G. Kartano nuotraukos

Maldos pusryčiai – taikai pasaulyje

Rusijos užpultiems ukrainiečiams savo šalį ginant jau daugiau nei 100-ą dienų, panevėžiečiai, susibūrę maldos pusryčiams, dalijosi bendrystės su Ukrainos žmonėmis patirtimi, ieškojo atsakymų, kas yra tikroji Laisvė.

Paženklinti krauju

Panevėžio mero Ryčio Račkausko inicijuoti maldos pusryčiai – tai bendrystei buriantis įvairių sričių panevėžiečių susiėjimas.

Šįkart prie bendro stalo susėdo miesto dvasininkai, kariuomenės ir policijos atstovai, Panevėžio katalikiškos krypties švietimo įstaigų bei globos namų vadovai, taip pat verslo bei savivaldos atstovai, Panevėžyje prieglobstį nuo karo radę ukrainiečiai.

Maldos pusryčiai jau senokai Panevėžyje tapo tradicija, tad jų pradžioje maldai susirinkusiuosius pakvietęs vyskupas Linas Vodopjanovas išreiškė apgailestavimą, kad pandemija tokius susiėjimus laikinai buvo nutraukusi.

„O juk kartais reikia atsitraukti nuo darbų ir susiėjus pabendrauti, išklausyti vieniems kitus, įsivertinti išpažįstamas vertybes, pajusti vienybę“, – kalbėjo ganytojas.

Pasak vyskupo, gražus ir spalvomis džiuginantis birželis lietuvių tautą yra paženklinęs krauju. Pats prieš kelias dienas lankęsis netoli Telšių esančiuose Rainiuose, kur per 1941-ųjų Jonines vyko tai, kas dabar vyksta Ukrainoje.

„Praėjo 80 metų, bet niekas nepasikeitė. Kaip dabar Ukrainoje, taip tuomet Rainiuose žmonės buvo kankinami iš jų tyčiojantis, juos žalojant ir žudant. Lygiai kaip dabar ukrainiečiams, taip tuomet lietuviams okupantai rišo rankas“, – kalbėjo vyskupas L. Vodopjanovas.

Ganytojas apgailestavo, jog kai kurie pasaulio lyderiai ne iki galo supranta agresoriaus kėslus.

Karo šmėkla – virš visų mūsų

Meras R. Račkauskas pabrėžė, jog Ukraina – visų mūsų gynėja, o jos pralaimėjimas reikštų, jog pasaulyje įsigali prievarta ir teroras

„Iš tiesų buvome lyg ir pamiršę mirtį, skausmą nešančią karo šmėklą. Dabar ji – virš visų mūsų“, – priminė meras.

Karo baisumų liudytoja tapusi, nuo jų į Panevėžį atbėgusi ukrainietė pedagogė, Kyjive veikusios privačios mokyklos vadovė Tatjana Potakova teigė, jog kaip tik šiuo metu mokykloje turėjusi vykti vaikų vasaros stovykla, vėliau ji būtų persikėlusi į Karpatus.

„Jei laisvę aukoji ekonominiams interesams, prarandi ir laisvę, ir gerovę. Toks kelias veda į aklavietę.“

V. Veilentas

„Užuot savoje šalyje dirbusi su Ukrainos vaikas, dabar aš su senute mama atvykau į Panevėžį ir labai džiaugiuosi čia svetingai sutikta“, – jautriai kalbėjo karo pabėgėlė iš Ukrainos.

Nors ji dėkojo panevėžiečiams už parodytą rūpestį, vis dėlto labiausiai norėtų su vyru ir katinu gyventi savame bute Kyjive, o jos mama svajoja, jog kada nors šeimos vasarnamyje vėl augins pomidorus.

„Esu rusų kalbos ir literatūros mokytoja, šį mokslą išėjusi Maskvos universitete. Tačiau dabar man nebesinori nei skaityti, nei kalbėti rusiškai, o Maskvos, Rusijos pavadinimus rašau mažosiomis raidėmis. Taip pat pagalvoju, kad nesikrimsčiau, jei virš tos tautos žmonių galvų imtų kristi bombos“, – prisipažino karo iš namų išvaryta pedagogė.

Kompromisų laisvei nėra

Pulkininko leitenanto karinį laipsnį užsitarnavęs kunigas Virginijus Veilentas atkreipė dėmesį, jog šįkart maldos pusryčių tema – laisvė, ir pabrėžė, jog dabar Ukrainos laisvė labiausiai priklauso nuo eilinių ukrainiečių, kurie, tapę kariais, gina savo šalį.

Kunigas priminė du dalykus, į kuriuos tenka atsiremti stengiantis gyventi laisvėje. Vienas jų – Evangelijos žodžiai apie tai, kad visi esame pašaukti laisvei, o antrasis – to paties Šventraščio teiginys, kad tik tiesa padaro žmogų laisvą.

„Jei laisvę aukoji ekonominiams interesams, prarandi ir laisvę, ir gerovę. Toks kelias veda į aklavietę“, – patikino kunigas V. Veilentas.

Koks stiprus yra laisvės siekis, kunigas paliudijo pateikęs kunigo Antano Mackevičiaus pavyzdį.

Šis jaunas užkampio parapijos kunigėlis 1863 metais kovai už laisvę subūrė šimtus valstiečių vyrų, o kai eidamas į Rusijos caro pavaldinių jam parengtas kartuves buvo paklaustas, kaip jam tai pavyko, atsakė: „Pavyko, nes nieko aš tiems vyrams nežadėjau, vien Tėvynės laisvę.“

Pagalba – ir dešra

Panevėžietis teisininkas Gintaras Malčiauskas per maldos pusryčius pasidalijo patirtimi, kaip jam pavyko padėti Rusijos užpultiems Ukrainos žmonėms.

Išgirdęs apie užpultą šalį iš pradžių pats norėjo griebti ginklą į rankas ir lėkti į Ukrainą.

„Pirmam įkarščiui atlėgus, pagalvojau, kad yra ir kitų būdų padėti Ukrainai nei su ginklu“, – pasakojo G. Malčiauskas.

Pasinaudojęs socialiniais tinklais, jis ėmėsi organizuoti ukrainiečių moterų ir vaikų pasitraukimą iš karo zonos.

Į šį organizacinį darbą įsitraukė įvairių Europos šalių žmonės, talkinantys ukrainiečiams.

„Būdavo, kad nakčia informuoju kur nors rūsyje su vaikais besislepiančią moterį, kad ateitų į sutartą vietą miške, kur jos laukia mūsų suorganizuotas automobilis, išvešiantis iš Ukrainos“, – pasakojo G. Malčiauskas.

Pabėgti nuo karo panevėžietis padėjo maždaug 60–70-iai Ukrainos žmonių.

„Neseniai nusiunčiau Kyjive gyvenančiam savo draugui siuntinį, į kurį įdėjau rūkytos dešros, konservų, dar kitų negendančių maisto produktų. Atrodytų, menkniekis. Bet štai gavęs mano siuntinį nebejaunas žmogus paskambinęs kalbėjo seniai gyvenime taip džiaugęsis, kaip apsidžiaugė dabar gavęs dešros“, – prisidėti prie pagalbos Ukrainai ragino G. Malčiauskas.

Jis pabrėžė, kad padėti kariaujančiai Ukrainai nereikia itin didelių darbų, pakanka mažmožių.