Lietuvių kalbai daug nusipelnęs kalbininkas P. Būtėnas 1933-iaisiais nusipirko iš Šv. Petro ir Povilo bažnyčios žemės sklypą dabartinėje A. Jakšto gatvėje ir tapo artimiausiu marijonų vienuolių kaimynu. P. Židonio nuotr.

Marijonų takais – su garsaus kalbininko sūnumi

Marijonų takais – su garsaus kalbininko sūnumi

Marijonų mikrorajono gyventojams susirūpinus vienuolių marijonų vardu pavadinti dabartinį Jaunimo parką, šią idėją karštai palaiko jo kaimynystėje gimęs Panevėžio šviesuolis, vietinių švelniai broliukais vadintų vienuolių laikus mieste menantis 83-ejų Donatas Būtėnas.

Žinomo kalbininko, vieno iškiliausių tarpukario Panevėžio asmenybių Petro Būtėno sūnus augo šalia buvusio vienuolyno, pirko broliukų daržo užaugintus ridikėlius, smagiai čiaužė ant vienuolių iškasto, o sovietmečiu užpilto tvenkinio ir braidė dabar jau po žeme tekančiame upelyje, tėvelio pavadintame Gėlupio vardu.

„Tą upelį retas bepamena, jis nebuvo platus, lengvai peršokdavome. Bet juo tekėjo labai tyras, gėlas vanduo, galėjai tiesiai iš upės gerti, todėl tėvas ir davė jam tokį vardą – turėjo tokią teisę kaip kalbininkas. Itin šaltiniuotas Gėlupis tekėjo per visą mūsų miesto dalį: per Vilties, Marijonų kvartalus, dar už geležinkelio ir Piniavoje įtekėdavo į Lėvenį“, – mena D. Būtėnas.

Dabar šio per miestą vinguriuojančio šaltinėlio nebelikę nė žymės. Kaip mena D. Būtėnas, sovietmečiu, apie 1960-uosius šioje miesto dalyje prasidėjus intensyvioms daugiabučių statyboms, upeliukas liko po žeme, lietaus nuotekų vamzdynuose. Maždaug toje vietoje, kur kadaise jis tekėjo, dabar nutiestas pėsčiųjų takas, jungiantis Marijonų ir Vilties gatves, netgi stūkso daugiabučiai namai.

Panevėžyje, prie Jaunimo parko besiglaudžiančioje išskirtinėje sodyboje gyvenantis D. Būtėnas iki šiol ypač taupiai pasakodavo apie sudėtingą savo šeimos istoriją. Viskas, anot jo, būdavo dar per daug skausminga ir gyva.

Šį kartą senjorą prabilti viešai paskatino Marijonų mikrorajono gyventojų iniciatyva neseniai atnaujintam Jaunimo parkui suteikti dar prieš karą šioje vietoje sodą puoselėjusių marijonų vienuolių vardą.

„Pritariu Jaunimo parko pervadinimui į Marijonų sodą. Šalia jo prabėgo mano gyvenimas. Galiu priminti ir paliudyti kai kuriuos faktus ir įvykius, kad aplink gyvenę kaimynai niekada to kito tarybiniais laikais pakeisto pavadinimo nenaudojo ar net nežinojo“, – pasakoja D. Būtėnas, kadaise buvęs marijonų vienuolyno vienintelis kaimynas.

Bažnyčios ganyklos

Lietuvių kalbai daug nusipelnęs, lietuvių kalbos tarmių, prielinksnių, vietovardžių tyrinėtojas, prisidėjęs prie lietuvių kalbos žodyno rengimo kalbininkas P. Būtėnas 1933-iaisiais nusipirko iš Šv. Petro ir Povilo bažnyčios žemės sklypą dabartinėje A. Jakšto gatvėje.

Tais laikais, pasak pašnekovo, kraštovaizdis buvo visai kitas – šioje vietoje plytėjo bažnyčios ganyklos. Jose naujakurys ir pradėjo statyti namus.

„Medinio namo architektas buvo Antanas Gargasas, turiu dokumentus. Tėvas norėjo būtent tokio, vilos tipo būsto šeimai“, – pasakoja D. Būtėnas, jau ne kartą savo rankomis remontavęs beveik šimtametį pastatą, paskelbtą kultūros paveldu.

Sklypui ir namo statybai, sūnaus nuomone, pinigų jo tėvelis negalėjo sukaupti vien iš savo leidinių. Greičiausiai jam padėjo 1918–1920 m. savanorystė.

„Trejus metus tėvas buvo savanoris, dalyvavo mūšiuose su bolševikais ir už tai gavo 15 ha žemės. Ji buvo atriekta Žemaitijoje, kažkur prie Joniškio. Manau, tėvas pardavė sklypą ir taip įsigijo žemės čia Panevėžyje, tikriausiai pinigų liko ir namui“, – svarsto D. Būtėnas.

Su antrąja žmona, mokytoja Malvina ir keturiais vaikas (du jų iš pirmos santuokos su per gimdymą mirusia mokytoja Veronika Kalendaite – aut. past.) kalbininkas įsikūrė ant kalnelio. Aplink buvo pievos ir tuomet čiurlenusio Gėlupio slėnis. Aplink ganydavosi ožkos.

Šį, dabar jau nulygintą, kalnelį miestiečiai paskui ir praminė Būtėno vardu. Kalbininko atžalos su kitais miesto vaikais čia žiemomis sulėkdavo čiuožinėti rogutėmis.

Mažieji mielai čiaužydavo ir ant buvusio marijonų vienuolių iškasto Gėlupio tvenkinio. Šis telkšojo dabartinio Jaunimo parko teritorijoje, Septintosios Dienos Adventistų Bažnyčios vietoje.

„Tame tvenkinyje ir žuvies būdavo. Bet vykstant statyboms viskas buvo užversta. Kai ten statėsi šita bažnyčia, tai pamatams polius teko gręžti net iki 7 m gylį“, – pasakoja D. Būtėnas.

Vienuolių sodas

Marijonų vienuolijai vaikystėje Būtėnai buvo artimiausi ir vieninteliai kaimynai.
„Už mūsų tvoros buvo visi vienuolių pastatai: vienuolynas, koplyčia ir sodas. Mama daugiau bendravo su paskutiniu marijonų koplyčios rektoriumi Albinu Budrikiu, kuris dėl valdžią sukritikavusio pamokslo buvo išsiųstas 10 metų į katorgą. Bet mes mename, kaip mieste vaikščiojo vienuoliai ilgais, rudais abitais, giedojo ir meldėsi. Mačiau, kaip buvo Panevėžyje įšventintas paskutinis marijonų vienuolis“, – prisiminimais dalijasi D. Būtėnas.

Marijonų sodas, anot jo, tęsėsi sklype tarp dabartinių Marijonų ir A. Jakšto gatvių. Jame darbavosi jaunesnieji vienuoliai, kaip juos visi tada vadino – broliukai.

„Savo pakeltuose daržovių inspektuose po stiklu nuo ankstyvo pavasario jie augino daržoves: ridikėlius, salotas, svogūnų laiškus, morkas, kurias pirkdavo šios vietos gyventojai. Rudenį vienuoliai pardavinėdavo obuolius, kriaušes“, – pasakoja D. Būtėnas.

Jis pats paauglystėje buvo vienas broliukų pirkėjų. Tuo pasirūpinti ūgtelėjusį berniuką vydavo ne tik smagumas, bet ir anksti perimta pareiga šeimai.

Teko anksti suaugti

D. Būtėnui tebuvo septyneri, kai iš Lietuvos emigravo jo tėvas, palikęs nė trisdešimties neturėjusią žmoną su vaikais.
„Rodos, viską menu nuo trejų metukų. Dabartiniam amžiuje tai pamiršti, kur vakar akinius pasidėjai, o vaikystės pamiršti neįmanoma – turėjau anksti suaugti ir padėti šeimai“, – į prisiminimus leidžiasi kalbininko sūnus.

Jo tėtis P. Būtėnas tarpukariu buvo šaulys, ateitininkas, tautininkas ir katalikas, Panevėžio miesto aktyvus visuomenininkas. Kaip ir daugelis to meto inteligentų, šviesuolių kalbininkas neišvengė represijų. 1940-ųjų liepą P. Būtėnas buvo areštuotas ir uždarytas į Panevėžio kalėjimą, buvusį dabartiniuose Pataisos namuose.

