-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Nepriklausomybės priešaušryje Panevėžio visuomenė aktyviai svarstė, ar verta turėti paminklą „Penkmečio kūrėjams“. Manoma, kad panevėžiečiai buvo bene pirmieji, užprotestavę tokio sovietinio atributo statybą.
Panevėžio pakraštyje stovi sovietmečiu pastatyta skulptoriaus A. Dimžlio „Laisvės daina“.
Skulptūra „Penkmečio kūrėjams“, kai kada vadinama tiesiog „Kūrėjams“, turėjo iškilti Kultūros ir poilsio parke. Tai buvo numatyta gerokai anksčiau, nei pradėtas gaminti paminklas, tačiau taip ir nebuvo pastatyta.
Spaudoje buvo rašyta, kad ji daryta tuometės Kultūros ministerijos užsakymu 1981-ųjų sąjunginei parodai „Šlovė darbui“ ir vaizdavo dviejų žmonių – penkmečio pirmūnų – figūras. Skulptorius Antanas Dimžlys už šią skulptūrą apdovanotas SSRS liaudies ūkio pasiekimų parodos aukso medaliu. Parodoje ji buvo pristatoma pusantro metro aukščio ir pagaminta iš raudonmedžio. Padidintą ją planuota po kurio laiko pastatyti Panevėžyje.
A. Dimžlio skulptūra tarybai svarstyti buvo pateikta 1983 metais ir jai pritarta, nors dar nebuvo architektūrinės dalies projekto. Jį kūrė architektas Albinas Purys.
Skulptūra turėjo būti šešių metrų aukščio, o jos postamentas iškilti net vienuolika metrų. Skelbiama, kad vien pastarajam turėjo būti sunaudotas beveik visas miesto penkmečio granito fondas – apie 800 kvadratinių metrų. Miestui ji turėjo kainuoti nemažai. Rašyta, kad už kiekvieną „kūrėją“ turėjo būti sumokėta daugiau nei po 85 tūkst. rublių, o jų buvo du. To meto laikraščiuose minima, kad Panevėžiui ji iš viso būtų kainavusi apie pusę milijono rublių.
1988-aisiais skulptūra jau buvo liejama iš bronzos Taline, tačiau netrukus viskas pasisuko kita linkme. Tai buvo metas, kai besikuriantis Sąjūdis kėlė įvairias problemas ir nepatogius klausimus.
Per 1988-ųjų rugsėjį Panevėžyje vykusį mitingą-susitikimą su sąjūdininkais, be kitų dalykų, kalbėta ir apie skulptūros likimą. Dar prieš šį susibūrimą daugelis panevėžiečių neigiamai vertino tą paminklą, o vienas iš Sąjūdžio Panevėžio grupės spręstinų klausimų buvo reikalauti, kad būtų sustabdyta monumento statyba.
„Ne vienam kelia abejonių ir pati kūrinio idėja, ir jos plastinė, o ypač architektūrinė, išraiška, ir pastatymo vieta (naujasis miesto parkas). Tai, žinoma, nereiškia, kad darbininkiškam miestui svetimi ar nereikalingi dailės kūriniai darbo tema. Tačiau šiandien, istoriškai permąstydami mūsų praeitį, naujai įprasmindami daugelį stagnacijos metais devalvuotų vertybių, nebegalime tenkintis vienpusiškais sprendimais ir nekritiškai tęsti prieš dešimtmetį ar dar seniau užmanytus darbus“, – 1988 metų vasarą laikraštyje buvo išsakyta tokia nuomonė.
Dėl šios skulptūros likimo miesto laikraščio puslapiuose virė aktyvi diskusija. Teigta, kad Vykdomajame komitete buvo dvi pilnos atsiliepimų knygos.
„Miestą, aišku, puošia gražūs, prasmingi meno kūriniai, bet šis, kai vyksta persitvarkymo procesas, ar jau toks prasmingas?“ – tuomet svarstė panevėžiečiai.
Buvo ir manančiųjų, kad paminklas gražus, stalinistiniai laikai niekuo dėti, tačiau minusas – jam reikia labai daug granito. Tuo laiku jau viešai atsispindėjo žmonių nuomonių įvairovė, laisvėjimas. Pavyzdžiui, manyta, kad netrukus turėjo paaiškėti, ar tebegyvenama „senais, gerais laikais“ ir tebenaudojami seni biurokratiniai metodai, ar vis dėlto laimi pertvarka ir viešumas.
Sujudo visuomenė
Buvo sujudę ir miesto advokatai. Jie išplatintame viešame laiške klausė: „Kam statome paminklus?“ Nuogąstauta, kad skulptūra ne tik gadins miesto vaizdą, bet ir atims galimybę finansiškai remti tikrus meno kūrinius. Manyta, kad pirmiausia reikia įamžinti su Panevėžiu susijusius įvykius. Pavyzdžiui, tais metais Lietuva minėjo 1863-iųjų sukilimo 125-ąsias metines.
„Skulptoriaus A. Dimžlio ir architekto A. Purio suprojektuota 6 m bronzos skulptūra ant didžiulio pjedestalo atspindi būdingiausius stagnacijos bruožus: gigantomaniją, pompastiką, minties skurdumą bei išpūstų laimėjimų propagavimą. Tokie objektai sąjunginiu mastu pasmerkti ir demontuojami. Brežnevizmo laikais toks projektas rado užsakovą Panevėžyje.
Pokario Lietuva buvo nusėta panašios vertės statiniais. Dauguma jų nugriauti, ir niekas jų neprisimena. Kodėl nepasimokyta? Nors finansavimas pradėtas, kreipiamės į respublikos kūrybinę inteligentiją ir Respublikinę meno tarybą persvarstyti projektą ir palaikyti mūsų reikalavimą, kad šis kūrinys nerastų vietos ne tik mūsų mieste, bet ir mūsų respublikoje. Visuomeninio svarstymo atsiliepimų knygoje įvairių profesijų ir išsilavinimo žmonės pasisakė prieš šios skulptūros statybą“, – šitaip netrukus po Sąjūdžio mitingo kone pusšimtis miesto menininkų kreipėsi į Respublikinę meno tarybą, šalies kūrybinę inteligentiją.
Respublikinės paminklų-monumentų ir dekoratyvinių skulptūrų meno tarybos posėdis įvyko netrukus. Jame savo nuomonę išsakė skulptoriai Gediminas Jokūbonis ir Vladas Vildžiūnas, architektas Algimantas Nasvytis ir kiti. Miesto laikraštyje spausdinta ir meno tarybos svarstymo medžiaga. Iš jos aišku, kad architektui A. Nasvyčiui darbas nepatiko.
„Įtartinas, nesuvoktas Panevėžio miestui būdingas mastelis. Daug pompastikos. SSRS ir taip daug pristatyta tokių monumentų. Koncepcija vyksta pavojinga linkme. Reikia iš pagrindų peržiūrėti visą koncepciją“, – kalbėjo A. Nasvytis.
Ne vienas pabrėžė, kad penkmečių nebėra, o skulptūros jiems statomos.
„Ši skulptūra neatitinka mūsų visų pasaulėjautos. Sveiko dvasinio klimato vardan, darbą siūlau nutraukti“, – tokia buvo kito tarybos nario Gedimino Karaliaus nuomonė.
Taip manė ir kiti susirinkusieji svarstyti, tad priimtas sprendimas skulptūros atsisakyti.
„Skulptorius A. Dimžlys apgailestavo tik dėl vieno – kad skulptūra nepastatyta prieš kokius trejus metus“, – taip rašyta apie jos kūrėjo nuomonę.
Didelių permainų metas
Kol svarstyta dėl paminklo, jau buvo išlieta maždaug šeštadalis skulptūros ir jau sumokėta dalis pinigų.
Panevėžio apskrities archyvo direktorius Leonas Kaziukonis sako, kad panevėžiečiai buvo bene pirmieji šalyje, nepritarę sovietinių paminklų statybai. Jo manymu, kiti permainų laikotarpiu gal nebesiryžo statyti, o panevėžiečiai susidūrė su tuo, kad skulptūra jau buvo pradėta lieti.
Tuo metu dirbęs Panevėžio kraštotyros muziejuje L. Kaziukonis sako pamenantis tą įvykį ir jam pačiam yra tekę dalyvauti protestuose. Tiesa, koks likimas ištiko jau pradėtą skulptūrą jis teigė nežinantis.
Iš pradžių kalbėta, kad ją būtų galima pastatyti kurios nors miesto gamyklos kieme, tačiau, Meno tarybai priėmus sprendimą, tokios minties atsisakyta.
Buvęs tuomečio Vykdomojo komiteto pirmininkas Juozas Bečelis sako iki šiol manantis, kad be reikalo nepastatė šios skulptūros. Ji turėjo iškilti ties pramoninio rajono riba, žiedo viduryje. Skulptūros figūros simbolizavo darbininkiją.
„Nemanau, kad nebūtų papuošusi miesto“, – teigia J. Bečelis.
Anot jo, tuo metu buvo sudarytos įvairios komisijos ir jos spręsdavo, ar skulptūra tinkama. J. Bečelis priminė, kad kitame miesto pakraštyje stovi to paties skulptoriaus A. Dimžlio „Laisvės daina“.
Jo manymu, tuo laiku priimant sprendimą veikiausiai didžiausią įtaką turėjo ne meninė vertė, o politika. Tuo labiau kad pavyzdžių buvo ne vienas.
„Lėmė to meto atmosfera, o ne meninė išraiška. Mano nuomone, meno kūriniai visada puošia miestą. Ne su ginklu, ne su kardu, ne su automatu stovintys, o su darbo įrankiais“, – sako, kad tai buvo toks revoliucinis metas.
J. Bečelis pamena, kad tuo metu miesto valdžia labai rėmė menininkus ir stengėsi, kad jie turėtų darbo, užsakymų. Be to, buvo pastatyti vadinamieji menininkų namai, Senvagėje pradėtos statyti skulptūros.
Daiva SAVICKIENĖ
