Simboliška, kad 80-metį atšventęs Panevėžyje žinomas veterinarijos gydytojas Kazimieras Paltarokas nusprendė atsisveikinti su darbu, tačiau jo pėdomis žengia ne tik dukra Jūratė Paltarokė-Vilimė, bet ir vyriausias anūkas Eimantas. A. Repšio nuotr.

Meilė gyvūnams – iš kartos į kartą

Meilė gyvūnams – iš kartos į kartą

Trečia garsių Paltarokų šeimos veterinarų karta – nebe tradicija, o greičiau pajautimas, reiškiantis kur kas daugiau nei universitete įgytos žinios. Pastarieji metai jiems priminė amerikietiškus kalnelius su baisiais kritimais žemyn ir vėl svaiginančiais pakilimais.

Šiemet 80-metį atšventęs vienas žinomiausių Panevėžio veterinarijos gydytojų Kazimieras Paltarokas sulaukė neįprastos dovanos.

Veterinarijos gydytojų dinastiją pratęsė ir vyriausiasis jo anūkas Eimantas Paltarokas.

Abi dukros – Panevėžyje pasilikusi Jūratė Paltarokė-Vilimė ir Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenanti Edita Kirvelevičius taip pat pasekė tėčio pėdomis.

J. Paltarokė-Vilimė svarsto, kad trečia veterinarų šeimos karta – nebe tradicija, o greičiau pajautimas, kad gyvena suprasdami daugiau apie gyvūnų kūno kalbą.

Nors visi Paltarokų šeimos veterinarai be galo skirtingi, su savitu matymu, patirtimi ir suvokimu, tačiau visus vienija kraujyje įaugusi meilė gyvūnams.

Kazimieras Paltarokas jau daugiau kaip metai mėgaujasi senjoro statusu, o jo dukra J. Paltarokė-Vilimė, net ir turėdama ilgametę patirtį, nesustoja mokytis ir augti.

Veterinarų dinastiją pratęsęs E. Paltarokas atviras: mama jam visuomet liks didžiausias autoritetas. Asmeninio archyvo nuotr.

Anot veterinarijos gydytojos, kitaip ir būti negali – gyvūnų ligos nuolat keičiasi. Liūdna pripažinti, bet nemaža dalis ligų, pasak Jūratės, – nuo gyvūnams skirto pašaro.

Karantinas jai tapo itin sunkiu išbandymu.

Smūgis po smūgio

Nors pandemijos suvaržymai ir nepalietė veterinarų veiklos, tačiau J. Paltarokei-Vilimei davė be galo daug sunkių asmeninių pamokų.

Sumaniusi parduoti savo pačios rankomis įkurtą veterinarijos kliniką, moteris liko ne tik be darbo, bet ir su didžiulėmis skolomis. Įstumtai į tokią aklavietę, Jūratei teko parduoti net savo puoselėtus namus Velžio pakraštyje.

Ji neslepia: buvo momentų, kai atrodė, kad gyvenimas slysta iš po kojų. Visgi ne veltui sakoma, kad jeigu uždaromos durys, Dievas atidaro langą.

Mažais žingsneliais, bet J. Paltarokei-Vilimei pavyko atidaryti naują veterinarijos kliniką ir rasti kitus namus – be galo apleistą ir suniokotą, bet ypatingą aurą turintį buvusį dvarą vos už kelių kilometrų už Šilagalio.

„Buvo smūgis po smūgio. Pardavusi kliniką turėjau uždirbti, bet išėjo taip, kad dar likau ir skolinga. Teko viską pradėti nuo nulio – klinikos baldus pirkome iš sūnaus stipendijos, įrangą leido įsigyti išsimokėtinai. Mažais žingsneliais, bet vėl galiu dirbti mėgstamą darbą, po kurio grįžtu į naujus jaukius namus, kur manęs laukia šeima“, – po likimo smūgių atsigauna J. Paltarokė-Vilimė.

Gydytojos kūryba – nauji namai

Kaip pasakojo J. Paltarokė-Vilimė, visi svarbiausi jos sprendimai priimti vedamai ne išskaičiavimo, o vidinės nuojautos.

Karantino metu ji nusprendė, kad geriausiai sekasi dirbti vienai, kai visą dėmesį gali skirti tik vienam savo pacientui.
Tad pardavė savo veterinarijos kliniką. Ir iš karto įklimpo į dideles skolas, kurias iki šiol vis dar tenka atidavinėti.
Kad atsikratytų skolų šleifo, teko parduoti ir namus.

Tiesa, šiam žingsniui moteris ruošėsi ilgokai.
Anot J. Paltarokės-Vilimės, kad atgautų jėgas ir pasikrautų teigiamos energijos, jai reikia gamtos prieglobsčio ir visiškos ramybės.

Kai statėsi namus Panevėžio rajone, keli kilometrai už Velžio, aplinkui nebuvo nė gyvos dvasios. Dabar situacija pasikeitusi kardinaliai – kasmet naujakurių tik daugėja.

„Nežinau, kas mane veda, bet jaučiu, kad taip turiu daryti. Su tokiu pat jausmu pardaviau namus prie Velžio ir įsigijome buvusį Orseidės dvarą. Tiesa, dvaro būklė buvo tragiška – išmontuotas šildymas, nupjauti radiatoriai, stogas nuneštas. Viskas taip išdraskyta, kad net skaudu žiūrėti“, – pasakojo panevėžietė.

Net aplinkiniai, išgirdę apie tokį žinomos gydytojos pirkinį, sukiojo pirštus prie smilkinio.

Tačiau ji buvo tikra, kad pavyks dvarą sutvarkyti.

Daugelį darbų Jūratė dviese su sutuoktiniu nudirbo savo rankomis. Ji pati dažė sienas, šlifavo grindis.

„Nors pavyko netobulai, bet tai namams suteikia dar daugiau jaukumo. Dabar mano kūryba yra mano namai“, – šypsosi pašnekovė.

Naujuose J. Paltarokės-Vilimės namuose kaip tikrame dvare skraido ryškiaspalvės papūgos, o šalia esančiuose laukuose laigo didžioji veterinarijos gydytojos aistra ir meilė – žirgai. Asmeninio archyvo nuotr.

Paskui svajones

Jūratei svarbiausia, kad aplink naujuosius namus – nė gyvos dvasios, tik jaukus gamtos prieglobstis.
Čia kaip tikrame dvare skraido ryškiaspalvės papūgos, o šalia esančiuose laukuose laigo didžioji veterinarijos gydytojos aistra – žirgai.

„Man be galo patinka ramybė. O didžiausia terapija – vaikščioti po laukus. Tokia pati terapija man yra žirgai. Atimkite iš manęs žirgus – ir nužudysite mane. Nors buvo labai sunki finansinė padėtis, dirbau iš paskutiniųjų nesuskaičiuojamai daug, kad tik nereikėtų parduoti žirgų“, – pripažįsta J. Paltarokė-Vilimė.

Dėl žlugusio verslo jai teko atsisakyti kitos savo svajonės – prieglaudos beglobėms katėms.

Jūratė atvirauja net artimiausiems žmonėms nesakiusi, kiek kainuoja murklių išlaikymas ir gydymas.

Ji svarsto turbūt nemokėjusi prašyti pagalbos – daugelis tokių prieglaudų išsilaiko iš gerų žmonių aukų.

„Vyras rūpinosi šeima, o aš – beglobėmis katėmis. Tačiau skolos už prieglaudą darėsi jau nepakeliamos, tad teko priimti skausmingą sprendimą“, – pasakojo J. Paltarokė-Vilimė.

Dabar veterinarijos gydytoja pasilikusi tik prieglaudą sužeistiems laukiniams paukščiams.

Ji išgelbėjusi ne vieną sparnuotį, įrašytą į raudonąją knygą. Ir šiuo metu po lūžių Jūratės namuose sveiksta du vanaginiai plunksnuočiai.

O vienas erelis saugią užuovėją rado jos tėčio K. Paltaroko namuose.

Gyvūnus pražudė pašaras

J. Paltarokė-Vilimė atvirauja: sprendimas atsisakyti kačių prieglaudos atėjęs tuomet, kai masiškai pradėjusios sirgti globojamos murklės.

Net penkios globotinės nugaišo, o dėl likusių gyvybės teko gana ilgai kovoti.

Galiausiai gydytoja išsiaiškino, kad tikrasis kaltininkas – ne koks pavojingas virusas, o pašaras. Baisiausia, anot J. Paltarokės-Vilimės, kad šį pašarą ji pati rekomendavusi ir savo klientams. Gydytoja nedelsdama įspėjo ir gamintojus, tačiau šie net nesureagavo – pašaras ir toliau pardavinėjamas veterinarijos vaistinėse.

„Visi galvoja, kad aš išprotėjusi – visiems sunegalavusiems keturkojams tiriu išmatas. Bet turiu ne vieną istoriją, kai žmonėms teko palaidoti savo šuniukus, kurių žarnyne nuo užteršto maisto pradėjo augti grybelis. Mano tyrimus jau patvirtinto ir viena Latvijos laboratorija“, – pasakoja panevėžietė.

Veterinarės tyrimai šokiruoja – kone 70 proc. atvejų žarnyno ligų, alergijų, odos problemų, kepenų ligų ar net navikų priežastis – toksinais užterštas pašaras.

Tad svarbiausiu savo uždaviniu ji laiko ir keturkojų šeimininkų informavimą, kaip apsaugoti savo augintinius.
Vienas iš būdų – patiems gamintis sveiką pašarą.

Artimiausiuose Jūratės planuose – antroji knyga apie augintinių ligas ir sveikatą.

Apie tai, kad pašaras gali tapti nuodu, vis dar tyliai kalba ir patys veterinarai.

Todėl J. Paltarokė-Vilimė be galo džiaugiasi, kad jos sūnus Eimantas savo magistro darbui pasirinko būtent šią temą.

„Kai dabar tokia ekonominė situacija, labai tikėtina, kad nekokybiškos grūdinės kultūros keliaus į gyvūnų pašarą. Nesakau, yra ir gero pašaro, bet jį reikia labai atsirinkti“, – sako J. Paltarokė-Vilimė.

Nestabdyti vaikų

Tik pernai duris atvėrusioje naujoje veterinarijos klinikoje Panevėžyje Jūratė pradėjo dirbti su sūnumi Eimantu.
Jis šiemet tapo diplomuotu veterinarijos gydytoju.

Galiausiai abu nusprendė, kad dirbti atskirai bus geriau.

„Labai svajojau dirbti kartu, bet jaučiau: jeigu jį slopinsiu, stabdysiu, nebus gerai. Sūnus kitame kolektyve gauna žinių, kurių aš galbūt negalėčiau suteikti. Kita vertus, Eimantui aš visada pirmiausia būsiu mama, o tik paskui – darbdavė ar kolega“, – šypsosi J. Paltarokė-Vilimė.

Jos vyresnėlis Eimantas – vienintelis iš vienuolikos K. Paltaroko anūkų, pratęsęs veterinarijos gydytojų liniją.
J. Paltarokės-Vilimės vidurinėlis Karolis Anglijoje dirba informacinių technologijų specialistu, vienintelė dukra Justina šiuo metu Dubajuje darbuojasi vienos įmonės personalo vadove.

O pagrandukai penkiamečiai dvyniai kol kas apie pasirinkimus negalvoja – mėgaujasi nerūpestinga vaikyste, kurioje be galo daug meilės gamtai ir viskam, kas gyva.

„Vienas iš mano dvynių galbūt irgi pasuks panašiu keliu, nes jau dabar matyti jo didžiulė meilė gyvūnams. Jis jau turi ir savo žirgą. Sunku pasakyti, ar tai genai. Galbūt labiau aplinka, kurioje jaučia meilę gyvūnams ir visam pasauliui“, – svarsto J. Paltarokė-Vilimė.

J. Paltarokė-Vilimė atvirauja: pandeminiai metai jai pažėrė neįtikėtinai sunkių išbandymų, tačiau džiaugiasi, kad vėl gali dirbti mylimą darbą. P. Židonio nuotr.

Paskui mamą ir senelį

Lietuvos sostinėje įsikūręs Jūratės sūnus Eimantas pritaria mamai, kad jo apsisprendimui daugiausia įtakos padariusi aplinka.

Iki šiol jis pamena, kaip būdamas mažas su didžiuliu jauduliu ir susidomėjimu stebėdavo, kaip senelis K. Paltarokas operuoja keturkojus pacientus.

Tas susidomėjimas išliko iki to momento, kai teko apsispręsti, kur toliau stoti mokytis.

Eimantas nė neslepia, kad aplinkiniai buvo tikri, jog jis pratęs senelio ir mamos kelią, tačiau paskutinę minutę nusprendė pasirinkti kitaip.

„Gal tai buvo dar vaikiški kaprizai ar maištavimas, net sunku įvardinti, bet tuo metu man atrodė, kad noriu mokytis verslo vadybos. Atrodė, kad pats turiu lipdyti savo kelią, kurio niekas neprimestų“, – svarsto E. Paltarokas.
Visgi jau po metų jis mamai prasitarė jaučiantis, kad ne ten įstojo mokytis.

„Ji tik pasakė: na, va, šiek tiek užtrukai, bet supratai. Pasižiūrėk, ar dar spėsi perstoti“, – mamos žodžius pamena Eimantas.

Jeigu būtų uždelsęs dar bent vieną dieną paduoti dokumentus, būtų tekę laukti dar metus.

Įstojęs studijuoti veterinarijos, nuo pat pirmos akimirkos jis suprato atsidūręs savo rogėse.
Mokytis kasmet jam darėsi tik įdomiau.

Tiesa, E. Paltarokas pripažįsta: jeigu ne praktika senelio ir mamos klinikose, galbūt nesijaustų taip užtikrintai, pradėjęs savarankišką savo, kaip veterinaro, kelią.

„Kai turi tikslą, tereikia priimti gyvenimo siūlomas užuominas. Ketvirtame kurse supratau, kad aš noriu kovoti už tuos, kurie negali patys, tai yra gyvūnus. Jie taip taip gali mylėti, liūdėti, jiems gali skaudėti, mums reikia juos tiesiog suprasti. Žmogus nėra svarbiausia rūšis, tik viena iš gamtos dalių“, – kalba E. Paltarokas.

Kai skaudėjo labiausiai

Nuo mažų dienų sukaupta patirtis Eimantui labai praverčia pradėjus savo karjerą.

Kaip pastebi E. Paltarokas, norint būti geru gydytoju, vien universitetinių žinių neužtenka.

„Prieš porą savaičių teko užmigdyti šuniuką. Vėl pajutau tą jausmą, kai teko palaidoti savo kalytę, su kuria užaugau nuo dešimties metų. Neprisimenu, kada taip skaudėjo. Iš vaikystės pamenu, kad mes gana dažnai kraustydavomės, tad neturėjome daug draugų, remdavausi į brolį ir sesę. O kalytė tarsi buvo mūsų ketvirtoji sesė. Išgyvenus tą skausmą, daug lengviau suprasti ir tuos, kuriems tenka atsisveikinti su savo augintiniais“, – atvirauja E. Paltarokas.
Intuicija jam padiktavo sprendimą išvykti dirbti į sostinę.

Nuo pat mokyklos baigimo Eimantas svajojo bent kurį laiką pagyventi sostinėje.

Matyti giliau

Eimantas žino, kad bet kada gali grįžti į gimtąjį Panevėžį, į mamos įkurtą kliniką.

Jai E. Paltarokas be galo dėkingas už įskiepytą meilę gyvūnams ir visas gyvenimo pamokas.

„Mama visuomet daug dirbo. Būdamas paauglys, tikrai pasiožiuodavau. Tik dabar suprantu, kad vienu metu ji stengdavosi apimti gerokai daugiau, nei pajėgdavo. Ant jos vienos gležnų pečių būdavo vaikų auginimas, darbas, rūpestis beglobiais gyvūnais ir daugybė kitų veiklų. Nežinau, ar vienas žmogus gali tiek padaryti. Bet mama sugebėdavo“, – šiltų žodžių mamai negailėjo Eimantas.

Nors prieš gerą mėnesį E. Paltarokas nusprendė išeiti iš mamos įkurtos klinikos, kur dirbdavo vieną dieną per savaitę, ir apsistoti tik Vilniuje, mama jam visuomet liks didžiausias autoritetas.

Eimanto teigimu, kaip mama gydo gyvūnus, bendrauja su jų šeimininkais – aukštasis pilotažas, kurio jis vis dar mokosi.

„Nežinau, ar kada bent priartėsiu iki jos. Mama dirba daugiau kaip 25 metus, bet vis atranda kažką naujo, ką gali pritaikyti gydydama gyvūnus. Tiek senelis, tiek ir mama geba matyti daug giliau. Tas noras knistis, ieškoti giluminės priežasties tikrai atėjęs iš šeimos. Visada yra intuicija, kad tai svarbu ir kažkada atsipirks, jeigu ne dabar, tai ateityje“, – mano E. Paltarokas.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų