-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Klaudija Žagunytė (5 kl.)
„Laisvalaikiu keliauju, sportuoju, domiuosi įvairia veikla. Tačiau labiausiai aš mėgstu kurti. Rašau pasakas. Jas rašyti pradėjau nuo pirmos klasės.“
Gudrioji lapė
Buvo vasara. Obuoliai viliojo iš tolo. Vieną rytą kiškis Striksis nusprendė prisiskinti obuoliukų. Eidamas netikėtai sutiko savo draugę lapę Kanapę.
– Ką čia nešiesi? – paklausė lapė.
– Štai prisiskyniau šviežių raudonų obuolių, – atsakė kiškis.
– Gal duotum kelis? Iškepčiau pyragą, tave pavaišinčiau, – gražiai melavo Kanapė.
– Ne ne ne! – sušuko Striksis. – Duosiu tau visą maišą.
Apsidžiaugė lapė gavusi visus obuolius. Parsitempė maišą namo. Pažadą pamiršusi, prisėdo prie stalelio ir ėdė sau viena raudonšonius, kol pamatė, kad maišas tuščias.
Kitą rytą kur buvęs, kur nebuvęs atšuoliavo Striksis. Pravėrė lapė duris, bet pyrago kvapo visai neužuodžia. ,,Pyrago nė kvapo“, – pagalvojo kiškis ir nusiminė.
– Nebūsiu tavo draugas, – pasakė supratęs, kad draugė jį apgavo, ir nustriksėjo.
Iš pradžių lapė Kanapė daug negalvojo apie pasakytus Striksio žodžius, tačiau po dienos jai pradėjo kažko trūkti, kažko širdelę suspaudė, tarsi akmenėlis būtų įkritęs. Nuliūdo dabar ir lapė. ,,Prisiskinsiu obuolių ir iškepsiu obuolių pyragą, gal Striksis atleis man, melagei“, – mąstė lapė. Gražiai sugalvojo.
Iškepė patį skaniausią obuolinį skanėstą ir pasikvietė Striksį.
Sėdėdami abu, arbatėlę gerdami, kiekvienas galvojo, kaip svarbu turėti draugą. Neverta dėl obuolio ar gabalėlio pyrago jo prarasti.
Urtė Matickaitė (5 kl.)
„Lankau muzikos mokyklą, mokausi groti gitara. Tačiau turiu dar vieną pomėgį – mėgstu rašyti įvairius kūrinius.“
Knygos
Gyveno kartą ežiukas Mažiukas. Mažesnis už drugelį ir vikšriuką. Mėgo jis skaityti knygas, enciklopedijas, žinynus, žodynus, žurnalus ir laikraščius. Skaitė jis visur ir visada: rytais, vakarais, naktimis, dienomis. Žodžiu, graužė knygas vieną po kitos. Savo namuose knygų daug turėjo, tačiau vieną dieną knygų skaitymui nebeliko. Nuliūdo ežiukas, ką reikės dabar daryti. Numirs iš nieko neveikimo. Nusprendė tas pačias knygas skaityti dar kartą, bet greit pabodo. Numetė viską į šalį, sėdi ir mąsto:
– Ką man dabar daryti?.. Ką veikti ir kur man padėti tiek daug knygų? Kas jas iš manęs visas paims? O jeigu suplėšys ir sugadins…
Visokios mintys sukosi ežiuko galvoje.
– Padovanosiu knygas savo miško bibliotekai. Bibliotekininkė Voverė jas mylės kaip savo, – nusprendė Mažylis.
Ir išlėkė ežiukas į biblioteką tempdamas krepšius, pilnus knygų. Padavė jas Voverei, o ji jam įteikė bibliotekos kortelę, ežiukas oficialiai tapo bibliotekos lankytoju. Apsidžiaugęs bėgo mažylis rinktis knygų, knygelių, pasakų ir pasakėlių. Grįžęs namo čiupo pirmą pasitaikiusią ir godžiai skaitė. Taip buvo pasiilgęs skaitymo.