„Išėjo iš kalėjimo sulaužytas, be dantų – tardymai… Todėl kai ėjo rusai 1944 m., baimindamasis antrą kartą pakliūti į sovietinio saugumo rankas, tėvas visam pasitraukė iš Lietuvos – pirma į Vokietiją, paskui į JAV, kur 1980 metais mirė taip ir nesulaukęs Lietuvos nepriklausomybės“, – pasakoja sūnus.

Emigracijoje kalbininkas tęsė mokslinę veiklą, bet gimtinėje likusios šeimos niekada daugiau nei matė, nei girdėjo.
„Jūs suprantate, koks tai buvo metas – visur visus sekė. Taip mes su tėveliu niekada ir nebesusisiekėme. Mama per trečius asmenis, laiškais su slapyvardžiais tik sužinojo, kad tėvas gyvas ir gyvena Amerikoje“, – kalba P. Būtėnas.
P. Būtėnas paliko gausų archyvą, kuris po jo mirties buvo saugomas Putname, Amerikos lietuvių kultūros archyve. 1998 m. tėvo archyvą savo lėšomis ir rūpesčiu į Lietuvą pargabeno sūnus.

Paliko gatvėje

O giliame sovietmety be vyro likusią Malviną Būtėnienę, gyvanašlę, kaip ją vadina sūnus Donatas, nuo pat pirmų dienų prislėgė didelis vargas.

„Gyvenom mes, keturi vaikai, su mama ir dar seneliai tėvo paliktame name. Ūkiškas senelis mane išmokė visko, kas reikalauja vyriškų rankų: nuo statybų iki kitų darbų“, – prisimena panevėžietis.

Kalbininko statytas 220 kv. m dydžio namas iki sovietmečio tarnavo tai vokiečių, tai rusų kareiviams. Pirmieji čia įkūrė ligoninės palatas, antrieji – Pajuostės lakūnų štabą.

Bet nei vieni, nei kiti tikrųjų šeimininkų lauk nevijo ir elgėsi ganėtinai draugiškai.

„Kad ir virtuvėlėje kokioje glaudėmės, bet vis ne į gatvę, kaip pasielgė lietuvių kolaborantai atėjus sovietams. Mūsų namą nacionalizavo 1951 m. ir likome be jokios pastogės“, – pasakoja D. Būtėnas.

Jo močiutė jau buvo mirusi. Senelį teko apgyvendinti senelių prieglaudoje Pumpėnuose.
O pačią M. Būtėnienę su vaikais priglaudė taip pat nuo valdžios itin nukentėjęs Panevėžio fotografas Jonas Žitkus. 1931-aisiais P. Puzino gatvėje jis buvo įsirengęs modernią fotoateljė su unikaliu, stikliniu stogu.

„Už 1941 m. bolševikų Panevėžyje įvykdytų žudynių aukų nuotraukas J. Žitkus 10-iai metų buvo ištremtas į Sibirą, kur pateko į tokią baisią katorgą, kad net žiurkes valgė. Grįžo iš tremties visiškai palaužtas, vėl dirbo fotografu. Nors pats sunkiai vargo, vis tiek mus, penkis benamius, priglaudė savo ateljė mažytėje palėpėje, kur ir pats su žmona gyveno“, – prisimena D. Būtėnas.
Jei apačioje buvo kas nors fotografuojama, niekas negalėdavo išeiti iš namų, nes laiptai vedė per studijos salę.
„Taip ir laukdavome po pusvalandį ir ilgiau“,– atsidūsta pašnekovas.

Traukė lietuvių kalba

Būtėnų šeimos sovietai daugiau nebekamavo, tačiau sūnui vis tiek sutrukdė pasirinkti trokštamą svajonę. Kaip ir tėvas, D. Būtėnas nuo mokyklos suolo linko į lietuvių kalbą, literatūrą.

„Gal ir genuose užkoduotas raštingumas, bet ir lietuvių kalbos mokytoją gerą turėjau. Jei duodavo temą rašiniui, per dvi valandas man sąsiuvinio neužtekdavo – ir nė vienos klaidos“, – šypsosi kalbininko atžala.

Ir dabar D. Būtėnas – nuolatinis nacionalinių šalies diktantų dalyvis. Savo darbų jis niekur nesiunčia, nors tikina nė karto nesuklydęs.

„Gal tik dėl naujos eilutės galima ginčytis tuose diktantuose, bet tai yra teksto rašytojo nuomonės reikalas. Jei aš rašau diktantą, tai gal galiu jame ir savo nuomonę turėti?“ – šypteli D. Būtėnas.

Pašnekovas prisimena: kai sovietai jo šeimą iš namų A. Jakšto gatvėje kraustė lauk, mama vežimais tėvo sukauptos bibliotekos knygas vežė pažįstamam Miežiškių ūkininkui. Tačiau šis po poros savaičių buvo ištremtas ir visas kalbininko palikimas liko likimo valioje – kas norėjo, tas jį grobstė.

„Kas liko tų namų pastogėje, pasiėmiau ir viską perskaičiau. Taigi, rašyti gal moku net geriau nei statyti“, – juokiasi P. Būtėnas, iki šiol kartais užsirašantis savo prisiminimus.

Baigus mokyklą jam nebuvo leista studijuoti lietuvių kalbos, tad panevėžietis pasirinko inžinieriaus statybininko studijas tuomečiame Kauno politechnikos institute.

Grįžo namo

„Daug mano pristatyta Lietuvoje ir Panevėžyje! Šiame mieste pusę statybų vykdžiau, o turbūt svarbiausias objektas – viešbutis Laivės aikštėje“, – svarsto inžinierius.

Bet labiausiai D. Būtėnui įsiminė jo praktika jaunystėje, kai Tarybų Sąjungos vadovo Leonido Brežnevo įsakymu sovietai Kazachstane kūrė grandiozinį grūdininkystės planą.

„1963 m. Brežnevas nusprendė apsėti visą Kazachstaną ir taip visiems užteks maisto, net Kanadai bus galima parduoti. Penkerius metus grūdai sėti tūkstančiuose hektarų žemės ūkio nemačiusių laukų, derlius buvo labai geras, bet paskui jau Tarybų Sąjunga tiek nusigyveno, kad pačiai teko iš Kanados grūdus pirkti“, – pasakoja panevėžietis.
Jis, jaunas inžinierius, į Kazachstaną, 4000 km nuo Lietuvos, važiavo statyti elevatorių grūdams.

D. Būtėnas su žmona užaugino du vaikus ir džiaugiasi vienu anūku. Atžalos paliko Panevėžį, o pats pasiliko gimtuosiuose namuose. Jau Lietuvai sulaukus nepriklausomybės, D. Būtėnas atgavo nuo nacionalizacijos gerokai apleistą tėvo namą A. Jakšto gatvėje. Iki tol keturis dešimtmečius jame veikė vaikų poliklinika ir biblioteka.
Tėvo namo kieme sūnus savo rankomis pasistatė išskirtinę tvorą. Kitoje jos pusėje – paminklai Kalbai (1994 m.), rezistencijos kovų dalyviams, tremtiniams, kalbininkui Petrui Būtėnui (1996 m.).

Dažnai senjoras vaikšto ir Jaunimo parku, čia anot jo, dvelkia senąja romantika ir prisiminimais. Jo žvilgsnis glosto dar nuo vienuolių laikų likusią storų liepų alėją, senas tujas, net 30 cm skersmens kamienais. Jų buvo 37, tačiau šiomis dienomis po didelio snygio dvi baigė gyvuoti.

„Kaip tik šiandien vaikščiojau po Marijonų sodo vietas ir dvi tujas radau išvirtusias“, – atsidūsta D. Būtėnas.
Citata „Dabartiniam amžiuje tai pamiršti, kur vakar akinius pasidėjai, o vaikystės pamiršti neįmanoma – turėjau anksti suaugti ir padėti šeimai.“ D. Būtėnas

Komentarai

  • geleziniai zmones, pagarba

  • Labai gerai prisimenu kad buvo ir vaiku poliklinika

  • Prisimenu ir aš tame name buvusią polikliniką

  • Ačiū už toki turininga prisiminimu aprašyma.Jūs visada buvote giminės pasididžiavimu.

  • Ar dauguma ir dabar ims rėkti, kad to negali būti ir savi neišduoda?

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (5)

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų