Meilė, džiazas ir stiklo velniai

Meilė, džiazas ir stiklo velniai

 

Sunkiai pakeliamas karštis, iki raudonumo įkaitę iš krosnies traukiami užgimstantys stiklo šedevrai ir kone magiškos apeigos, kuriose persipina kūrybinis jaudulys, džiazo sąskambiai, saviraiškos laisvė ir netikėtumo jausmas.

Nors ir ne magai, bet iš stiklo stebuklus gebantys kurti stiklo virtuozai panevėžiečiai Remigijus Kriukas ir Indrė Stulgaitė-Kriukienė neabejingus stiklo magijai pakvietė į jau tradicinį tarptautinį meninio stiklo simpoziumą „GlassJazz“. Iki sekmadienio lankytojai stiklo studijoje „Glasremis“ gyvai gali stebėti stiklo velnių, kaip juokauja menininkai, kūrybinį šėlsmą prie ugnimi besispjaudančių krosnių. O kas tame šėlsme užgims, panevėžiečiai pamatys kitą savaitę Panevėžio dailės galerijoje atidarytoje parodoje – ne tik per simpoziumą sukurtų stiklo šedevrų, bet ir fotografijų, kuriose užfiksuotos karščiausios kūrybos akimirkos.

Stiklo menininkai pirmiausia turi gebėti ištverti didžiulį karštį. Temperatūra krosnyje siekia 1100–1200 laipsnių, net ant vamzdelio sukamas stiklas nuo karščio raudonuoja.

Jau ketvirtą kartą rengiamas tarptautinis meninio stiklo simpoziumas „GlassJazz“ šiemet gerokai kuklesnis savo dalyvių gausa, bet ne kuriamomis emocijomis ir potyriais. Kaip teigė viena iš renginio organizatorių menininkė I. Stulgaitė-Kriukienė, iki pat paskutinės dienos daugelis dalyvių sėdėjo ant lagaminų ir stebėjo besikeičiančią pandemijos situaciją. Buvo tikimasi, kad į Panevėžį suvažiuos stiklo menininkai bent iš kaimyninių šalių, visgi daugelį išgąsdino privaloma dviejų savaičių izoliacija grįžus namo iš viešnagės Lietuvoje.

Vis dėlto kūrybos žmonėms jokios ribos ar sienos nėra neįveikiamos – neatvykusieji siuntė savo eskizus, o pagal juos karštoje „Glasremis“ studijoje idėjos virsta kūnu.

Improvizacijos flirtas

Simpoziumo tema, vienijanti kūrėjus ir kartu leidžianti išlaisvinti savo kūrybinį potencialą, anot „GlassJazz“ organizatorių, nesikeičia – improvizacija. Nors stiklo ir džiazo sintezę galima interpretuoti labai įvairiai, visgi džiazas yra muzika, suteikianti daugiausia erdvės improvizacijai. O šioji – neatsiejama simpoziumo savasties dalis.

Meninio stiklo meistrų Indrės ir Remigijaus Kriukų dukra Rugilė jau susidraugavusi su įnoringa medžiaga ir pati karštu stiklu piešia paveikslus.

„Stiklas yra ta medžiaga, kurią ne visada gali suvaldyti. Viskas priklausys nuo to, kaip pavyks su juo sutarti. Net ir gerai žinodamas technologiją dažnai gauni tokį efektą, kurio nesitikėjai: naują spalvą ar oro burbuliuką. Bet gal tas nuolatinis flirtas su stiklu tuo ir žavus“, – kalbėjo I. Stulgaitė-Kriukienė.

Pasak menininkės, su stiklu visuomet reikia bandyti sutarti, o ne kovoti. Tai medžiaga, kurios negali paskubinti, be to, labai mėgstanti stagmenas ir netikėtumus.

„Dažnai sakau, kad stiklas kaip ir gyvenimo partneris: negali jam įsakyti, nurodinėti, nes jis taip pat dalyvauja tame procese ir turi savo charakterį. Reikia visuomet bandyti sutarti, o ne kovoti“, – atvirauja stiklo meistrė.

Paženklinti karščiu

Šešėlių žaismas, raudona šviesa, sklindanti iš krosnies ir apšviečianti dirbančiuosius, nuteikia labai romantiškai, tačiau stiklo pūtėjų darbas tik iš šono atrodo taip žavingai. Pasak I. Stulgaitės-Kriukienės, stiklo menininkai pirmiausia turi gebėti ištverti didžiulį karštį. Temperatūra krosnyje siekia 1100–1200 laipsnių, net ant vamzdelio sukamas stiklas nuo karščio raudonuoja.

„Sakoma, kad randai puošia vyrą, bet jie puošia ir stiklių. Ko gero, nerastume nė vieno stiklo menininko, kuris savo kūrybinio kelio pradžioje nebūtų apsideginęs. Čia kaip ir važiavimas dviračiu – kol išmoksti, tenka ne vieną žaizdą išsigydyti“, – šypsosi pašnekovė.

Sunkiai pakeliamas karštis, iki raudonumo įkaitę iš krosnies traukiami užgimstantys stiklo šedevrai ir kone magiškos apeigos su muzika – šitaip šiųmečiame „GlassJazz“ festivalyje gimsta meninio stiklo darbai.

Jos teigimu, priklausomai nuo gabumų ir užsidegimo, geru meistru galima tapti tik po penkerių metų kasdienio atkaklaus darbo. Įprastai šio darbo imasi vyrai, mat jis reikalauja ir milžiniškos fizinės ištvermės. Stiklo pūtėjai labai dažnai sulaukia klausimo, ar tam būtina turėti stiprius plaučius, mat išpūsti pro vamzdelį karščiu alsuojančią stiklo masę atrodo kone Sizifo pastangų reikalaujantis darbas.

„Svarbiausia laiku ir vietoje papūsti. Jeigu tik stiklas kiek pravėsta, jau jo neišpūsi bet kokiais plaučiais. Žinios ir praktika svarbu, bet jeigu nėra potraukio stiklui, tai ir nieko nebus. Nemėgstu to žodžio, bet Remigijus yra stiklo fanatikas, kuriam svarbu ne tik save realizuoti, bet ir į pasaulio aukštumas iškelti Lietuvos stiklą, o jis tikrai niekuo nenusileidžia gilias šaknis turinčių šalių stiklui“, – sakė I. Stulgaitė-Kriukienė.

Galerija

 

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų