Meilė gyvosioms tradicijoms – ne butaforija

Meilė gyvosioms tradicijoms – ne butaforija

Panevėžio rajono Raguvos miestelis gali didžiuotis užauginęs tikrų tikriausią etnokultūros vertybę, gyvųjų tradicijų mylėtoją ir puoselėtoją. Kam teko bendrauti su raguviete Kotryna Juškaite, iš pirmųjų jos žodžių spėjo pajusti, kad tai ypač šiltas, mielas, malonus, savo šaknis bei turtingą senolių palikimą mylintis žmogus.

Sakoma, kad tokie dalykai perduodami iš kartos į kartą. Ir išties, ypatingąją Kotrynos meilę savam kraštui, žmogui, tradicijoms nuo mažų dienų ugdė bei augino dvi nuostabios moterys – mama ir močiutė.

„Pats didžiausias mano gyvenimo pavyzdys, autoritetas yra mama, į kurią ir lygiuojuosi, – pasakoja K. Juškaitė. – Iš jos perėmiau meilę muzikai, folklorui, kultūrai, armonikos grojimą ir daugybę kitų puikių savybių. Iš močiutės – pomėgį gaminti saldumynus, konditerinius gaminius.“

„Tai maža mano silpnybė“, – šyptelėjusi priduria raguvietė.

Šiuo metu Kotryna studijuoja etnomuzikologiją Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Nors mergina sutinka, kad toks studijų pasirinkimas jaunam žmogui neįprastas, o jos kurse – vos du studentai, savo sprendimo nė trupučio nesigaili. Atvirkščiai: anot K. Juškaitės, mokslai jai dovanojo daugybę naujų pažinčių su nuostabiais bendraminčiais, idėjų ir neįkainojamos patirties.

Kotryną Juškaitę tarsi pati pasivijusi svajonė nuvedė į išties spalvingą ir melodingą senųjų tradicijų bei dainų pasaulį. Asmeninio archyvo nuotraukos

Norėjo kepti, įstojo dainuoti

Studijuoti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje K. Juškaitė nė neplanavo. Jos tikslas buvo stoti į profesinio rengimo centrą ir pabaigti konditerės specialybę, nes, kaip pati prisipažino, labai patiko kepti ir gaminti saldumynus. Bet abitūros metais viskas pasisuko netikėta linkme.

„Dievulis sudėlioja kitaip, nei pats planuoji ir galvoji, – šypsosi Kotryna. – Gavus asmeninį akademijos katedros vedėjos kvietimą stoti į šią specialybę ir atvažiuoti į stojamąjį egzaminą, artėjant dvyliktos klasės egzaminams teko rinktis – ar vykti į geografijos egzaminą, kurį norėjau laikyti tik dėl bendraklasių kompanijos, ar važiuoti į stojamąjį egzaminą…“

Nors, neslepia, baimės ir dvejonių buvo daug, ilgai nesvarstydama, su dideliu šeimos palaikymu, pasuko savo svajonės link.

Stojamųjų egzaminų rezultatai merginą nudžiugino, tad labai greitai ji pravėrė akademijos duris. Šiuo metu auditorijoje dažniausiai sėdi trise: Kotryna, dar vienas studentas ir dėstytojas. Tad juokiasi, jog per paskaitas niekur nepasislėpsi, nenusnūsi, o ir ruoštis reikia atsakingiau.

Raguvietė sako visada norėjusi turėti savo folkloro ansamblį – ir dabar tai jau nebeatrodo taip nepasiekiama, kaip anksčiau.

Pažinti kas gyva ir tikra

K. Juškaitę tarsi pati pasivijusi svajonė nuvedė į išties spalvingą ir melodingą senųjų tradicijų bei dainų pasaulį.
Kad studentai geriau pajustų etnokultūros žavesį, studijuojant jiems tenka vykti ir į ekspedicijas po visą Lietuvą. Jų metu kraštas tyrinėjamas istoriniu, etnokultūriniu požiūriu, kaupiama informacija apie etnokultūrinį palikimą.

Per ekspedicijas išsidalijama atsakomybėmis, išsisklaidoma po kaimą ir iš senų žmonių lūpų renkama medžiaga apie krašto praeitį, senąsias tradicijas, dainuojamąjį ir pasakojamąjį folklorą, senolių prašoma pasidalyti atsiminimais. Įrašinėja studentai viską, ką žmonės pasakoja, ką dainuoja. Šitaip pildomas etnokultūrinio archyvo lobynas.
Kotryna apgailestauja, jog dabar kaime nėra lengva rasti tautosaką, gyvąją tradiciją, senąsias dainas. Tiesiog žmonių, iš kurių būtų galima kažką išgirsti ir užrašyti, gretos retėja.

„Tačiau kiekvienais metais organizuodami ir vykdami į folkloro ekspedicijas vis dar tikimės užrašyti ką nors naujo bei atrasti dar nežinomų perliukų“, – sako ji.

Vieną tokių perliukų K. Juškaitė rado jau per pirmąją savo ekspediciją po Platelius, Plungės rajone, Žemaitijoje. K. Juškaitė kaip šiandien prisimena, kaip trijų merginų kompanija, tarp kurių, žinoma, buvo ir ji, kolegų išlaipintos kaimelio sankryžoje, išėjo ieškoti galimų tautosakos pateikėjų.

„Ponia Verketienė, iš pirmo žvilgsnio labai netvarkinga moteriškė, bet linksmo būdo, iš karto priėmė į savo namus. Ir ką jūs manote! Pradėjusi nuo menkų juokelių, ji pripasakojo tiek įvairiausių pasakojimų, pridainavo dainų, prirodė žaidimų, kuriuos ir pačios savo kailiu turėjome išbandyti, – pasakodama šypsosi būsima etnomuzikologė. – Tad važiuojame, ieškome ir atrandame.“

Kotryna jau dabar sukasi kaip bitelė – šoka, dainuoja, groja, buria vaikus į ratelius Raguvos kultūros centre. Bet sako dar turinti daugybę planų, kuriuos norėtų gimtajame miestelyje įgyvendinti. Asmeninio archyvo nuotraukos

Muzikos instrumentų užkalbėtoja

Kotryna nė nesusimąstė, iš kur atėjo jos meilė senosioms lietuvių tradicijoms ir muzikai. Folkloras ir kultūra ją tiesiog natūraliai lydėjo nuo mažų dienų, o liaudies dainos šeimoje dainuojamos iš kartos į kartą.

Nenuostabu, jog tuo gyvenanti mergina greitai buvo pastebėta savo gimtojo Raguvos miestelio bendruomenės. Dabar ji sukasi kaip bitelė – šoka, dainuoja, groja, buria vaikus į ratelius Raguvos kultūros centre. Ten pat eina atsakingas meno vadovės pareigas, yra nuolatinė įvairių Panevėžio rajono renginių dalyvė.

„Visada svajojau turėti savo folkloro ansamblį, jam vadovauti, būti šios srities specialistė. Bet mokykloje tai atrodė nepasiekiama ir neįmanoma, ypač kai nesi baigusi muzikos mokyklos ir esi tik savamokslė, turinti Dievo dovaną muzikuoti“, – kuklinasi dar kartą pati save perspjovusi mergina.

Jei to būtų negana, K. Juškaitė prasitaria grojanti net penkiais instrumentais! Ji puikiai valdo armoniką, akordeoną, pianiną, grakščiai brazdina nediduke keturstyge ukulele ar gitara. Visais Kotryna išmoko groti tiesiog sekdama talentingos mamos pavyzdžiu.

„Vaikystėje nė vienas instrumentas nepatiko, bet sulaukus trylikos metų, atsirado noras mokytis. Pirmą kartą paprašiau parodyti mamos, kaip groti, o vėliau minkiau, minkiau klavišėlius ir išmokau“, – juokiasi raguviškė.

Viskas pedagogo galioje

K. Juškaitės manymu, lietuvių etnokultūra – išskirtinė, žavinti Lietuvos regionų savitumu, ryškiais jų bruožais, sutartinių gausa ir grožiu.

Anot Kotrynos, klysta manantieji, kad folklorinis judėjimas nebe toks stiprus kaip anksčiau. Tą, anot jos, puikiai įrodo visos Lietuvos kultūros centruose, mokyklose, universitetuose gyvuojantys folkloro ansambliai. Taip pat organizuojami įvairiausi festivaliai, šventės, kurie skatina puoselėti folklorą, jungia kolektyvus bendrauti.
Kotrynai etnokultūra bei liaudies muzika jau tapusios gyvenimo būdu. O meilę senosioms tradicijoms ji stengiasi perduoti ir vaikams, su kuriais dirba kultūros centre.

Pati K. Juškaitė yra jaunas žmogus, todėl tikrai pastebi, kaip jaunimas vertina liaudies muziką, etnokultūrą, tautines vertybes. Tai, anot Kotrynos, labai priklauso nuo vidurinėje mokykloje dirbančio muzikos pedagogo pateikimo ir supažindinimo su liaudies muzika, etnokultūra.

„Jei mokytojas rodo, skleidžia mokiniams savo teigiamą požiūrį į liaudies muziką, nebijo šiuolaikinėmis technologijomis jos paįvairinti, sudominti mokinius, tai baigę dvylika klasių, tokie mokiniai turės platesnį požiūrį. O ir savo draugų rate švęsdami šventes nebijos parodyti, kad moka groti armonika, kad dainuoja prosenelių, senelių, tėvų dainuotas dainas“, – mano K. Juškaitė ir gailisi, jog visgi tokio jaunimo randasi ne per daugiausia.

Svajoja apie tautinį kostiumą

Jos pačios santykis su lietuvių liaudies dainomis, kurios yra tarsi mūsų visų pamatai, labai stiprus ir gilus.
„Man liaudies dainos pačios nuostabiausios, o kai jas dainuoju, net šiurpuliukai bėgioja per kūną“, – šypteli Kotryna.
Etninės kultūros elementų nemažai visų mūsų kasdieniame gyvenime. Bet kaip juos pastebėti, pajausti, įvertinti? Mergina įsitikinusi, jog viskas priklauso nuo požiūrio ir, žinoma, noro.

„Reikia tik labai norėti, tada viską pastebėsi ir pajausi“, – patikina.

K. Juškaitę nesunku įsivaizduoti kasdien dėvinčią tautinį kostiumą, tačiau mergina apgailestauja šio grožio savo spintoje vis dar neturinti. Nors svajoja juo dažnai puoštis, menkais studentiškais finansais tautinio kostiumo negalinti įpirkti.

Augo su daina

Su legendine laida „Duokim garo!“ nuo kūdikystės augusi K. Juškaitė pasakoja, jog mama, per televiziją stebėdama tautinių ansamblių pasirodymus, ne tik pati šokdavo, bet ir visada pagal skambančias dainas šokdindavo dukrą. Todėl svarsto, jog nieko keisto, kad meilė muzikai, liaudies dainai yra tokia stipri ir tarsi įaugusi į kraują.

Kotryna prisimena, jog visose šeimos šventėse, vestuvėse dalyvaujantys vaikai jau seniausiai miegodavo, o ji su visais suaugusiaisiais smagiai sau šokdavo ir dainuodavo iki pat paryčių. Merginai įstrigo ir viena mamos papasakota istoriją, puikiai iliustruojančią jos sunkiai paaiškinamą trauką muzikai.

„Kai buvau maža, gal trejų metukų, mano mėgstamiausia daina buvo Violetos Riaubiškytės „Oi palauk, palauk“ ir ją visada visur dainuodavau. Tąkart buvo vasara, kieme močiutė dirbo, o aš ant klėties prieklėčio šokdama dainavau. Man močiutė šaukia: „Garsiau, Kotrynut, garsiau, kad visi girdėtų!“ O aš ir traukiu: „O pavauk, pavauk, sakydavo man mama…“ – iš linksmo vaikystės prisiminimo dabar juokiasi muzikali mergina.

Kurs savame krašte

Nors dabar gyvena Vilniuje, K. Juškaitės ryšys su Raguva išlikęs labai stiprus. Vos ištaikiusi laisvą akimirką, ji su didžiausiu malonumu skuba gimtinėn. Puoselėdama namų aplinką, o ypač pjaudama šešių dešimčių arų sklypo žolę, tarsi atsigauna, pasikrauna energijos, svajoja, toliau planuoja.

O kai baigs studijas, nė neabejoja, grįš į Raguvą ir ten žmones mokys tautinių dainų, šokių, ratelių.
Anot Kotrynos, sostinėje jai per daug šurmulio, žmonių, garso. O Raguvoje ji randa tikrą ramybę, atgaivą sielai ir kūnui.

K. Juškaitės tikslas – pabaigti etnomuzikologijos studijas, suburti miestelyje folkloro ansamblį ir plačiai skleisti čia muzikos, tautosakos ir kultūros žiedus.

„Tiesiog man Raguvoje labai gera, todėl po studijų ir noriu kurti savo gyvenimą, dirbti, įgyvendinti svajones ir idėjas būtent savame mylimame krašte“, – paaiškina Kotryna.

 

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų