P. Židonio nuotr.

Meilė iš nuotraukų su avantiūros prieskoniu

Meilė iš nuotraukų su avantiūros prieskoniu

Po ilgų metų emigracijoje panevėžietę Eglę ir jos mylimąjį iš Pietų Afrikos kilusį Maiką likimas atvedė ten, kur mažai kas įsivaizduotų jaunus žmones – į apgriuvusią, negyvenamą bemaž šimtmetį skaičiuojančią sodybą vienkiemyje, šalia miško Panevėžio rajone.

Penkiolika metų Airijoje gyvenusi panevėžietė Eglė Galiauskaitė su širdies draugu, iš Pietų Afrikos kilusiu Maiku Petersonu nutarė patraukti į Lietuvą. Likimas, o gal laimingas atsitiktinumas juodu nubloškė ten, kur mažai kas įsivaizduotų du jaunus žmones – į apgriuvusią, bemaž šimtametę sodybą vienkiemyje, šalia miško Panevėžio rajone.

Panevėžietė Eglė Galiauskaitė su širdies draugu, iš Pietų Afrikos kilusiu Maiku Petersonu savo rankomis bando prikelti naujam gyvenimui senutėlę sodybą, siekdami kiek įmanoma išlaikyti jos autentiką. P. Židonio nuotr.

Meilė iš pirmo žvilgsnio

Kol kas Eglė ir Maikas gyvena Panevėžyje, tačiau pora tvirtina visada žinoję, kad anksčiau ar vėliau trauks į užmiestį – arčiau gamtos.

Svajonę įsigyti turinčią istoriją sodybą Eglė puoselėjo nuo paauglystės.

Jos močiutė gyveno vienkiemyje ir ten daug laiko leisdavusi Eglė vis pasvajodavo kada nors pati turėti panašią vietą, mielą širdžiai – senovinę sodybą su troba, klėtimi, kluonu, tvartu, pirtele.

„Kai gyvenome Airijoje, vis užmesdavau akį į pardavimų skelbimus. Pamačiusi šitos sodybos skelbimą iš karto nulėkiau pas Maiką. Ir abu pagalvojome: visai gera vieta! Mums labai patiko didžiulė, net pusantro hektaro erdvė ir mintis, kad sodybą bus galima sutvarkyti taip, kad tos senos svajonės būtų įgyvendintos“, – šypsosi Eglė.

Pirkinys iš nuotraukų

Sodyba netoli Raguvos stovėjo negyvenama bemaž penkiolika metų. Ją pamatę Eglė ir Maikas visa širdimi pajuto: tai – jų vieta. Avansą jiedu sumokėjo dar net nematę sodybos gyvai – tik iš skelbimo ir atsiųstų nuotraukų.

„Tiesiog pajutome, kad sodyba yra skirta mums“, – teigia Eglė.

Pernai rugpjūtį į Lietuvą grįžusi pora pagaliau nuvažiavo apžiūrėti savojo pirkinio.

„Atvažiavome ir galvojame: o šakės, ką mes padarėme! Žolė aukščiau kelių, praeiti neįmanoma, apsisukome ir išvažiavome“, – juokiasi E. Galiauskaitė.

Dar sykį į sodybą Eglė viena atvažiavo žiemą, panašiu laiku kaip dabar. Vaikštinėjo, šniukštinėjo, fotografavo smulkiausias detales – tiesiog bandė sodybą pajausti.

„Vis galvojau, ar tikrai gerą planą sugalvojome, ar tikrai gerai, kad tokią seną sodybą nusipirkome. Ir džiaugiuosi, kad neišsigandome“, – sako Eglė.

Tik šių metų vasarį pora pagaliau pasirašė pirkimo–pardavimo dokumentus bei gavo naujųjų būsimų namų raktus.

„Kaip tik mūsų gimtadieniui – tai buvo dovana sau“, – šypteli naujoji sodybos šeimininkė.

Dar tebegyvendami Airijoje, Eglė ir Maikas apleistą, seniai negyvenamą vienkiemio sodybą Panevėžio rajone pirko net nematę jos gyvai – tik iš nuotraukų skelbime ir tai vadina geriausiu savo pirkiniu. P. Židonio nuotr.

Iš Airijos – į kaimą

Pagal palėpėje rastus 1940-ųjų laikraščius Eglė ir Maikas nustatė, jog sodybai galėtų būti daugiau nei aštuoniasdešimt metų. Eglė sugebėjo atkapstyti publikaciją, datuojamą dar 1939 metais.

Kadangi sodyba daugybę metų buvo negyvename, apleista, griūvanti, pora žinojo, kad turės į ją įdėti ne tik labai daug darbo, bet ir meilės.

Gyvendami Airijoje Eglė ir Maikas jau kurį laiką galvojo apie Lietuvą. Eglei norėjosi grįžti namo, o Maikas neprieštaravo pažinti mylimosios šalį. Jų manymu, gyvenimas yra vienas didelis nuotykis, tad nereikėtų savęs varžyti.

Sumanymas grįžti į Lietuvą buvo netgi ne Eglės, o Maiko mintis. Jis gimęs Pietų Afrikoje, tad ilgą laiką gyvendamas lietingoje Airijoje tiesiog buvo išsiilgęs keturių besikeičiančių metų laikų.

Maikas juokauja, kad Airijoje jų yra tik du sezonai – lyja arba nelyja.

Pora su dviem vaikučiais buvo įsikūrę visai šalia vandenyno, Golvėjaus mieste, tad drėgnas klimatas erzino vis labiau. Jautėsi tarsi būtų įkalinti amžiname pavasaryje arba rudenyje.

„Kol vaikų nebuvo, aš ten tiesiog gyvenau. Visada sakau, kad mano namai yra ten, kur mano pagalvė. Ten, kur jautiesi savas, ten, kur tau tuo metu gerai – ten ir yra namai“, – aiškina E. Galiauskaitė.

Gimus vaikams, pora vis dažniau pagalvodavo apie ateitį, apie atžalų ugdymą, kol galų gale pajuto, kad atėjo metas kur nors įleisti šaknis.

„Kai gimsta vaikai, gyvenimas nebesisuka vien apie tave. Jis sukasi apie visus šeimos narius. Lietuvoje švietimo sistema geresnė. Pagalvojome, kodėl gi ne ji?“ – prisimena Eglė.

Planus grįžti į Lietuvą dar labiau paspartino pandemija. Dėl įsisiautėjusio ir pasaulį sukausčiusio viruso Eglė ir Maikas beveik neturėjo darbo. Eglė tuo metu sukosi viešbučių versle, Maikas – laisvai samdomas fotografas.

E. Galiauskaitė svajoja ir pirtelę kuo greičiau sutvarkyti – atokiame kaime ji būtų viena iš pramogų. P. Židonio nuotr.

Skeptikų negirdi

Paklausta, ar nebuvo tokių, kurie pasukiotų pirštą prie smilkinio išgirdę apie užmojį pirkti seną, apleistą, ilgą laiką negyventą sodybą, E. Galiauskaitė tik nusišypso: „Žinoma, yra galvojančiųjų, ką mes čia darome vidury laikų, gal visai išprotėjome. Bet mes turime savo viziją ir norime mažais žingsneliais judėti jos link.“

Pora įsitikinusi, jog reikia gyventi šia diena, džiaugtis tuo, ką turi. O dar svarbiau turėti idėjų ir nebijoti jų įgyvendinti. Viena tokių – prikelti sodybą antram gyvenimui ir atverti ją bendruomenei. Galbūt kada nors netgi susikurti sau darbo vietas – Eglė renovuotoje sodyboje rengtų šventes, Maikas jas fotografuotų.

Planų pora turi ne vieneriems metams į priekį, o žodžio „neįmanoma“ jų žodyne, regis, nėra.

Kai kišenėje du tūkstančiai

E. Galiauskaitė juokauja, kad gyvenimo projekto ėmėsi turėdami itin kuklų biudžetą. Į Lietuvą iš Airijos šeima grįžo su dviem tūkstančiais eurų kišenėje.

Eglė į tokius rūpesčius tik numoja ranka. Anot jos, pinigai – menka bėda: jei žmogus netingi, gali dirbti ir užsidirbti, o jei labai nori – viskas įmanoma.

„Po žiemos ir ta nepjauta žolė nebeatrodė tokia baisi, pamažu pradėjome tvarkytis aplink sodybą“, – pasakoja E. Galiauskaitė.

Daugiausia laiko pareikalavo nematomi darbai – reikėjo atkraustyti patalpas, iškuopti visą sodybą, atsikratyti šiukšlėmis, sutvarkyti aplinką.

Dar vienas itin svarbus darbų etapas irgi jau įgyvendintas – viso namo nusmėliavimas kvarciniu smėliu.

Nusmėliuotus sienų rąstus dar reikės impregnuoti, taip apsaugant nuo nepalankių oro sąlygų.

Pora daugiausia darbų atlieka savo rankomis, organizuoja talkas, mielai padeda ir Eglės šeima.

Naujųjų namų viziją iki menkiausių detalių E. Galiauskaitė nusipiešusi tiek mintyse, tiek popieriuje. Ir ji žino: įdėjus daug meilės, darbo, ateis laikas, kai atokią sodybą vienkiemyje vadins savo tikraisiais namais.

Iš Pietų Afrikos kilęs M. Petterson puikiai jaučiasi Lietuvoje. Fotografui lakinai teko iškeisti fotografiją į senutėlės sodybos renovacijos darbus. P. Židonio nuotr.

 

Pakvies į palapinių miestelį

Renovacijos darbai vyksta visoje didžiulėje sodybos teritorijoje. Šiuo metu Eglė ir Maikas pamažu tvarko klėtį – ieško būdų paversti ją jaukiu svečių nameliu.

Dar intensyviai tvarkoma ir valoma didžiausia sodybos erdvė – kluonas. Milžiniška dviejų šimtų kvadratinių metrų erdvė kada nors taps švenčių ir renginių sale.

E. Galiauskaitė viliasi, kad jau kitąmet atnaujintame kluone galės paminėti ir keletą šeimai svarbių įvykių. Laukia jubiliejus, giminių susitikimas, į kurį kas penkerius metus suvažiuoja mažiausiai du šimtai artimiausių žmonių.

Kol kas kluonas, nors ir aptvarkytas, tarnauja kaip dirbtuvėlės ir sandėlis, kuriame vietą rado daiktai, laukiantys, kol bus prikelti antram gyvenimui.

„Kol svečių namai neįrengti, vasarą būtų galima apsistoti palapinių miestelyje, vadinamajame glampinge. Ir be abejo, būtų smagu pirtelę kuo greičiau susitvarkyti. Tai būtų viena iš pramogų“, – planais dalijasi entuziazmo nestokojanti Eglė.

Papirko kaimo prabanga

E. Galiauskaitė juokauja, jog ji yra didžioji projektų vadovė, o visi kiti – darbų vykdytojai, laukiantys jos komandos veikti.

„O ji tikrai pati geriausia vadovė!“ – juokdamasis pritaria Maikas.

„Aš tiesiog turiu ryškesnę viziją, kaip viską reikia daryti, tai yra mano galvoje. Idėjos tiesiog kunkuliuoja, tad telieka paskirstyti darbus“, – pasakoja Eglė.

Pora jau įsitikino, kad kaime visais metų laikais atsiras ką veikti. Nuobodu čia niekada nebūna. Spėlioti, kada pagaliau bus baigti sodybos remonto darbai, jiedu nesiryžta.

„Svarbiausia sutvarkyti tiek, kad čia atvykę žmonės jaustųsi gerai. Kad visi galėtų atsipalaiduoti, pabūti arčiau gamtos, pasikrauti energijos. O tam nereikia labai daug“, – mano E. Galiauskaitė.

Pora tiesiog nori priminti žmonėms, kad nebūtina vykti į 5 žvaigždučių viešbutį, kad pajustum tikrąją prabangą.

Bene didžiausia sodybos erdvė – dviejų šimtų kvadratinių metrų kluonas, virsiantis stilinga švenčių sale. P. Židonio nuotr.

Tradicijos su moderniu prieskoniu

Į kaimą E. Galiauskaitę ir M. Petersoną atvijo ne kas kita, o miesto diktuojama skuba.

Jie nenori gyventi mieste, nes, pasak poros, ten mintys nuolatos užgultos ir paprasčiausiai pamirštama, kas gyvenime svarbiausia. Tada norisi tiesiog stabtelėti, traukti į sodybą ir mėgautis kaimo idile.

Į vienkiemį šalia miško jiedu su vaikais atvyksta, kai tik turi laisvesnę minutėlę. Darbus dažnai koreguoja oro sąlygos bei nuotaika.

„Nenorime savęs spausti, plėšytis. Tikime, kad jei atsivešime gerą nuotaiką ir energiją, ją iš mūsų perims ir aplinka. Sodybą reikia prisijaukinti. Jau įsitikinau: jei būsiu geros nuotaikos, tai ir pyragas neprisvils“, – šypteli Eglė.

Renovuodami sodybą Eglė ir Maikas nenori skubėti dar ir dėl to, kad stengiasi išsaugoti kuo daugiau autentiškumo. Jiems svetima nugludinta prabanga, bet sutarė, kad abiem svarbu suderinti autentiką su moderniais patogumais.

Iš išorės ir viduje jau atidengti seni rąstai, akį traukia senomis tradicijomis alsuojančios baltos langinės, kurias Eglė pasiryžusi restauruoti.

„Gal netgi surengsiu kokį simpoziumą, kad atvykusieji ant langinių kažką išpieštų. Taip darėme pas močiutę sodyboje. Rezultatas buvo labai gražus – senoviškai, bet kartu ir moderniai“, – pasakoja E. Galiauskaitė.

Kaip anksčiau gyveno aukštaičiai, pora daugiau sužinojo Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse. Sodyboje ketina sudėti aukštaitiškus, šešių stiklų langus, kuriuos meistrai specialiai jiems pagamintų. Visai tokius, kokie žvelgdavo iš senųjų trobų.

Eglė svarsto palikti ir autentiškas ąžuolines vidaus palanges – jos čia puikiai dera.

„Ką tik pavyksta, viską stengiamės išsaugoti. Juokauju, kad net mūsų barbekiu grilis sumeistrautas iš gyvulių šėrimui skirto daikto. O mes sėkmingai naudojome jį visą vasarą. Ir nieko nereikėjo pirkti. Jis prikeltas jau nebe antram gyvenimui, o kokiam septintam!“– kaime laiminga E. Galiauskaitė.

P. Židonio nuotr.

Galerija

Gamtos vaikai

Šeima labai nori išsaugoti ir kieme bei sode augančius bemaž šimtamečius medžius – lietuviams nuo seno šventą liepą, beržus, klevus, žilvičius ar gardžiausius vaisius vedančias senų veislių obelis.

„Čia pat yra trisdešimties arų obelų sodas, tad šią vasarą prisispaudėme labai daug sulčių. Nuo senųjų šeimininkų likę skaniausius obuolius vedančių obelų. Visus išragavome. Prisirinkome ir slyvų, o slyvienė – mano viena mėgstamiausių uogienių“, – šypteli Eglė.

Didžiulė sodybos erdvė šalia miško – rojus poros vaikams. Čia jie dar vasarą už savo santaupas nusipirko ir įsirengė sūpuokles, visi kartu miegojo palapinėje ir klausėsi paukščių giesmių.

„Čia jaučiame visišką laisvę. Praskrenda šikšnosparniai, iš miško ateina stirnos ir miega mūsų obelų sode, prašuoliuoja koks kiškis – gamta nuostabi ir ji šalia mūsų“, – sako E. Galiauskaitė.

Bendravimas veža

Pastarieji metai Eglei ir Maikui buvo ypač darbingi. Jau išvalė sodybos šulinį ir paruošė jį naudoti.

Prieš tai sodybos namelyje stovėjo senutėlė krosnis. Ją teko išardyti, nes atrodė nesaugi. Savo eilės laukia grindys ir jų betonavimas. Dar vienas didelis darbas – perdengti stogą.

„Mus tiesiog veža visi šitie darbai, čia mes atsigauname. Nors žinome, kad nebus lengva, kaskart į sodybą važiuojame su šypsena. O kai jau reikia atgal į miestą – nebe tas“, – sako E. Galiauskaitė.

Eglė jau turi ir savąją namų viziją – įsivaizduoja, jog troboje įsirengs virtuvę su durimis, vedančiomis į sandėliuką maisto atsargoms laikyti. Troboje būtinai turės stovėti didžiulis stalas.

„Mes mėgstame žmones kviesti pas save, mums patinka šurmulys, mėgstame ruošti vakarienes ir kartu susėsti, tad aš noriu didelio stalo, kad vietos užtektų visiems – pasibūti, pabendrauti“, – planuoja Eglė.

O greta klėties pora svajoja įsirengti terasą, iš kurios galės stebėti nuostabų saulėlydį virš miško.

