Audrius Skačkauskas. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Mano verslo pradžiamokslis

Mano verslo pradžiamokslis

Mano proseneliai ne savo noru atvažiavo gyventi į Panevėžį. Jie turėjo nedidelį ūkį Pasvalio rajone, o prasidėjus kolūkių vajui, suprato, kad greitai neteks savo žemės ir prisieis lenkti nugarą bendram sovietinės valdžios labui.

Naujai valdžiai prosenelis dirbti nenorėjo, todėl pardavė trobą, pasiėmė probabutę savo anūkę, mano mamą, ir taip trise atsidūrė Panevėžyje. Šis 1955 metais sparčiai plėtėsi, viena paskui kitą kilo gamyklos.

Prosenelis nupirko iš kažkokių rusų sklypą su klėtimi ir pastatė nedidelį namuką, Jis ir iki šiol tebestovi senoje miesto dalyje, seniau Palestinke vadinama. Toks pavadinimas atsirado nuo karo laikų, nes čia buvo laikinas žydų getas. Probabutė, kasinėdama sode, net yra radusi šventus medalikėlius, kuriuos turbūt pametė čia apgyvendinti žydai.

Gyveno jie kukliai. Mama lankė sporto internatą. Prosenelis dirbo restorane administratorium, o probabutė augino gėles. Vienas iš mano vaikystės prisiminimų ir susijęs su probabutės verslu gėlėmis. Anuomet tai buvo mažai panašu į tikrą verslą. Išaugintų gėlių „verslininkė“ negalėjo parduoti kur nori. Miesto centre, šalia buvusios Lenino aikštės, buvo kioskas. Ten supirkdavo gėles iš tokių močiučių, o po to perparduodavo. Tačiau reikėjo prie kiosko ateiti nuo ankstaus ryto, atstovėti eilėje ir dar nebuvo jokios garantijos, kad tavo gėles nupirks. Todėl kai probabutė grįždavo iš ten tuščia, be gėlių, būdavo laiminga diena. Laiminga ji buvo ir man, nes pasitikėdama mano, jau antroko, matematikos žiniomis, probabutė leisdavo suskaičiuoti kapeikas. Mėgdavau skaičiuoti pinigus, nes nedažnai jų turėjome. Su mama gyvenome nuo algos iki algos, kaip ir daugelis anuomet.

Kai man buvo maždaug 12 metų ir jau gyvenome su mama vieno kambario bute, nutariau ir aš pasukti į verslą. Gėlių neaugo prie daugiabučio, tačiau šalia puikavosi keli karklai, o ant jų pavasarį skleisdavosi kačiukai. Su kaimynu Stasiuku prisipjovėm karklo šakų ir kovo 7-osios vakare užmerkėm karštoje vonioje. Kačiukai per kelias valandas išsprogo ir kitą rytą mes jau stovėjome turguje. Vyrai mielai pirko kelias karklo šakeles prie tulpių savo moterims kovo 8 – osios proga. Neatsimenu, kiek uždirbome ir kur išleidome, bet puikiai pamenu, kad buvome labai laimingi verslininkai nelegalai.

Tačiau į tikrą verslą aš taip ir nepasukau. Kai grįžau iš sovietinės armijos, jau visas Panevėžys spaudė karolius ir vežė juos į Rusiją. Aš pavėlavau su verslo pradžia, todėl teko tik pastovėti pas kaimyną prie staklių ir pakvėpuoti nuodingais plastmasės garais. O Panevėžyje vis augo nuosavi daugiaaukščiai Rožyno kvartale, pastatyti iš karolių ir sagų pinigų.

Nepasisekė man ir cigarečių biznis. Bandėme jas iš Klaipėdos vežti į Kaliningradą ir pardavinėti tiesiog gatvėse. Uždirbdavom tai dienai sotesniam gyvenimui ir studentiškam alui, bet perspektyvos buvo menkos ir sienos po truputi užsidarinėjo. Ilgainiui supratau, kad netapsiu verslininku, nes mokėjau skaičiuoti svetimus pinigus, kaip probabutės uždirbtas kapeikas, o pats neturėjau gyslelės kažką pirkti ir parduoti.

Tačiau istorija mėgsta kartotis. Kai gyvenimas pasisuko kitu keliu ir namie buvo sunku su pinigais, prisiminiau probabutę. Tais metais kaip tik pas mus sode užderėjo galybė vyšnių. Priskynėm su Aušryte ir aš, nusimetęs visą savo puikybę, atsistojau turgelyje. Ir man patiko. Patiko ir pats procesas, ir bendravimas su pirkėjais, su šalia stovinčiom pardavėjomis. Supratau, kad prosenelių genai į senatvę pradėjo veikti.

Šiuo metu turiu savo blusturgiuką, kuriame ne tik prekiauju, bet ir pailsiu tarp nuostabių močiučių. Pasisemiu išminties, išgirstu įdomiausių istorijų ir net prisidedu prie šeimos biudžeto.

Komentarai

  • Nusibodo šitas veikėjas

    • Atsakyti
    • Neskaityk.

    • O ką Tamsta įdomaus gali pataukšti? Karoče, pox… ir taip toliau…?

Rodyti visus komentarus (3)

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų