Irvydos geri darbai neliko nepastebėti. Už savanorystę pernai ji įvertinta Metų panevėžietės apdovanojimu. P. Židonio nuotr.

Mamų kava virto startu dideliems darbams

Aistringa konditerė, nuostabių tortų kepėja Irvyda Tamošiūnienė panevėžiečiams pažįstama ne tik dėl gaminamų dieviško skonio ir grožio desertų. Ji – dviejų mergaičių mama, Krašto apsaugos savanorių pajėgų karė, Raudonojo Kryžiaus savanorė, tiesianti pagalbos ranką ligos ir nelaimės akivaizdoje.

Regis, tiek nuveikti vienam žmogui tikrai būtų maža valandų paroje. Tačiau Irvyda, už savanorišką veiklą pelniusi Metų panevėžietės apdovanojimą, dar kibo į gestų kalbos mokslus.

Pažįstantieji I. Tamošiūnienę nenustoja stebėtis, iš kur ji turi tiek stiprybės, užsispyrimo ir noro padėti kitiems. Irvyda – puikus pavyzdys to, jog kai nori, gali viską.

„Turiu nuostabią šeimą, mylimą darbą ir daug empatijos. Man atrasti save padėjo šeima ir Panevėžio mamų bendruomenė „Mamos, varom kavos“. Ten pamačiau, kiek daug Panevėžyje veiklių mamų, puikiai suderinančių darbą, motinystę ir savanorystę“, – pasakoja Irvyda.

Prie Raudonojo Kryžiaus savanorių komandos I. Tamošiūnienė prisijungė, kai pandemijos įkarštyje labai trūko rankų vakcinavimo centre. Užpildė registracijos anketą ir tikėjosi būti savanorių rezerve krizės atvejais.

Tačiau neatlygintina veikla taip įtraukė, kad pradėjo savo laiką dalyti visiems iš eilės – rinko labdarą, bendravo su sutrikusio intelekto žmonėmis, lankė globos namuose įsikūrusius senjorus.

Pažįstantieji I. Tamošiūnienę nenustoja stebėtis, iš kur ji turi tiek stiprybės, užsispyrimo ir noro padėti kitiems.

Ukrainiečiams padeda nepaklysti

Prasidėjus karui Ukrainoje, visi susitelkė pagalbai nuo barbariško rusų armijos elgesio kenčiančios Ukrainos žmonėms. Savanoriai pirmieji stojo į padėti norinčiųjų gretas. I. Tamošiūnienei iš karto buvo pasiūlyta tapti Lietuvos Raudonojo kryžiaus savanorių grupės lydere.

Šiuo metu jos grupės savanoriai padeda ukrainiečiams įsikurti Panevėžyje.

Nuo karo tiesiog kaip stovi pabėgusiems žmonėms reikia visko: nuo drabužių iki higienos priemonių.

Be to, labai svarbu padėti ukrainiečiams nepaklysti valstybinių įstaigų koridoriuose – susitvarkyti dokumentus Užimtumo tarnyboje, patekti į polikliniką pas gydytoją ar odontologą, nusiųsti į maisto davinius dalijantį „Maisto banką“.

„Prieš kurį laiką man reikėjo skambinti į banką, nes ten nuėjusi ukrainietė viską suprato visai ne taip. Nors ir atrodo, kad mūsiškiai šneka rusiškai, dėl kalbos barjero kyla nemažai keblumų“, – pastebi savanorė.

Nepamiršti savų

I. Tamošiūnienei labiausiai patinka su žmonėmis bendrauti, juos išklausyti. Jos širdžiai artimiausia savanorystė su sunkumų patiriančiomis šeimomis ar senjorais, išgyvenančiais vienatvę.

„Šiandien pagalbos prireikia ir ukrainiečiams, tačiau aš visada sakau: nepamirškime ir mūsų žmonių, kurie jaučia socialinę atskirtį, patiria finansinių sunkumų ar yra emocinėje duobėje. Jie niekur nedingo“, – pabrėžia Irvyda.

I. Tamošiūnienė ne tik savanoriauja Raudonojo Kryžiaus organizacijoje. Dar ji – Krašto apsaugos savanorių pajėgų karė.

Galimybė dėvėti Lietuvos kariuomenės uniformą panevėžietei – garbė ir įsipareigojimas savo šaliai.

Reikalingiausias žmogus

Pasak I. Tamošiūnienės, savanorystė ugdo žmogų visapusiškai. Ne išimtis – ir ji. Savanoriaudama Irvyda tapo drąsesnė, įgavo pasitikėjimo, įgijo ir žinių.

Anot panevėžietės, savanorystė nėra tik smagus pažaidimas. Pirmiausia tai – atsakomybė už žmogų, kuriuo rūpiniesi.

„Savanoris yra pats reikalingiausias sunkumus patiriančiam žmogui. Kartais reikia tiek nedaug: išklausyti, apkabinti ar kartu išgerti puodelį kavos“, – sako Irvyda.

Paklausta, kaip pavyksta suderinti šeimą, darbą ir dar galybę vien tik iš geros širdies daromų darbų, panevėžietė šypteli: „Visko tam gyvenime būna.“

Anot jos, suktis tokiame rate patogiau ir dėl to, kad dirba nepastoviu grafiku.

„Jeigu mano dienos laisvesnės, apsiimu padaryti daugiau, bet jeigu negaliu ar nespėju, surandu, kas gali tą atlikti už mane“, – šypteli Irvyda.

Savanorystėje darni komanda, anot I. Tamošiūnienės, yra didžiulis pliusas.

„Vienas žmogus gali daug, bet grupė žmonių gali viską!“ – pabrėžia savanorė.

Mokosi kalbėti gestais

Noras pasaulį padaryti gražesnį – I. Tamošiūnienės gyvenimo variklis. Ji visada buvo labai empatiškas žmogus, nors juokiasi, kad šio žodžio reikšmę sužinojo visai neseniai.

„Ne visi šalia turime draugą, ne visų giminės gyvena tame pačiame mieste, ne visi uždirba tiek, kiek reikia išlaikyti save ir šeimą. O norisi, kad visiems gyventi būtų gera! Tad jeigu mano pusvalandžio pokalbis kam nors praskaidrins dieną, negi negaliu jo skirti žmogui, kuris jau kelias dienas su niekuo nekalbėjo?“ – retoriškai klausia savanorė.

Jos gerumas nelieka nepastebėtas. Ir 2021 metų panevėžiečio apdovanojimas Irvydai atiteko už tai, kad tiek daug savęs atiduoda kitiems.

Irvyda norėtų, kad šis apdovanojimas būtų paskata jaunimui ir visoms nevyriausybinėms organizacijoms, savotiškas liudijimas, kiek daug galima pasiekti gerais darbais.

O kad pati galėtų padėti kuo didesniam būriui, I. Tamošiūnienė netgi ėmėsi mokytis gestų kalbos.

„Mokausi gestų kalbos, nes atsirado tokia galimybė, o aš visas galimybes išnaudoju“, – šypsosi Irvyda. – Labai norėčiau daugiau pabendrauti su kurčiaisiais, pasidalyti su jais mintimis.“

Į tokius mokslus Irvyda įtraukė ir dukreles.

„Penkerių mano dukra jau moka gestais paklausti „Labas, koks tavo vardas?“ Tikiu, kad ir dukrytės bus empatiškos bei tolerantiškos kitiems“, – viliasi pašnekovė.

Geriausia dovana – laikas

Tuos, kurie vis dar ieško savęs ir svarsto jungtis į savanorių gretas, I. Tamošiūnienė drąsina veikti. Anot jos, jeigu svarstai – vadinasi, ir gali.

„Yra daugybė krypčių, kur žmogus gali savanoriauti, tereikia pabandyti. Vienas nori padėti renginiuose, kitas rinkti labdarą. Trečias bendrauja su senjorais, ketvirtas padeda tautinėms mažumoms ar laiką leidžia su sutrikusio intelekto žmonėmis. Ir viskas puiku, kad ir ką darytume“, – pabrėžia Irvyda.

Anot jos, jau po pirmųjų savanorystės valandų apima euforija dėl nuveiktų darbų.

„Juk visi žinome, kaip gera daryti gera. Savo pavyzdžiu galime užkrėsti ir kitus, todėl gerus darbus darykime garsiai! Jie priverčia kitus pasitempti“, – ragina Metų panevėžietė.

I. Tamošiūnienė dažnai girdi žmonių pasiteisinimus, esą savanorystei jie neturi pinigų. Tačiau, anot Irvydos, savanoriavimas ir nėra apie pinigus.

„Svarbiausia, ką gali duoti kitam žmogui, yra tavo laikas“, – pabrėžia aktyvi moteris.