Dar besilaukdama dukrytės Eisvina svajojo, kad būtų labai gražu gimus mažylei surengti kiek netradicinę fotosesiją – apsivilkus kariškais drabužiais. Tai savotiškas priminimas dukrytei, kad kai ši gimė, abu tėveliai buvo krašto apsaugos savanoriai.

Meilę tėvynei įrodo ne žodžiais

Panevėžietės Eisvinos Gailiūnės nuotrauka, kurioje ji, apsivilkusi kariška uniforma, glėbyje meiliai glaudžia vos kelių mėnesių dukrelę, žaibišku greičiu apskriejo socialinius tinklus. Kiek netradicinė fotografija sulaukė ne tik liaupsių, bet ir negatyvių komentarų, kad moters vieta ne kariuomenėje. Tačiau kartu su vyru Simonu prieš gerus metus į Krašto apsaugos savanorių pajėgas įsitraukusi Eisvina įsitikinusi, kad tarnystė savo šaliai yra viena iš meilės Lietuvai apraiškų.

Visas Eisvinos Gailiūnės gyvenimas dabar sukasi tik apie šią vasarą gimusią dukrytę Salomėją. Jauna mama viliasi, kad paaugus mažajai ir vėl galės grįžti į Krašto apsaugos savanorių pajėgas. Eisvina įsitikinusi, kad viską įmanoma sustyguoti, kai labai nori. Juolab kad ir pratybos vyksta savaitgaliais.

„Po motinystės atostogų tikrai grįšiu į tarnybą, dukrytė labai rami, leisiu ir seneliams savaitgaliais pasidžiaugti anūke. Visiems – tiek vyrams, tiek ir moterims – reikėtų išeiti bent bazinį kario kursą, visi turi turėti nors minimalų supratimą apie kariuomenę, kaip save apginti ir apsaugoti šeimą“, – įsitikinusi E. Gailiūnė.

Panevėžietę nuo vaikystės žavėjo uniforma vilkintys pareigūnai. Nuo mažens sakydavusi, kad užaugusi bus policininke, nors šeimoje nebuvo nei policijos pareigūnų, nei kariškių. Tačiau gyvenimas susiklostė kitaip. Nenorėdami nutolti vienas nuo kito, su vyru stengėsi derinti studijas tame pačiame mieste ir taip atsidūrė Kaune. Eisvina baigė leidybos ir spaudos inžinerijos, o vyras – geodezijos matavimų inžinerijos studijas. Bet svajonės užsivilkti uniformą mergina nepaleido. Jauna šeima turėjo planų ir dėl šeimos pagausėjimo, tad viską mesti ir išeiti į tarnybą devyniems mėnesiams ji nesiryžo. Kaip alternatyvą Eisvina pasirinko Krašto apsaugos savanorių pajėgas, kur sudarytos galimybės derinti civilio darbą ir kasdienybę su tarnyba pajėgose. Panevėžietės nuomone, tai geras pasirinkimas tiems, kurie nenori viso gyvenimo sieti su kariuomene. Ji įsitikinusi, kad tarnavimas krašto apsaugoje yra ir puiki patriotiškumo mokykla. Įgytos žinios ne tik gyvenime praverčia, bet ir suteikia galimybių tobulėti kaip asmenybei. Ji pati iki kariuomenės net neįsivaizdavo, kad yra psichologiškai tokia stipri.

„Mano šeimoje visada buvo skiepijamos patriotinės vertybės, turbūt dėl to, jog senelis buvo partizanų ryšininkas. Gyvenau su seneliais, kurie mane mokė, kad jaunesnis vyresnį turi gerbti, o vyresnis jaunesnį mylėti. Daug žmonių sako, kad jiems nepatinka šalies valdžia, politika ir nedori valdininkai, o aš buvau mokoma mylėti ne juos, o savo šalį. Savanorystė tik dar labiau sustiprino meilę Lietuvai. Esu kaimo vaikas, man vienas malonumas vaikščioti po lietuviškus miškus“, – pasakojo savanorė.

E. Gailiūnės nuotrauka, kurioje ji meiliai glaudžia šią vasarą gimusią dukrytę Salomėją, žaibiškai apskriejo internetą. Deja, atsirado ir tokių, kuriems atrodo, kad motinystė ir tarnystė savo šaliai – nesuderinami dalykai.

Motinystė – ne kliūtis

E. Gailiūnei pradėjus vis garsiau kalbėti apie tarnybą Krašto apsaugos savanorių pajėgose, prie jos nusprendė prisidėti ir vyras. Sakoma, žmogus planuoja, o Dievas savaip sudėlioja. Tik pradėjusi savanoriauti Eisvina sužinojo, kad po širdimi nešioja naują gyvybę. Tai buvo labai lauktas ir planuotas vaikelis. Moteris atviravo su vyru susipažinę labai jauni, o susituokė, kai jai tebuvo dvidešimt, sutuoktiniui dvidešimt vieneri. Ir jau skaičiuoja septintuosius metus santuokoje.

„Meilė neturi skaičių, jeigu jauti, kad tai tavo žmogus, nėra ko laukti“, – šypsosi Eisvinė.

Žinia, kad šeima pagausės dar vienu nariu, nesutrukdė siekti svajonės. Anot jaunos mamos, savanoriavimas motinystei netrukdo, o nėštumas – ne liga. Praėjusiais metais net trečdalis visų savanorių buvo moterys, tarp jų ir mamos. Iki pat šešto mėnesio Eisvina kartu su kitais savanoriais dalyvavo pratybose ir daugelis nė nepastebėjo, kokių džiugių permainų laukia panevėžietė – nedidelį pilvuką puikiai paslėpė plati uniforma. Simboliška, kad šie metai, kai Lietuva mini savo šimtmetį, svarbių permainų atnešė ir į E. Gailiūnės šeimą – taip ilgai lauktą šeimos pagausėjimą.

„Su vyru savanoriaujame dar tik truputį daugiau nei metus, taigi išėjo taip, kad kiek pratybų dalyvavau, tiek buvau nėščia. Pratybų būna visokių, tiek fiziškai sunkesnių, tiek teorinių. Man visos pakliuvo tikrai nesunkios ir nėštumui nepavojingos. Aišku, per nėštumą buvo ir taip, kad blogai jaučiausi, tad vyras vienas keliaudavo į pratybas, bet labai smagu, kai jis grįždavo namo ir su dideliu entuziazmu pasakodavo, kas jose vyko. Ir man įdomu klausytis, ir jis įgijo naujos patirties. Esame jauni, paprasti žmonės, turintys darbus, visai nesusijusius su kariuomenės veikla, tačiau galintys atiduoti tėvynei duoklę prisijungę prie krašto apsaugos savanorių“, – pasakojo E. Gailiūnė.

Dar besilaukdama dukrytės Eisvina svajojo, kad būtų labai gražu gimus mažylei surengti kiek netradicinę fotosesiją – apsivilkus kariškais drabužiais. Tai būtų savotiškas priminimas dukrytei, kad kai ši gimė, abu tėveliai buvo krašto apsaugos savanoriai. O galbūt užaugusi ir pati žengs tėvelių pėdomis. Be to, ir pačiai Eisvinai buvo labai gera apsivilkti uniformą, kuri paskutiniais nėštumo mėnesiais tapo per ankšta. Tačiau ypatingai nuotraukai – savanorio uniforma apsirengusios mamos su kūdikiu glėbyje – apskriejus socialinius tinklus, panevėžietė sulaukė ne tik gražių žodžių.

„Nemaniau, kad viena nuotrauka sukels tiek daug kalbų ir diskusijų. Girdėjau įvairių komentarų. Liūdna, kad iš jų daug negatyvių. Tik dar kartą įsitikinau, kad žmonės labai pikti ir nemoka džiaugtis kitų laime“, – nuo blogų komentarų stengiasi atsiriboti Eisvina.

E. Gailiūnė įsitikinusi, kad laimė yra ten, kur artimieji ir šeima, ir jokie pinigai negali to atstoti.

Laimės paieškos

Šiuo metu E. Gailiūnės svarbiausia ir daugiausia džiaugsmo teikianti veikla – rūpinimasis mažyle. Dukrytės gimimas, pasak jaunos mamos, buvo tai, ko trūko iki gyvenimo pilnatvės. Paįstryje gyvenanti jauna šeima po truputį statosi ir naujus namus Panevėžio rajone. Daugelis jaunų žmonių renkasi emigraciją, tačiau ji su vyru niekada apie tai net nesvarstė. Pasak Eisvinos, laimė yra ten, kur artimieji ir šeima, jokie pinigai negali to atstoti.

„Turiu nuostabų vyrą, tobulą dukrytę, manau, kad savo laimę ir tvirtą pagrindą po kojomis jau esu sukūrusi čia kartu su jais. Vieni žmonės pasirenka emigruoti iš Lietuvos, keiksnodami, kokios mažos algos ir kokia bloga šalis, bet aš myliu tėvynę, o savanoriavimas yra viena iš tos meilės išraiškų“, – kalba E. Gailiūnė.

Kad Lietuvoje būtų gera gyventi, anot savanorės, ir patys žmonės turi prisidėti prie jos gerovės. Prieš trejus metus ji kartu su vyru prieš Kalėdas surengė mažytę šventę Panevėžio A. Bandzos kūdikių ir vaikų globos namų mažyliams. Dar kitais metais jie surinko tiek daug paramos, jog užteko ne tik gimtojo miesto globos namų auklėtiniams, bet ir Šiaulių sutrikusio vystymosi kūdikių ir vaikų namų globotiniams. Moteris džiaugiasi, kad prie trejus metus iš eilės organizuotos gerumo akcijos prisijungė daug draugų, bičiulių ir net visai nepažįstamų žmonių.

„Gerumas nieko nekainuoja, o jeigu jis kainuoja sauskelnių pakuotę, pieštukų pakelį ar numegztas kojinytes, geri galime būti nors ir kiekvieną dieną. Visų pirma norėjom padėti savo miesto vaikams, o antrais metais visko surinkome tiek daug, kad nusprendėm paremti ir šiauliečius. Patiems tai duoda gerų emocijų, smagu, kad po visų akcijų patys vaikai iš vaikų namų rašo ir dėkoja už pagalbą. Vadinasi, tai buvo reikšmingas ir naudingas darbas“, – sako E. Gailiūnė.