Mano vaikystės miestas

Mano vaikystės miestas

Mano proseneliai, bėgdami nuo kolūkinės santvarkos Pasvalio rajone, 1955-aisiais atsikraustė į Panevėžį.

Mama pasakojo, kad su keletu baldelių „palutarkoje“ į miestą atvažiavo arklys ir karvutė. Neilgai ieškoję, jie už parduotą ūkį ir krautuvėlę nusipirko iš rusų šeimos klėtį su žeme netoli dabartinio ūkininkų turgaus. Klėtį savo rankomis prosenelis perstatė į namą ir taip jie tapo panevėžiečiais.

Promočiutė augino gėles, kurias galėdavo priduoti į valstybinį gėlių kioskelį ir gauti keletą rublių. Patiems pardavinėti tulpes tuo metu buvo draudžiama. Prosenelis, kadangi buvo aukštas ir tvirto sudėjimo, dirbo restorane administratoriumi. Jis ne tik įleisdavo žmones, bet ir spręsdavo įkaušusių piliečių konfliktus.

Pasakojo, kad vieną kartą nuo laiptų nuleido kažkokį svarbų kagėbistą, kai šis girtas paniekinamai atsiliepė apie lietuvius. Nežinau, kuo ten baigėsi, bet prosenelis pradėjo užsiiminėti netradicine medicina, gydė žolelėmis ir gyvačių antpilais visus, kas skųsdavosi nugaros skausmais. Tuos gyvačių antpilus sename šaldytuve dar dabar atsimenu, kaip ir seną krosnį, kurią man leisdavo kartais kūrenti ir žiūrėti į ugnį. Po to mamai darbovietė skyrė vieną kambarį dviejų kambarių bute penkiaaukštyje šalia mėsos kombinato ir geležinkelio. Atsikraustėme į trijų kvapų trikampį: mėsos kombinato, „Kalnapilio“ ir spirito gamyklos.

Visą straipsnį skaitykite rugsėjo 4 dienos (penktadienio) „Sekundės“ laikraštyje.

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų