Krepšiniu lietuvius už Atlanto užkrečiančiam A. Matulevičiui (kairėje) teko bendrauti ir su garsiu treneriu Filu Džeksonu.

A. Matulevičius: nusiteikęs tęsti pastatytą tiltą tarp Lietuvos ir Čikagos

A. Matulevičius: nusiteikęs tęsti pastatytą tiltą tarp Lietuvos ir Čikagos

Jau beveik du dešimtmečius Čikagoje gyvenantis panevėžietis 43-ejų Aurimas Matulevičius žinomas ne tik Lietuvos oranžinio kamuolio aistruoliams. Krepšinio emigrantas už Atlanto yra tikras gimtosios šalies ambasadorius, svetur kurstantis tautiečių azartą aikštelėje ir meilę Lietuvai širdyje.

A. Matulevičius 2003 metais įkūrė Čikagos Lietuvių krepšinio lygą ir jai vadovauja iki šiol. Panevėžietis du sezonus stovėjo ir prie LKL rungtyniaujančios reprezentacinės Panevėžio krepšinio komandos vairo, dirbo Lietuvos antrosios vyrų krepšinio rinktinės treneriu, o šiuo metu Čikagoje veikiančioje „Lituanicos“ akademijoje moko jaunimą krepšinio paslapčių.

Kadaise, kaip pats juokiasi, išvykęs uždirbti milijono, dabar A. Matulevičius per krepšinį jungia Atlanto krantus – Lietuvą ir JAV.

Prieš beveik dvidešimt metų išvykai į JAV. Kas lėmė tokį apsisprendimą?

Labai gerai pamenu tą dieną – 2000-ųjų metų sausio 7-ąją. Kaip ir daugelis emigrantų, į JAV skridau dėl pinigų. Turėjau planą per pusę metų uždirbti milijoną ir grįžti atgal. Bet, kaip sakoma, mes planuojame, o Dievas juokiasi. Situacija susiklostė taip, kad esu čia iki šiol.

Visiems bent kiek besidomintiems krepšiniu žinoma, kad ryšių su Lietuva, su Panevėžiu per tiek metų visgi nenutraukei.

Ryšys su Lietuva yra ir netgi labai labai stiprus. Tėvai, močiutė gyvena Panevėžyje, brolis su šeima Klaipėdoje. Dažnai atostogaujame Lietuvoje, o bendraujame su artimaisiais vos ne kasdien. Bendrauju ir su daugeliu trenerių, kuriuos artimiau pažįstu.

Daug vaikų komandų iš Lietuvos – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Kretingos, Palangos, Biržų – yra viešėję pas mane Čikagoje. Labai daug pastangų įdėjau, kad Klaipėdos šokėjos galėtų pasirodyti per NBA varžybas, kur išties labai didelė konkurencija. Stengiuosi visiems atvykusiems iš Lietuvos organizuoti susitikimus, ekskursijas, kad iš arčiau susipažintų su JAV. Visada atsakingai pasiruošiu tokiems vizitams. Apie tai informuoju ir Čikagos konsulatą. Su juo mes labai glaudžiai bendradarbiaujam ir dažnai ten lankomės.

Tokia pagalba Lietuvos jauniesiems krepšininkams, galimybė jiems sužaisti draugiškas rungtynes JAV tau pačiam turėtų kainuoti daug laiko ir pastangų. Kam tau viso šito reikia?

Pamenu, kaip pats būdamas vaikas visada „svaigau“ apie JAV, norėjau tapti tokiu kaip M. Džordanas, D. Vilkinsas, Dž. Džonsonas – tuo atletišku Amerikos žaidėju, žaidžiančiu krepšinį. Man jaunystėje to nepavyko padaryti. Esu labai rimtai nusiteikęs tęsti pastatytą tiltą tarp Lietuvos vaikų krepšinio ir Čikagos. Kai jaunimas atvyksta, man labai malonu išgirsti, kad tai buvo jų geriausia kelionė gyvenime. Tęsiu ir toliau šį darbą, kuris man pačiam yra didelis malonumas.

Panevėžietis A. Matulevičius su buvusia NBA žvaigžde Kobe Brajantu. Nuotraukos iš asmeninio A. Matulevičiaus albumo

O koks buvo tavo paties kelias į krepšinį?

Krepšinį pamilau dar būdamas darželyje. Netgi nešdavausi savo kamuolį iš namų, tiesa, kamuolys man atrodė įspūdingai didelis. Pradinėse klasėse lankiau plaukimą, o 4-oje klasėje pradėjau lankyti krepšinį. Tuometės 11-osios vidurinės (dabartinė „Saulėtekio“ progimnazija – aut. past.) fizinio mokytojas Vidas Šamšonas pastūmėjo mane į krepšinį. Jis ir uždegė mane šiuo sportu. Pirmasis mano treneris buvo Stasys Rimkus. Nuo tada pradėjo augti apetitas krepšiniui.

Kaip dabar matyti, tas apetitas niekada nesumažėjo.

Pradėjau treniruotis tuometėje 16-ojje vidurinėje mokykloje (dabar A. Lipniūno progimnazija – aut. past.), 8-oje klasėje įstojau į sporto internatą. Ten mokėsi jaunimas iš visos Lietuvos, atrankoje dalyvavo žymus treneris pats Raimundas Sargūnas bei tuometinis mano treneris Viktoras Apinis. Mūsų komanda buvo tikrai gera ir žaidė sėkmingai. Lietuvoje užimdavome prizines vietas. Komandos nariai buvo Žydrūnas Urbonas, Saulius Raziulis, Tadas Mykolaitis, Audrius Vasiliauskas, Tomas Petrošaitis, Dainius Kadžiulis, Žydrūnas Valuckis ir kiti. Su šia „šaika“ buvome toli nuėję. Dalyvaudavome ne tik Lietuvos pirmenybėse, bet vykdavome ir į turnyrus užsienyje.

Iš sporto internato atėjai į didįjį krepšinį?

Geriausi mano karjeros metai buvo 11-oje klasėje, kai aš tikrai „sprogau“ ir buvau pakviestas žaisti garsiojoje Panevėžio reprezentacinėje „Lietkabelio“ krepšinio komandoje. Jos tuometis treneris Vidmantas Paškauskas tiesiog pasakė – „ateik čia, jaunuoli, parodysi, ką gali su vyrais“. Nepatikėjau iškart, galvojau, kad tai sapnas. Įgijau dar didesnį pagreitį treniruotis daugiau. Tuo metu komandoje žaidė tokie garsūs krepšininkai kaip G. Leonavičius, V. Simonavičius, D. Rubštavičius, A. Gineika, D. Plėta. Po 12-os klasės įstojau į Klaipėdos universitetą – Pedagogikos fakultetą. Tuo metu žaidžiau komandoje „Viesulas“. Tai buvo Nacionalinės krepšinio lygos komanda. Krepšinio aikštelėje kamuolį vaikėme kartu su A. Macijausku, D. Zavacku.

O kaip tapai treneriu? Kada buvo debiutas einant šias pareigas?

Trenerio darbu pradėjau domėtis dar gyvendamas Klaipėdoje ir dirbdamas vidurinėje mokykloje, kurioje subūriau savo moksleivių komandą. Po to, kai 2000-ųjų sausį išvykau į JAV, nuo krepšinio buvau atitrūkęs gal porą metų. Paskui vėl prie jo grįžau. Pradėjau 2002-aisias nuo koledžo komandos. Joje dirbau kaip trenerio ir komandos padėjėjas. Teko komandoje dirbti ir įvairius pagalbinius darbus. Susipažinau su amerikietišku krepšiniu ir trenerio darbu ir mokiausi anglų kalbos tame pačiame koledže.

Bet 2008–2009 metais ėmeisi treniruoti Panevėžio krepšinio komandą „Techasas“? Kaip nutiko, kad grįžai į gimtąjį miestą?

Kokią dabar matote Kėdainių „Nevėžio“ situaciją, tokia tuo metu buvo ir Panevėžyje, o gal dar net ir blogesnė. Panevėžio krepšinis buvo žiaurioje situacijoje. Komandą slėgė skolos, visi rėmėjai pabėgę, daug kas nusisuko nuo šios komandos. Sulaukiau keleto skambučių iš tuomečio Kūno kultūros ir sporto centro direktoriaus Bronislavo Pliavgos. Jis pakvietė į susitikimą ir aptarėme galimybę treniruoti komandą. Aš iki šiol atsimenu mūsų visus susitikimus, pokalbius, derinamus klausimus. Oi, kaip buvo… Nežinojau, kur einu ir kas bus. Esu dėkingas savo broliui Teisučiui, kuris vienintelis tuo metu mane palaikė, buvo didelis padėjėjas šiam projektui atkurti. Teisutis man buvo patarėjas, dvasinis užnugaris. Brolis man ir iki šiol daug padeda, net būnant toli nuo Lietuvos. Ir Bronislavas Pliavga – žmogus „variklis“, daug davęs ne tik krepšiniui, bet ir visam Panevėžio sportui.

Panevėžio „Techaso“ komandoje vyriausiuoju treneriu dirbai du sezonus. Kokie prisiminimai liko iš tų laikų?

Geriausi prisiminimai bei didžiausia patirtis gyvenime. Tuo metu buvau jauniausias Europoje vyrų krepšinio komandos treneris. Mano etatas buvo toks: pirmasis treneris, antrasis treneris, vadybininkas, direktorius, lėšų ieškotojas, žaidėjų suradėjas ir panašiai. Tuo metu „Techaso“ komandoje žaidė panevėžiečiai Audrius Stašaitis, Darius Griškėnas, Paulius Staškūnas, Tomas Petrošaitis, Tadas Buinauskas, Nerijus Anskinas. Jie buvo tikri Panevėžio krepšinio patriotai, smarkiai prisidėję prie komandos, ir man padėjo išlaikyti komandinę dvasią. Tuo metu buvau jaunesnis net už tris savo žaidėjus: P. Staškūną, M. Budzinauską ir Ž. Urboną.

O ką šiuo metu treniruoji JAV?

Mūsų „Lituanicos“ akademijoje treniruojasi apie 250 vaikų, su kuriais dirba 10 trenerių. Treniruoju trijų skirtingų amžiaus grupių berniukų ir mergaičių komandas. Taip pat esu atsakingas už 9-ias komandas, kurias man padeda treniruoti ir kiti. Man labai daug padeda „Lituanicos“ klubo vyriausiasis berniukų treneris Stepas Žilys. Su Stepu dalijamės grupėmis, sprendžiame klubo klausimus. Galiu pasidžiaugti, kad jau 10 jaunų lietuvių yra patekę ar buvo pakviesti į įvairaus amžiaus Lietuvos rinktines. Norėčiau paminėti ir savo draugą, krepšinio entuziastą panevėžietį Svajūną Masilionį, kuris visada man padeda realizuoti sugalvotus projektus ir sportinius renginius čia, Čikagoje.

Čikagos lietuvių vaikus ir jaunimą treniruojantis Aurimas Matulevičius jauniesiems krepšininkams jau 18-ąjį kartą surengė vasaros stovyklą. Nuotraukos iš asmeninio A. Matulevičiaus albumo

Ar tenka stebėti NBA susitikimus?

Taip, tenka. Mano labai geri santykiai su „Chicago Bulls“ komandos administracija. Dažnai lankausi ir taip pat organizuoju mūsų klubo vaikams išvykas į rungtynes. Neseniai teko susitarti su administracija, kad mūsų „Lituanicos“ vaikai galėtų stovėti šalia „Chicago Bulls“ ir „Indiana Pacers“ krepšininkų prieš susitikimą giedant JAV himną.

Ar tik išeivijos lietuvius treniruoji, ar ir vietinį Čikagos jaunimą?

„Lituanicos“ klube maždaug 80 procentų lietuvių. Vis daugiau į treniruotes ateina ir kitataučių. Susidomėjimas krepšiniu auga, ypač po varžybų, sužaistų svečiuose. Vaikų tėvai prašo informacijos apie komandą ir treniruotes.

Gal tavo auklėtiniai jau spėjo kaip žaidėjai išgarsėti?

Daug mano auklėtinių žaidžia koledžuose gavę stipendiją, keli žaidžia ir profesionaliai: Juozas Balčiūnas (pernai Telšiuose, dabar Kėdainiuose), Lukas Gudavičius („Perlas“), Žygimantas Riauka žaidžia užsienyje. Keletas žaidėjų, tokie kaip Modestas Masilionis bei Laurynas Motužis, yra pasiekę ir JAV studentų krepšinio lygos lygį.

Ar teko dirbti kartu su garsiais krepšinio treneriais?

Esu dėkingas Alvydui Pazdrazdžiui („Dallas Mavericks“), kuris ne kartą yra suteikęs galimybę stažuotis su dar keliais žinomais treneriais, kaip Kazys Maksvytis, Robertas Stelmaheris Teksaso valstijoje. Esu stebėjęs „Dallas Mavericks“ treniruotę, koledžų, universitetų treniruotes. A. Pazdrazdis dirba „Dallas Mavericks“ komandoje skautu, bendraujame įvairiais krepšinio reikalais. Praeityje teko turėti reikalų su garsiais treneriais Filu Džeksonu, Lariu Braunu.

Ar būdamas ten, už Atlanto, domiesi ir stebi LKL, Eurolygos varžybas?

Taip, be abejo. Nesu nė kiek atitrūkęs nuo Europos krepšinio. Mano darbe geriausias dalykas yra stebėti Europos krepšinį bei „kopijuoti“ naujoves.

Kaip į krepšinį žiūri tavo šeimos nariai?

Sūnus Domas anksčiau žaidė krepšinį, bet pasuko kitu keliu. Jam dabar 21-eri metai. Jis mokosi Kaune bei dirba JAV lietuvių kompanijoje. Vyresnioji trylikametė dukra Viktorija žaidžia Lietuvos ir „Lituanicos“ klubo rinktinėse. Jauniausioji devynerių Julija turi puikius krepšininkės duomenis, tačiau griežtai atsisako sukti tuo keliu. O žmonai Joanai belieka mumis rūpintis.

Ar lietuvių išeivius Čikagoje vienija krepšinis?

Į Čikagos lietuvių krepšinio lygos varžybas, žvaigždžių dienas ateina žmonos su vaikais, draugai, artimieji. Žaidėjų vaikams organizuojamos šventės. Taip palaikome lietuvybę ir būdami toli nuo Lietuvos. Džiaugiamės vieni kitų laimėjimais, bendraujame ir su vyresnės kartos lietuviais.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų