Makaronų šedevrais lepina ir pilvą, ir akis

Makaronų šedevrais lepina ir pilvą, ir akis

„Makaronus galima valgyti, galima kabinti kažkam ant ausų, bet galima iš jų ir ką nors įdomaus sukonstruoti“, – juokiasi Ėriškių kultūros centro darbuotojas Valdemaras Liudvinavičius.

Seną pomėgį iš makaronų klijuoti rankdarbius Valdemaras prisiminė per karantiną, kai teko daugiau laiko praleisti namuose.

Kūryba iš visiems įprastų maisto produktų jį veikia tarsi meditacija. Tereikia gerų klijų ir fantazijos. „Nežinau, ar tai galima pavadinti kūryba – gal labiau pomėgis, laisvo laiko praleidimas. Lipdant makaronus vieną prie kito ir įtampa paleidžia“, – sako V. Liudvinavičius.

Nuo kirmėlės iki lėktuvo

Kitaip Valdemaras ėmė žiūrėti ir į makaronus virtuvės lentynose.

„Statyba iš makaronų susidomėjau, manau prieš gerą dešimtį metų. Lyg viena ausimi nugirdau, kad iš makaronų statomos nerealios konstrukcijos, pakliūvančios net į Gineso rekordų knygą“, – pasakoja V. Liudvinavičius.

Lietuvoje netgi ruošiami tradiciniai inžinerinių specialybių studentų bei moksleivių čempionatai „Makaronų tiltai“.

Juose dalyviai varžosi iš paprastų, miltinių spagečių konstruodami tokius tiltus, kurie atlaiko du ar tris šimtus kartų už savo tikrą svorį didesnę apkrovą.

Panevėžiečio Valdemaro jau gana gausioje kolekcijoje įvairių formų, spalvų makaronų rankdarbiai: nuo mažo kirmėliuko iki namo, lėktuvo, garlaivio, malūno, bokšto ir t. t.

Visi šie darbai gana smulkmeniškai, kruopščiai suklijuoti iš mažyčių detalių.

Iš makaroninio piratų laivo išlenda makaronų patrankos, sukasi sulipdyto lėktuvo propeleris.

O makaroninis Havajų namelis viduje apstatytas smulkiais baldais iš makaronų.

Pasak panevėžiečio, iš makaronų galima prisilipdyti ir išskirtinių žaisliukų kalėdinei eglutei.

Savo darbų Valdemaras nespalvoja, palieka natūralias statybinės žaliavos spalvas.

Taip sunkiau paslėpti trūkumus, bet kūrėjas iššūkių nevengia.

Itin smulkmeniškiems Valdemaro rankdarbiams tereikia tik makaronų, klijų ir fantazijos. P. Židonio nuotr.

Pradžia – darbeliai dukrai

Eskizų šedevrams iš makaronų V. Liudvinavičius nepiešia. Mintys, anot jo, ateina bedirbant.

„Kai tik pradėjau makaronus lipdyti, tikslas buvo sukurti dukrai darbelių nusinešti į Kaziuko mugę mokykloje. Tokiuose renginiuose reikia parodyti rankų darbo kūrybą“, – prisimena Valdemaras. Netradicinė kūryba praturtino ir žinias apie pačius makaronus bei jų rūšis.

O šių labai daug: nuo tamsių japoniškų iki plokščių itališkų ir įprastų lietuviškų – tik ne visi pirkėjai atkreipia dėmesį į tokį gausų asortimentą.

„Naudoju visokiausius makaronus: ir spagečius, ir raideles, ir dideles kriaukles. Tai nėra deficitas ir nėra labai brangu – nuo kūrybos dar lieka ir pavalgyti“, – šypteli Valdemaras ir patikina, jog šeimos biudžeto tokiu pomėgiu per daug nenuskriaudžia.

Žmona, anot jo, nepyksta ir dėl vyro laikinai sukeltos netvarkos namuose po jo žaidimų su makaronais.

Be to, trijų vaikų tėvas džiaugiasi, kad šie rankdarbiai žadina ir atžalų kūrybinius gebėjimus.

V. Liudvinavičius atsimena savo vaikystę, kai vakarais matydavo lėktuvėlių modelius konstruojantį tėtį.

„Teptukas man ne svetimas nuo mažens. Nesu baigęs Dailės mokyklos, bet mėgdavau piešti. Laikiau ir šio dalyko egzaminą“, – pasakoja V. Liudvinavičius.

Panevėžietis neslepia, kad ankstyvoje jaunystėje ir jis kokią vieną kitą uždraustą raidę ant miesto sienų papaišydavo.

Panevėžiečio Valdemaro jau gana gausioje kolekcijoje įvairių formų, spalvų makaronų rankdarbiai: nuo mažo kirmėliuko iki namo, lėktuvo, garlaivio, malūno, bokšto. P. Židonio nuotr.

Tėvų telefone – „seniuks“

Prieš daugiau nei 20 metų Valdemaras buvo jaunimui itin pažįstama asmenybė – balsas iš vietinio radijo. Dj Senis – taip jį tada vadino visi ir retas žinojo tikrą vaikino vardą.

„Mano tėvai iki šiol savo telefone turi adresatą „Seniuks“. Būdavo, ateina pas juos manęs kas ieškoti, o tikro vardo nė nebeatsimena ar net nežino. Ilgai turėjau šitą pseudonimą“, – juokiasi didžėjus ir neslepia persirgęs pavojinga didybės manijos liga.

Į tada besikuriantį ir įvairią, net rusišką muziką grojusį radiją Valdemarą atvedė bendraklasis.

Jis pasiūlė muziką dievinusiam vaikinui išbandyti save kaip vedėją.

„Muzika man buvo labai svarbi, turėjau daug įrašų ir norėjau turėti jų dar daugiau. Nė nesuprasdamas žodžių, dar vaikas šokinėdavau ant lovos traukdamas Fredžio Merkurio dainas. Tėvai, matydami mano aistrą muzikai, tikrai manęs nestabdė, palaikė bei skatino“, – prisimena V. Liudvinavičius.

Kurį laiką jis didžėjavo ir kino centre „Garsas“.

Komunikabilus panevėžietis į atranką dėl naujos darbo vietos atėjo su senio kauke.

Ją užsidėjo pagal savo pravardę iš mokyklos, kurią gavo parodijuodamas tada populiarų Albino personažą iš legendinių humoro laidų „Radijo šou“.

„Dabar jau retai šį vardą girdžiu, bet kai kas dar prisimena“, – sako pašnekovas.

 

Makaronus galima valgyti, bet galima iš jų ir ką nors įdomaus sukonstruoti. P. Židonio nuotr.

Kultūros nepaleidžia

Valdemaras juokiasi turintis gyvenimo mokyklos diplomą.

Kadaise įstojęs į audiovizualinio meno studijas Šiaulių universitete.

„Vaikystėje lankiau teatrą, kelis metus – dziudo, domėjausi muzika“, – sako V. Liudvinavičius.

Kultūra jo nepaleidžia iki šių dienų. Valdemaras lanko Ramygalos kultūros centro suaugusiųjų mėgėjų teatro trupę „Ąžuolynė“. Su ja dalyvavo istorinėje šimtmečio Dainų šventėje, kur vaidino etiudus.

Vasario pabaigoje „Ąžuolynės“ aktoriai ruošiasi premjerai, kuri Valdemarą jaudina jau dabar.

O savo laisvalaikį jis dar žada paskaninti nauju pomėgiu – kūryba iš sušių lazdelių.

Iš jų panevėžietis jau sukūrė keletą molbertų.

Galerija

 

Jūsų komentaras

Taip pat skaitykite