė Monika Dirsytė leidosi į dar vieną eksperimentą. Šį kartą Monika parai užsidarė ankštame kambarėlyje be langų. Šitaip ji siekia atkreipti visuomenės dėmesį į vienišumą, itin skausmingai apnuogintą pasaulį purtant COVID-19 bangai.

„Per karantiną susimąsčiau apie žmones, kurie ir taip jaučiasi atskirti dėl vienokių ar kitokių priežasčių. Apie žmones, kurie išgyvena pačias įvairiausias psichologines būsenas. Iš pirmo žvilgsnio jie gali atrodyti laimingi, bet sunkiai pastebimi ženklai rodo, kad yra priešingai. Būdami vidinėje duobėje vieniši žmonės griebiasi dirbtinio bendravimo socialiniuose tinkluose, virtualioje realybėje. Priverstinė izoliacija tik dar labiau paaštrino ir pagilino tokias problemas“, – M. Dirsytė.

Siuntė pagalbos šauksmą

Vienišumas – būsena, kai žmogus praranda visus, kurie gali jam padėti. Šios minties vedama menininkė ryžosi parą praleisti ankštame, spalvingais kvadratais išmargintame kambaryje be langų. Tokioje dėžę primenančioje erdvėje ne vienam kiltų klaustrofobija, o M. Dirsytė trečiadienio popietę joje užsidarė pasiėmusi tik apklotą ir telefoną – vienintelį jai likusį ryšį su išoriniu pasauliu.

Kas vyksta kambaryje, įrengtame teatro „Menas“ patalpose, žiūrovai galėjo stebėti per durų rakto skylutę. Pati menininkė žmonių negalėjo matyti. Su žiūrovais ji bendravo tik siųsdama Morzės abėcėle užkoduotą pranešimą – pagalbos šauksmą.

Sunkiausia aklinos sienos

„Vienokiu ar kitokiu laiku kiekvienas išgyvena tiek vienišumą, tiek vienatvę“, – teigia M.Dirsytė ir priduria, jog ir pati pažįstanti šį jausmą.

Daug ruoštis performansui, anot jos, nereikėjo – svarbiausia buvo nusiteikti psichologiškai netgi drastiškam eksperimentui. Projektui artėjant link pabaigos, menininkė neslėpė, jog išbūti tokioje uždaroje, ankštoje erdvėje darėsi vis sunkiau.

Monika dėžėje bandė miegoti ant kietų grindų be pagalvės, nieko nevalgė ir negėrė, nėjo į tualetą. Tačiau sudėtingiausia tapo ištverti aklinas sienas.

„Nelengva būti vienoje vietoje, slegia sienos, norisi ištrūkti lauk ir kavos“, – praėjus daugiau nei pusei performanso laiko bandė šypsotis menininkė.

Nors užsidariusi M. Dirsytė galėjo bendrauti su aplinkiniu pasauliu internetu, po kurio laiko ir tai pasirodė nebemiela – trūko gyvo bendravimo.

Socialiniame tinkle tiesiogiai transliuojamą Monikos eksperimentą stebėję internautai užvertė menininkę klausimais, kaip jaučiasi žmogus, įkalintas tokioje vienatvėje.

Ne vienas jų prakalbo ir apie savo išgyvenimus.

Parą uždaroje erdvėje praleidusi M. Dirsytė pasibaigus performansui žiūrovus pakvietė į viešą diskusiją vienatvės ir vienišumo tema.