Kitais metais tikisi ragauti ir šalia namo darže užaugintas daržoves, o kada nors sodybos teritorijoje kudakuos ir vištos.

„Šalia daržo yra sodas, kuriam taip pat reikės labai daug meilės. Šįmet nieko nedarėme, negenėjome, nes norėjome įsitikinti, ar skanūs obuoliai, ar niekas nenudžius. Obuoliai tikrai labai skanūs, raudoni, saldūs, kur kas skanesni nei parduotuvėse“, – jau įsitikino Eglė.

Viralinėje dabar yra laikina lauko virtuvėlė. Šeimininkės ketina įrengti ten jaukią erdvę, kurioje galėtų virti svečiams gardžią kavą.

„Nenorime skubėti, kad visko nesugadintume. Renovacijos darbus reikia atlikti labai atsargiai, domėtis, kad nepridarytume nepataisomų klaidų. Svarbu žinoti, kaip apšiltinti namą jo nesugadinus, kaip išsaugoti tradicinius raštus“, – vardija Eglė.

Pora jau įsitikino, kad kaime visais metų laikais atsiras ką veikti. Nuobodu čia niekada nebūna. Spėlioti, kada pagaliau bus baigti sodybos remonto darbai, jiedu nesiryžta. Asmeninio archyvo nuotr.

Airiškas oras nesužavėjo

E. Galiauskaitė Kauno kolegijoje studijavo turizmą ir viešbučių vadybą. Ją visada domino apgyvendinimas, renginių organizavimas.

Studijų metais Eglė išvyko profesinės praktikos į Airiją Turėjo galimybę rinktis Prancūziją, Kiprą, tačiau patraukė į Šiaurės Vakarų Europą.

„Neklauskite, kodėl pasirinkau Airiją, nes nuskridusi labai gailėjausi“, – juokiasi Eglė.

Į Airiją tuomet dar studentė E. Galiauskaitė atvyko vasarą, vilkėdama lengvais vasariniais drabužiais. Ji buvo įsitikinusi, jog šiltasis sezonas Airijoje toks pat kaip ir Lietuvoje. Pasirodo, labai stipriai klydo.

Vos nuskridusi skubėjo pirkti rudeninės striukės – Airija ją pasitiko dargana.

Mokslus E. Galiauskaitė baigė jau neakivaizdiniu būdu, nes tapo meilės emigrante ir pasiliko Airijoje.

Po kelerių metų toji draugystė nutrūko, bet netrukus susipažino su Maiku.

Jis tuo metu fotografavo nuotraukas žurnalui, o Eglė darbavosi viešbučiuose pagal savo profesiją.

Merginai labai trūko bendravimo, norėjosi geriau pažinti vietinius, tad įsidarbino laikraščių ir žurnalų parduotuvėlėje.

„Mėgdavau pabendrauti su vietiniais, pajuokauti, jeigu iš manęs pirkdavo loterijos bilietus, visada palinkėdavau sėkmės“, – prisimena Eglė.

Nuostabūs saulėlydžiai – dar vienas sodybos privalumas. Asmeninio archyvo nuotr.

Suvedė žurnalai

Vieną dieną į parduotuvėlę užsuko Maikas ir susirinko krūvą žurnalų. Tuo metu jis fotografavo vietos politiką, tad kai leidinys pasirodė prekyboje, nuėjo įsigyti daugiau jo kopijų atminimui.

„Matau, ateina vyras, laiko rankose žurnalus, bet ne tokius, kuriuos įprastai perka vyrai, o tuos, kuriuos skaito moterys. Kadangi žurnalų mes neužsakinėjame dideliais kiekiais, o pas mane ateinančios moterys vis piktinasi, kad jų nebėra, aš jam ir sakau: palaukit, kam tiek perkate, ar mano skaitytojoms paliksite?!“ – pažinties pradžią mena Eglė.

M. Petersonas paaiškino esąs fotografas ir natūraliai užsimezgė bendravimas.

„Lietuvoje esu dirbusi fotomodeliu, bendravusi su fotografais, tad su Maiku greitai radome bendrą kalbą“, – pasakoja E. Galiauskaitė.

Vėliau Eglė pasamdė Maiką fotografuoti draugės vestuves. Galiausiai graži draugystė peraugo į meilę.

„Ir štai – dabar jis Lietuvoje“, – šypsosi panevėžietė.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų