Vos už penkių kilometrų nuo Krekenavos stūksantis Beržoto miškas slepia tikrą angliško stiliaus sodą. Čia septyniuose hektaruose sutelkta viena didžiausių privačių augalų kolekcijų Lietuvoje, garsėjanti pirmiausia magnolijomis. P. ŽIDONIO nuotr.

Magnolijų karalystė pasiilgo tylos

Magnolijų karalystė pasiilgo tylos

Suvešėjęs miškas, o jame – dekoratyvinių augalų žiedai. Žydi miško paklotas, žydi krūmai… Netikėdamas savo akimis žvelgi ir matai, kad įvairiaspalviais žiedais sužydę ir miško medžiai. Bet pasirodo, akys apgauna.

Taip žydi miške susodintos magnolijos, rododendrai, tarp miško žolynų galvas kelia tulpės, skleidžiasi narcizai, kitos darželių gėlės.

Tokį retą vaizdą galima išvysti Panevėžio rajono pakraštyje, Krekenavos seniūnijoje, šalia Rabikių. Septynių hektarų plote tarp beržų, eglių, kitų miško medžių veši įvairiaspalvės gėlės, žiedais aplipę egzotiniai medžiai.

Pačių įvairiausių augalų į Rabikius iš viso pasaulio privežė, susodino, augina profesorius Stasys Juknevičius. Jis – bajoriškų šaknų turintis didikų Pacų palikuonis.

„Norėjau sukurti parką, augantį natūralioje miško aplinkoje, išlaikyti natūralų kraštovaizdį“, – apie tėviškėje, šalia tėvų namų plytinčiame miške susodintą parką pasakoja vis rečiau į Rabikius beatvykstantis, į devintą metų dešimtį įkopęs S. Juknevičius.

Norėjau sukurti parką, augantį natūralioje miško aplinkoje, išlaikyti natūralų kraštovaizdį.

S. Juknevičius

Parko bendraamžis

S. Juknevičiaus sodintą bei išpuoselėtą įžymųjį parką šiuo metu prižiūri jo sūnėnas, brolio Vytauto sūnus Valerijus Juknevičius.

Valerijus skaičiuoja su miške pradėtu sodinti parku esantys bendraamžiai, abiem – po 58 metus.

Dėdė egzotinius augalus į Rabikius vežti pradėjo tuoj po studijų, baigęs veterinarijos, po to – ir biologijos mokslus.

Turimas žinias perteikdamas studentams, jų sėmėsi vis daugiau, jam suteiktas profesoriaus pedagoginis vardas.

Sūnėnas V. Juknevičius – inžinierius, nors širdyje jis – tikrų tikriausias miškininkas. Drauge – ir ūkininkas, dirba senelių žemę, prižiūri dėdės pasodintus augalus.

„Apie mūsų miške išaugintą parką žino nemažai žmonių, nemažai sulaukiame lankytojų ir dienomis, ir rytais, ir vakarais. Neslėpsiu, norėtume, kad prieš atvykdami žmonės bent jau paskambintų, praneštų apie viešnagę. Kaip bebuvę, tai privati teritorija, tad norime privatumo, ramybės pasiilgome ir mes, ir augalai“, – neslepia V. Juknevičius.

Stasio ir Valerijaus Juknevičių puoselėjamame miško parke egzotika priderinta prie natūralumo. P. ŽIDONIO nuotr.

Stasio ir Valerijaus Juknevičių puoselėjamame miško parke egzotika priderinta prie natūralumo. P. ŽIDONIO nuotr.

Tūkstančiai augalų

V. Juknevičius skaičiuoja, kad senelių miške dėdė buvo susodinęs apie 1 300 pačių įvairiausių augalų. Dabar jų likę apie tūkstantį.

Prie dažno augalo pritvirtintas ir savotiškas jo pasas.

„Ėmėmės to darbo su sūnumi. Turiu prisipažinti, kad darbas sunkus. Lyginau mūsų miško augalus su internetinėmis nuotraukomis. Internete jie išpuoselėti, atrodo kiek kitokie nei augantys miške. Tačiau mūsų natūralios aplinkos augalų grožis ypatingas, nes jis natūralus“, – sako Valerijus.

Jis neslėpė, jog nesyk susidūręs, kad žmonės į šį Rabikių pakrašty esantį mišką važiuoja tikėdamiesi čia išvysti dvaro parką su išpuoselėtais takais ir netgi apkarpytais augalais.

„Patyriau, kad žmonės nebesupranta, o be to, ir nevertina natūralaus grožio, nes tokio jo nematę. Ne vienas pasisakė ne tik nustebęs, kad mūsų miško takeliai neišgrįsti trinkelėmis ar bent jau nepabarstyti smėliu“, – sako V. Juknevičius.

Vienas didžiausių prižiūrėtojo darbų – gana gausiai palaistyti augalus.

„Kad ir kaip laisčiau, pernykštė itin sausa vasara taip išdžiovino augalus, kad šį pavasarį sukrovė žymiai mažiau žiedų. Anksčiau juose tiesiog skendėjusios magnolijos šiemet džiugina vos vienu kitu žiedu, panašu, kad atėjus laikui kukliau žydės ir kiti dekoratyviniai augalai“, – mano V. Juknevičius.

Įspūdingoje gamtos oazėje veši per tūkstantį parko įkūrėjo Stasio Juknevičiaus pasodintų augalų, tarp jų – ir žiedais kerinčios magnolijos. P. ŽIDONIO nuotr.

Įspūdingoje gamtos oazėje veši per tūkstantį parko įkūrėjo Stasio Juknevičiaus pasodintų augalų, tarp jų – ir žiedais kerinčios magnolijos. P. ŽIDONIO nuotr.

Pailgino gyvenimą

Kad miške įkurtame parke būtų dar įspūdingiau, S. Juknevičius yra kvietęsis tautodailininkų sukurti medžio skulptūrų.

„Sykį kažkokia liga įsimetė į miške augusius ąžuolus ir šie išdžiūvo. Iš jų kamienų sukurtos skulptūros, kurių vienoje esantis dėdės sugalvotas įrašas „Ačiū tėveliams už įkvėptą meilę gamtai, ji prailgino gyvenimą“, man – itin prasmingas“, – pasakoja V. Juknevičius.

Anot jo, meilė gamtai ir pailgina, ir neabejotinai praturtina kiekvieno gyvenimą. Kuriamas grožis džiugina kitus, bet visų pirma jis džiugina, kelia, įkvepia patį kūrėją, o šis jau niekada nebetaps vartotoju.

„Deja, sutinku ir tokių vartotojų. Štai atvažiuoja pas mus į mišką šeima, o jų mažylis, nusitvėręs pagalį, „šienauja“ mišką, daužydamas gėles. Kai subariau vaiką, pats gavau barti nuo jo mamos. Ji ėmė priekaištauti, kad nėra takelių, nėra rodyklių, pilna žolės, tad vaikas ir daužo ją“, – stebisi Valerijus.

Anot jo, žolė, kurioje auga krokai, kitos margaspalvės gėlės, dažnai nepjaunama todėl, kad pasklistų sėklos, daugėtų žiedų.

„Dažnam žmogui, užsukusiam pas mus, nepakanka grožėtis žiedais, norisi jų prisiskinti, parsivežti namo“, – dėmesį atkreipė V. Juknevičius.

Dėl to ne visuomet norisi svečiams vieniems leisti vaikščioti po mišką-sodą, o lydėti kiekvieną atvykusį jam, ūkininkui, dažnai pritrūksta laiko.

P. ŽIDONIO nuotr.

P. ŽIDONIO nuotr.

Augalų dermė

Bendraudamas su jaunais žmonėmis, V. Juknevičius sako susiduriantis ir su tuo, kad šie nebepažįsta medžių, klevo nuo beržo nebeskiria.

„O štai mūsų miškas, kuriame prisodinta ir dekoratyvinių augalų, ošia ir tam, kad žmonės matytų ir pačios gamtos sukurtas, ir žmonių išvestas augalų rūšis, pajustų jų dermę“, – sako įkūrėjo sūnėnas.

Dar neseniai prižiūrėti šią įstabią gamtos oazę V. Juknevičiui padėjo karvutė. Ji nuėsdavo piktžoles, bet kas dekoratyvu, palikdavo.

Visgi ūkininkas karvutės atsisakė – aplinkui mažai kam belaikant šios rūšies galvijus, pasak V. Juknevičius, ant jo augintinės suskrisdavo visų Rabikių sparvos.

„Noriu perspėti tuos, kurie mūsų miško žiedais sumanytų atvažiuoti grožėtis vasarą. Tuomet čia tikrai daug ir uodų, ir sparvų, ir kitų mašalų. Kaip ir visuose miškuose“, – pabrėžė V. Juknevičius.

Galerija

 

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų