Petro Būtėno bareljefas – gimnazijos abiturientų ir jų tėvų dovana mokyklai. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Meilė Lietuvai – per kalbos pamokas

Meilė Lietuvai – per kalbos pamokas

Už meilę tėvynei, lietuvybės puoselėjimą į kalėjimą sodintas, o vėliau namus ir šeimą palikti priverstas mokytojas Petras Būtėnas visada išliko tėvynės patriotas, šį jausmą ugdęs ir savo mokiniams.

Koks buvo Panevėžys praeityje, kad ir prieš šimtą metų? Kaip atrodė jo gatvės, mokyklos, kaip elgėsi žmonės, kas buvo labiausiai gerbiama, vertinama?

Atsakymų į tuos ir panašius klausimus galime ieškoti knygose, nuotraukose, senuose laikraščiuose, bet niekas neatstos gyvų prisiminimų, įdomių tais laikais gyvenusių žmonių pasakojimų.

Ir apie mokytoją Petrą Būtėną (1896–1980) – dar vieną šviesią asmenybę tarpukario Panevėžio inteligentų sąraše, paprašėme papasakoti jo mokinės, beveik prieš aštuoniasdešimt metų Panevėžio mergaičių gimnaziją baigusios Apolonijos Nistelienės, anuomet turėjusios Gugaitės pavardę.

Dabar Kaune gyvenanti 95-erių A. Nistelienė puikiai prisimena šį lietuvių kalbos mokytoją ir vadina jį visų laikų savo mėgstamiausiu ir gerbiamiausiu mokytoju.

„Mokiausiu dviejose – pirmiausia Kauno „Aušros“, paskui Panevėžio mergaičių gimnazijose ir iš visų jose buvusių mokytojų iki šiol labiausiai gerbiu, vertinu Petrą Būtėną. Kito tokio nebuvo. Jis ypatingą dėmesį skirdavo lietuvių kalbai, turėjo savo įtaigią metodiką. Pamokos būdavo įdomios, mano gimnazijos užrašų su jo pamokomis vėliau mokytojos prašydavo pasimokyti, pasinaudoti“, – pasakoja buvusi gimnazistė.

A. Nistelienė įsitikinusi, kad sektinu pavyzdžiu pačiam P. Būtėnui buvo jo mokytojas Juozas Balčikonis.

Kai 1945 metais ji, Kauno Vytauto didžiojo universiteto studentė, buvo specialiai nuvažiavusi į Vilniaus universitetą paklausyti ten dėsčiusio J. Balčikonio paskaitų, pamatė daug panašumų.

„Kartais rodėsi, kad prie lentos stovi mano mokytojas P. Būtėnas, o ne universiteto dėstytojas J. Balčikonis“, – pasakoja A. Nistelienė.

Panevėžio berniukų gimnazijos direktorius Petras Būtėnas nacių okupacijos metais. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS nuotr.

Panevėžio berniukų gimnazijos direktorius Petras Būtėnas nacių okupacijos metais. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS nuotr.

Čiuožyklos melodijos

A. Nistelienė savo buvusį mokytoją P. Būtėną mena kaip padorų, gerą žmogų. Mokiniams jis buvo griežtas, reikalavo mokytis, nepakęsdavo vėlavimo – punktualumas jam buvo svarbus, pats visada jo laikėsi.

P. Būtėnas buvo nepakantus bet kokiems žodžių iškraipymams, netaisyklingai kalbai.

„Mokytojas labai išgyvendavo, kai žiemą čiuožyklose visu garsu būdavo leidžiamos plokštelės su netaisyklingai lietuviškai dainuojančių Donskio, Šabaniausko melodijomis. Panevėžyje tuo metu buvo įrengtos dvi čiuožyklos ir abiejose nuolat sukdavo tas pačias plokšteles – mokytojas piktindavosi, kad prisiklausę tų dainų ir vaikai pradeda netaisyklingai kalbėti, tuos žodžius kartoti. Kultūrai, lietuvybei viešai skelbiamos tokios dainos nieko gero neduoda“, – prisimena buvusi panevėžietė.

Pokalbyje ji ne kartą pabrėžė, jog P. Būtėnas buvo ne tik lietuvių kalbos mokytojas, bet ir tikras lietuvybės auklėtojas.

Jo pamokos ne vieną skatino susimąstyti ir kitaip pažvelgti į savo gimtąjį kraštą, kalbą, tėvynę.

Savo įsitikinimais, patriotiškumu mokytojas buvo griežtas lietuvininkas.

„Ypač jam sunku buvo pasitraukus iš Lietuvos, gyvenant Amerikoje. Juk matė, kaip lietuviai anglėja, nebenori gimtosios kalbos. Jis stengėsi tautiečius saugoti nuo to, barė, priekaištavo jiems, tad ne visuomet būdavo suprantamas“, – pasakoja A. Nistelienė.

Patriotizmo, meilės Lietuvai skatinamas emigrantas sąmoningai nepriėmė JAV pilietybės. Neėmė amerikietiško paso ir, tikėdamasis grįžti, iki pat mirties išlaikė lietuvišką, nors neturėdamas pilietybės ir patyrė nepatogumų, negalėjo gauti pensijos ir pan.

Aukštos moralės pamatai

Ypatingą pedagogo patriotiškumo jausmą pabrėžia ir Panevėžio kraštotyros muziejaus muziejininkė Vitalija Vasiliauskaitė, surinkusi gausią medžiagą, parašiusi daug straipsnių apie P. Būtėną.

„Visas jo gyvenimas buvo pašvęstas tautos švietimo, mokslo ir kultūros darbui. O domintis jo asmeniu, ypatingą dėmesį patraukė šio žmogaus gilus patriotizmo jausmas visomis prasmėmis – nepaprasta meilė gimtajam kaimui, šeimai, giminei, o kartu ir visai Lietuvai. Jo gyvenimas statytas ant aukštų moralinių pamatų“, – kalba muziejininkė.

V. Vasiliauskaitė atkreipia dėmesį, kad ir daugiau šios giminės žmonių buvo tikri tėvynės patriotai.

Gimė P. Būtėnas dabartiniame Pasvalio rajone, Dovydų kaime. Tame pačiame kaime, kuris Lietuvai padovanojo daug protingų vyrų. Tai, pirmiausia, P. Būtėno krikšto tėvelis kunigas Julijonas Lindė-Dobilas, garsus ir Petro brolis Julijonas Būtėnas, 1919–1923 m. Lietuvos kariuomenės savanoris,

Petras Būtėnas buvo vyriausias sūnus, gimęs birželio 27 dieną – šiemet nuo jo gimimo dienos sukanka 125 metai.

Nuo 1906 metų P. Būtėnas mokėsi Linkuvos dviklasėje mokykloje, o paskui, kaip ir daugelis to meto mokslo ir žinių troškusių jaunų žmonių, išvyko mokytis į Mintaują ir į Bauskę.

V. Vasiliauskaitė pasakoja, kad P. Būtėnas Bauskėje mokėsi ponios Klevinienės privačioje progimnazijoje, kur išsiskyrė iš kitų mokinių.

Jis kartu su toje progimnazijoje lietuvių kalba tikybą dėsčiusiu kunigu Maksvyčiu sekmadieniais po pamaldų prie Bauskės bažnyčios sugebėjo suorganizuoti gimnazistų susirinkimus – lietuvybės palaikymo būrelį.

Ten ateidavo lietuviai ir iš kitų mokyklų, vykdavo diskusijos, pokalbiai.

„P. Būtėnas pasistengė, kad į šituos susirinkimus būtų atsinešama ir lietuviškų laikraščių, žurnalų. Iš kur juos gaudavo, neaišku“, – sako muziejininkė.

Lietuvos savanoris

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, P. Būtėnas pėsčias iš Bauskės parėjo į gimtąjį Dovydų kaimą. Ten keletą dienų pabuvęs ir, jausdamas didelį troškimą toliau mokytis, pasitraukė į Voronežą. Kelionė buvo ilga, truko net keletą mėnesių.

Gyvendamas Voroneže, susitiko su Lietuvoje jau žinomais kalbininkais – Jonu Jablonskiu ir Juozu Balčikoniu. Greit su šitais dviem mokslo vyrais surado bendrą kalbą ir tapo jų mylimu mokiniu.

Kaip ir daugelis lietuvių, P. Būtėnas 1918 metais iš Rusijos grįžo į Lietuvą. Grįžęs pradėjo mokytis Šiaulių gimnazijoje, bet netrukus, situacijai Lietuvoje pasikeitus, su būreliu bendraminčių stojo į savanorių gretas. Savanoriu tarnauti Lietuvos kariuomenėje P. Būtėnas pradėjo 1919 m. sausio 10-ąją. Jam buvo išduotas pažymėjimas Nr. 561.

Savanoriu P. Būtėnas tarnavo iki 1923 metų. O už nuopelnus kuriant Lietuvos valstybę jis apdovanotas Nepriklausomybės medaliu, Lietuvos kariuomenės Savanorių kūrėjų medaliu bei Gedimino ketvirtojo laipsnio ordinu.

Petras Būtėnas su šauliais. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS FONDO nuotr.

Petras Būtėnas su šauliais. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS FONDO nuotr.

Pagarba kaimui

Pasitraukęs iš savanorių, P. Būtėnas pradėjo mokytis Kauno universitete, čia susitiko ir Voroneže buvusius mokytojus – J. Jablonskį, J. Balčikonį.

O po poros metų jis atvyksta į Panevėžį ir čia atneša naujas idėjas. P. Būtėnas Panevėžyje suorganizuoja Tautotyros ir senienų rinkimo draugiją. Taip pat išleidžia pirmąjį savo stambų autorinį darbą „Tautotyros ir senienų rinkimo programą“.

„Mokytojas labai išgyvendavo, kai žiemą čiuožyklose visu garsu būdavo leidžiamos plokštelės su netaisyklingai lietuviškai dainuojančių Donskio, Šabaniausko melodijomis.“

A. Nistelienė

„Vartai „Tautotyros“ programą ir stebiesi, kiek P. Būtėno buvo išmanyta apie įvairias kaimo žmogaus gyvenimo sritis, apie šventes, kiek gerai jis sugebėjo pažinti Lietuvos kaimo kasdienybę, buitį. Ten tokie konkretūs klausimai, į ką turėtų atkreipti dėmesį kiekvienas žmogus, einantis rinkti tautosakos. Ir dabar puikesnės metodinės priemonės žmogui, einančiam į kaimą rinkti tautosakos, nėra parengta“, – atkreipia dėmesį V. Vasiliauskaitė.

Akademinis mokymas

Ne veltui P. Būtėno mokinė A. Nistelienė ir garbaus metų sulaukusi negali pamiršti nuostabiojo mokytojo.

Ir ne ji viena. Kaip sako V. Vasiliauskaitė, anksčiau kalbinti P. Būtėno mokiniai tvirtino, kad jo mokymas Panevėžio berniukų ar mergaičių gimnazijose bei mokytojų seminarijoje tikrai buvęs akademinis.

Dauguma mokinių juto, kad jų mokytojas sukaupęs be galo daug žinių ir sugebėjo visiems parodyti gimtosios kalbos grožį.

Mokiniai žinojo, kad jų mokytojas dirba mokslinį darbą, rašo knygas.

1930 metais išleidžiama jo „Lietuvių kalbos prielinksnių mokslas teorijai ir praktikai“, „Kirčio ir priegaidės žinios“, o po metų – „Lietuvių akcentologijos vadovėlis“ su paantrašte „Mokyklai ir gyvenimui“.

P. Būtėnas ir vertėjas. Tais pačiais metais jis išverčia I. Turgenevo romaną „Rudinas“, taip pat nuolat bendradarbiauja beveik visuose tuo metu ėjusiuose periodiniuose leidiniuose, daug dėmesio skirdamas lietuvių kalbai, jos metodikai.

Trijose mokymo įstaigose P. Būtėnas dirbo su pertraukomis.

Pagrindinė jo darbo vieta iki uždarymo buvo Panevėžio mokytojų seminarija, dirbo miesto berniukų, mergaičių gimnazijose. Vienu metu yra dirbęs ir žydų gimnazijoje, kur dėstė lietuvių kalbą.

Priverstas trauktis

Pirmosios okupacijos metu šiam Lietuvos patriotui, Katalikų mokslo akademijos nariui, aktyviam šauliui, Tautininkų sąjungos nariui, ateitininkų vadovui teko ir kalėjimo duonos paragauti.

1940 metų liepą sovietų saugumas P. Būtėną areštavo ir uždarė į Panevėžio kalėjimą.

Atėjus vokiečiams, nuo 1941 m. P. Būtėnas buvo paskirtas Valstybinės gimnazijos direktoriumi, vadovavo „Meno kuopai“, kartu su kitais leido laikraštį „Išlaisvintas panevėžietis“, organizavo mokytojų kursus ir juose dėstė.

Tačiau artėjant antrajai sovietų okupacijai, 1944 metais, baimindamasis antrą kartą pakliūti į sovietinio saugumo rankas, palikęs šeimą, šviesuolis pasitraukė į Vokietiją.

Pasitraukė išeidamas iš namų tik su portfeliu rankose.

Žinant, kokia svarbi šio žmogaus gyvenime buvo šeima, nesunku suprasti, kokie jausmai prislėgė jį tuo metu. 1944 m. pasitraukdamas iš Lietuvos, ypač skaudžiai išgyveno išsiskyrimą su šeima, nerimavo dėl vaikų likimo.

Kaip teigia muziejininkė, visuose gyvenimo sūkuriuose šeima P. Būtėnui buvo viena iš svarbiausių vertybių. Jis labai brangino savo tėvus, brolius, seseris.

Atsakingai kūrė ir savo šeimą, rūpinosi pastatyti jai jaukius namus. Pirmoji P. Būtėno žmona buvo Veronika Kalendaitė, Panevėžio mokytojų seminarijos auklėtinė, vėliau – pradžios mokyklos mokytoja.

Ji mirė 1934 m. gimdydama antrąjį vaiką – sūnų Tautvydą. P. Būtėnas liko našliu su dviem mažais vaikais – dukra Vitalija ir ką tik gimusiu sūnumi.

Antrą kartą Būtėnas vedė Malviną Jurevičiūtę, su ja susilaukė dviejų sūnų: Laisvydo ir Donato.

Vis dėlto likti su šeima mokytojas anuomet niekaip negalėjo.

Panevėžio mokytojų seminarijos dvyliktoji laida su Petru Būtėnu. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS nuotr.

Panevėžio mokytojų seminarijos dvyliktoji laida su Petru Būtėnu. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS nuotr.

Už Atlanto – lietuvybės dvasia

Visas P. Būtėno gyvenimas pasitraukus taip pat buvo susietas su darbu, lietuvių kalba, mokymu.

Žinoma, kad 1945–1946 metais gyvendamas Flensburge jis vadovavo pradžios mokyklos mokytojų kursams, 1946–1949 m. dirbo Dedelsdorfo ir kitų stovyklų lietuvių gimnazijose lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju, rengė mokytojų kursus.

1949 metais P. Būtėnas emigravo į JAV. Ir čia paliktas jo veiklos pėdsakas – buvęs panevėžietis dirbo Bostono lietuviškosios enciklopedijos kalbos redaktoriumi; tautotyros, kalbos, istorijos klausimais intensyviai rašė Amerikos lietuvių spaudoje.

Mirė P. Būtėnas toli nuo išsiilgtosios Lietuvos – Bostone 1980 metais ir palaidotas Toronto Anapilio kapinėse.

Sugrįžo į Lietuvą

Vis dėlto dabar šio didžio mokytojo palaikai ilsisi Lietuvos žemėje. 1996 metais jie pargabenti iš Toronto ir perlaidoti Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kapinėse.

P. Būtėno atminimo įamžinimu iškart po Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo ėmė rūpintis jo sūnus Donatas Būtėnas su šeima.

P. Būtėnas rūpinosi atgauti tėvo statytus, o sovietmečiu nacionalizuotus namus Panevėžyje, A. Jakšto gatvėje, juos sutvarkyti, įrengti tėvo palikimui skirtą muziejų. Kruopščiai sutvarkytoje sodybos teritorijoje pastatyti paminklai Kalbai, rezistencijos kovų dalyviams, tremtiniams ir pačiam kalbininkui.

1998 m. iš Putnamo Amerikos lietuvių kultūros archyvo sūnus savo lėšomis pargabeno rankraštinį P. Būtėno palikimą.

Tikrą lobyną – P. Būtėno archyvą – sudaro tautotyros tyrinėjimai, laiškai, atsiminimai, romanų rankraščiai, dokumentai, lietuvių kalbos žodynui skirta medžiaga, tautosaka.

Regiono kalbos turtai

Šių metų balandį Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje nuotoliniu būdu organizuota tarptautinė mokslinė konferencija „(Ne)atrasti Panevėžio regiono kalbos turtai: Petrui Būtėnui – 125-eri“.

Tai labai svarbus įvykis įamžinant garsiojo kalbininko atminimą.

Konferencijoje dalyvavo gausus būrys Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, Lietuvių kalbos instituto, Lietuvių kalbos draugijos, Latvijos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Latvistikos ir baltistikos skyriaus, Komunikacijos centro „Kalba. Knyga. Kūryba“ ir kitų organizacijų atstovų.

Dar kartą prisiminti ir įvertinti P. Būtėno – vieno iškiliausių tarpukario Panevėžio asmenybių darbai.

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų