Nuo karo Ukrainoje į Panevėžį su paaugle dukra pabėgusi Irina sugebėjo integruotis į vietos gyvenimą. Aukštaitijos sostinėje ji stengiasi pati užsidirbti, kad išlaikytų save ir mergaitę.
Kas domisi joga, kam svarbi sveika gyvensena, jau išbandė Irinos vedamus jogos užsiėmimus ir jos gaminamus sveikuoliškus patiekalus.
Lemtinga draugystė
Iki karo Irinos Boiko gyvenimas tekėjo už Panevėžį didesniame Bila Cerkva mieste, turinčiame apie 200 tūkst. gyventojų.
Ten dirbo sveikos gyvensenos, mitybos konsultante, vesdavo jogos užsiėmimus.
Joga Iriną prieš aštuonerius metus suvedė su panevėžiete. Pažintis tapo lemtinga – Rusijai užpuolus Ukrainą, Irina sulaukė draugės kvietimo į Panevėžį.
„Mane lietuvės vaišino šaltibarščiais, o aš pamokiau išvirti tikrus ukrainietiškus barščius. Lietuvoje jie ne visai taip verdami kaip Ukrainoje.“
I. Boiko
„Prasidėjus karui, ji iškart pradėjo mane kviesti, kad atvažiuočiau, kad vietos užteks, nes turi nemažą namą. Taip aš ir nusprendžiau su dvylikamete dukra atvykti“, – pasakoja I. Boiko.
Migracijos tarnyboje susitvarkiusi reikiamus Lietuvoje gyventi dokumentus, Irina sulaukė pasiūlymo dirbti Velžio gimnazijoje mokytojos padėjėja.
Ten mokėsi ne tik jos dukra, bet ir daugiau ukrainiečių vaikų.
Irina padėjo jiems bendrauti su mokytojais, vesdavo mankštas, pagelbėdavo skirstant paramą ukrainiečių šeimoms. Tačiau po trijų mėnesių prasidėjus vasaros atostogos darbo nebeliko.
Ukrainietei Irinai su dvylikamete dukrele Panevėžyje apsiprasti padėjo aplinkinių palaikymas. I. Boiko asmeninio archyvo nuotraukos
Moko sveiko gyvenimo paslapčių
Likusi be darbo mokykloje, I. Boiko ryžosi savo žiniomis pasidalyti su panevėžiečiais.
„Užregistravau individualią veiklą ir pradėjau ieškoti salės jogos užsiėmimams. Salę pavyko gauti. Tuomet išplatinau skelbimą feisbuke apie jogos kursus. Pirmą kartą atėjo tik du žmonės. Vėliau prisijungė ir daugiau. Ne tik lietuviai, bet ir mano tautiečiai, įsikūrę Panevėžyje“, – pasakoja Irina.
Dabar, anot jos, lankytojų jogos užsiėmimuose nėra daug – žmonės gyvena atostogų ritmu.
I. Boiko Panevėžyje sukasi kaip išmano, noriai dalydamasi patirtimi su sveika gyvensena besidominčiais panevėžiečiais: dalyvavo sveikatingumo dienų renginiuose mieste, tris dienas skaitė paskaitas apie sveiką mitybą vienoje iš Panevėžio įmonių, panevėžiečius mokė netgi pasigaminti įvairių sveikuoliškų, nesudėtingų patiekalų.
„Kad būtų įdomiau, tą meniu paįvairinau ir ukrainietiškais patiekalais. Mane lietuvės vaišino šaltibarščiais, o aš pamokiau išvirti tikrus ukrainietiškus barščius. Lietuvoje jie ne visai taip verdami kaip Ukrainoje“, – pasakojo I. Boiko.
Nori padėti kitiems
Pasak Irinos, šiuo metu, kai nebedirba mokykloje, atsirado daugiau laisvo laiko. Jį ukrainietė užpildo savanoriaudama turinčių negalią žmonių centre. I. Boiko tvirtina norinti būti naudinga visuomenei ir jai labai malonu padėti kitiems.
Be to, ši veikla jai yra nauja patirtis ir pažintis, kaip dirbama su negalią turinčiais žmonėmis Lietuvoje.
O senjorų organizacija Iriną pakvietė kartu vykti prie jūros. Ten ukrainietė senjorams vedė mankštas, pasakojo apie sveikuolišką mitybą bei mokė pasigaminti tokių patiekalų.
„Noriu suburti sveikos gyvensenos klubą, kuriame vyktų ne tik pokalbiai, bet ir valgių gamyba. Juk gera mityba lemia žmogaus gyvenimo kokybę, kaip ir aktyvus gyvenimo būdas.
Man daugiau nei penkiasdešimt metų. Iš savo patirties žinau, kad išlaikyti gerą savijautą visai paprasta. Tik labai dažnai tingime, nekreipiame jokio dėmesio į savo sveikatą“, – įsitikinusi I. Boiko.
O kol kas Irina siūlo panevėžiečiams savo paslaugas – ji gali atvykti pamokyti ir kartu pagaminti nesudėtingų ukrainietiškų bei sveikuoliškų patiekalų.
I. Boiko (antra iš kairės) veda jogos užsiėmimus.
Sugrįžti pavojinga
Į Panevėžio gyvenimą įsitraukusi Irina kasdien su siaubu laukia naujausių žinių iš kariaujančios tėvynės.
Jos vyras ir du sūnūs liko Ukrainoje. Artimieji pasakojo, kad vos ne kasdien skelbiamas oro pavojus ir sulaukiama kaskart kruvinų atakų. Jai su dukrele sugrįžti namo dar labai pavojinga.
„Kai prasidėjo karas, atrodė, kad tas siaubas greitai baigsis – gal po savaitės, gal po mėnesio. Dabar jau visai nebeaišku, kada ta beprotybė liausis. Paprašiau vyro, kad atsiųstų ukrainietiškus 6 klasės vadovėlius dukrai. Planuojame, kad ji nuotoliniu būdu kitais metais iš Lietuvos mokysis Ukrainos mokykloje. Lietuviškoje mokykloje lankys tik lietuvių kalbos pamokas“, – pasakoja I. Boiko.
Lietuvių kalbos mokosi ir pati Irina. Perkąsti vieną seniausių pasaulyje kalbų ukrainietei pradžioje buvo nelengva. O ir pati netikėjo ilgai užsibūsianti Lietuvoje.
„Galvojau, greitai grįšiu namo ir tų mokslų man nebereikės, o laikinai galiu su aplinkiniais susikalbėti rusiškai, truputį angliškai. Dabar planai pasikeitė, nežinia, kiek reikės čia gyventi. Su vyru nusprendėme, kad nors vienam vaikui iš šeimos turime užtikrinti taikų, normalų gyvenimą“, – sako Irina.
Anot jos, abiem su dukra Lietuva jau tampa sava. Čia jos jaučia palaikymą, turi kur gyventi.
„Jau lengviau einasi ir su lietuvių kalba“, – džiaugiasi I. Boiko.
Irinos kulinarinės pamokos.