MO muziejaus nuotr.

M. Dirsytė: šiame mieste yra laiko ir labai daug nuoširdumo

M. Dirsytė: šiame mieste yra laiko ir labai daug nuoširdumo

Daugiau nei dvejus metus niekada nemiegančiame Londono megapolyje gyvenimą kūrusi viena aktyviausių ir garsiausių jaunosios kartos performanso menininkių Lietuvoje Monika Dirsytė sugrįžo į gimtąjį Panevėžį. Glausdama vos keturių mėnesių dukrelę Celestiną 30-metė kūrėja čia turi didelių ambicijų. Bet svarbiausia, kaip pati sako, Panevėžyje tiesiog atrado prabangą būti savimi.

Monika, prieš porą metų, kalbėdama su „Sekunde“, sakėte, jog į Lietuvą grįžti neketinate, nes čia pasigendate tikros laisvės. Regis, ją pavyko surasti gimtajame Panevėžyje?

Tiesa, neketinau grįžti. Londone tikrai jaučiausi puikiai. Ten niekas manęs nepažinojo, galėjau tarsi viską pradėti iš naujo. Nuostabus jausmas būdavo atsikelti ryte ir nežinoti, kas tavęs lauks vakare. Gyvenau tikrai labai laisvai, tačiau tuo pat metu ir labai intensyviai. Laiko prasme Londone jaučiausi tarsi kalėjime.

Galbūt Londonas man leido ir pabėgti, truputį pailsėti nuo savo gyvenimo. Mano planus pakoregavo ir dukrelės gimimas. Kad ir kaip norėčiau fiziškai būti laisva taip, kaip seniau, jau nebegalėčiau. Visgi didžiausia laisvė yra galvoje, tik kartais būna sunku su ja susitvarkyti.

Buvote atitrūkusi nuo gimtojo miesto. Koks jis jums pasirodė sugrįžus ir kokį matėte anksčiau?

Panevėžys mano vaikystės, ankstyvos jaunystės miestas. Anksčiau, kol čia mokiausi ir gyvenau, jis man atrodė tarsi visas pasaulis. Tačiau išvažiavus, atsivėrus kitiems miestams, kitoms erdvėms, gimtasis miestas nutolo tarsi gražus sapnas. Dabar jaučiuosi tarsi grįžusi atgal laiku ir vėl tame pačiame gražiame sapne.

Sugrįžus iš pradžių iš tiesų buvo labai keista. Po Londono šurmulio, po spalvingų studijų metų Vilniuje, Panevėžys atrodė pilkas ir niūrus. Bet ilgainiui pajutau, kad man čia taip gera, kad čia turime tiek daug erdvės mintimis, tiek daug prabangos būti savimi. Šiame mieste yra laiko, yra labai daug nuoširdumo, ką jau praradę megapoliai. Čia yra visos galimybės kurti. Panevėžys tarsi tuščias popieriaus lapas, ant kurio galima tapyti.

Ar per išsiskyrimo laiką išsaugojote tvirtą ryšį su šiuo miestu ir jo žmonėmis?

Jei būčiau gėlė, greičiausiai būčiau piktžolė, nes galiu prigyti visur. Iškart pradėjau lankytis vietinėse panevėžiečių pamėgtose kavinukėse, kuriose ir pati neretai užkalbinu senbuvius miestiečius. Mano gyvenimo moto – pažinti žmogų, nepriklausomai nuo to, kur jis gyvena ar ką veikia. Manau, kad pažinti kitą yra didis stebuklas. Man įdomu bendrauti tiek su Londono žinomais menininkais, tiek su mano miesto žmonėmis.

Ar Aukštaitijos sostinė jums, kaip menininkei, palanki terpė kurti?

Seniai nejaučiau tokio kūrybinio įkvėpimo, kokį jaučiu dabar gyvendama Panevėžyje. Turiu keletą projektų. Vieną performansą planuoju pristatyti Vilniuje. Kartu su Panevėžio bendruomenių rūmais planuojame performansų festivalį, į kurį ketinu pakviesti ir kuratorius, su kuriais teko bendradarbiauti Venecijos architektų bienalės metu, taip pat žinomus performansų menininkus, aišku, bus laukiami ir nauji talentai. Labai tikiu šituo projektu. Manau, kad Panevėžys turi atsinaujinti ne tik išoriškai, bet ir iš vidaus.

Papasakokite, kokį gyvenimo ritmą diktavo Londonas? Ką ten veikėte, kuo užsiėmėte?

Londone praleidau daugiau nei dvejus metus. Ritmas tikrai buvo labai labai intensyvus. Savo dienas pradėdavau šeštą ryte, o grįždavau namo kartais ir gerokai po vidurnakčio. Londone teko kuruoti parodą Marilebono galerijoje. Dirbau meno mugėje „New artist fair“ ir „Summer artist fair“. Labai daug bendravau su menininkais, padėjau išeksponuoti visą mugę, taip pat prisidėjau prie rinkodaros. Tai buvo labai stipri patirtis. Taip pat dirbau prabangioje apatinio trikotažo parduotuvėje „La Perla“. Tai irgi įdomi patirtis. Apsipirkti atvykdavo tik labai turtingi žmonės. Per dieną užsukdavo vos trys klientai, bet jie išleisdavo labai didelius pinigus.

Po to pradėjau organizuoti renginius, nes tiesiog pasiūliau parduotuvės vadovybei įdomią renginio koncepciją. Jiems tai buvo nauja ir netikėta. Likusį laiką skyriau savo idėjoms realizuoti. Tiesa, to laiko nelabai ir likdavo.

Ant rankų sūpuojate dukrelę Celestiną. Motinystė – kokia ji jums?

Asmeniškai man – labai sunki Vis dar mokausi kantrybės ir supratimo, kad gyvenimas negrįžtamai pasikeitė. Nors motinystė visiškai nesuderinama su mano charakteriu, nepaisant to, aš labai džiaugiuosi tapusi mama.

Ar gimus dukrytei keitėtės kaip žmogus, kaip asmenybė? Sakoma, jog motinystė suteikia daugiau brandos ar net užaugina sparnus.

Sparnų ji man neužaugino, greičiau apkarpė. Tapau labiau disciplinuota. Tarsi turiu mažiau laiko, bet atrodo, padarau daugiau darbų.

Dažnai kažkoks virsmas gyvenime paveikia ir kūrybą. Ar jūsų motinystė jai turėjo įtakos?

Manyčiau, kad motinystė yra vienoje lentynoje, o menas – kitoje.

Koks dabartinis jūsų santykis su kūryba?

Kaip su tikra meile. Pasiaukojantis, atviras ir tikras.

Londone ateitį bandėte kurti su vyresniu britu verslininku, jūsų dukrelės Celestinos tėčiu. Tačiau parskridote namo. Kodėl taip nutiko?

Tikiu, kad yra gilus ryšys arba jo nėra. Šiuo atveju, matyt, nebuvo to, kas jungtų žmones visą gyvenimą. Tai yra, matyt, nebuvo meilės.

Viešojoje erdvėje buvo eskaluojama ir jūsų ilgametė draugystė su garsiu režisieriumi Oskaru Koršunovu.

Kartais neužtenka pastangų. Kartais neužtenka ir meilės. Kartais suveikia likimas ir nieko prieš jį negali padaryti. Nors santykiai nesusiklostė, tačiau su Oskaru iki šios dienos esame išsaugoję gražią draugystę. Matyt, dėl to, kad mus sieja panašus suvokimas apie meną. Visgi šešeri gyvenimo kartu metai negali būti tiesiog ištrinti.

Kalbėdama atvirai labiau žavitės dabartimi, neromantizuojate praeities?

Žaviuosi visu savo gyvenimu. Kiekvienas jo etapas yra ne mažiau svarbus ar reikšmingesnis už kitą. Kita vertus, praeitis mus ištinka kiekvieną minutę. Kai kuriuos dalykus gyvenime reikia išgedėti, iškentėti.

Pasiryžote dukrelę auginti viena? Ar nesunku tvarkytis su šiuo turbūt didžiausiu gyvenimo projektu?

Nebijau vienatvės dėl vienatvės. Bijočiau gyventi su kuo nors, jei nemylėčiau ir man tai būtų tik pareiga vardan kitų akių. Tai mano vaikas. Negaliu dejuoti, kad sunku. Kita vertus, o kas sakė, kad gyventi turi būti lengva?

Atrodo, kad ir jūsų performansai – lyg atviri dienoraščiai? Nebaisu asmeniškumus apnuoginti prieš žiūrovą?

Kartais baisu. Ir net labai. Tačiau jaučiu prasmę. Jaučiu, tarsi tokia yra mano gyvenimo programa.

Kaip manote, kuo gyvenimas ir menas yra susiję? Kiek kūryba turi remtis gyvenimu, ir kiek gyvenimas gali diktuoti kūrybą?

Reikia atskirti gyvenimą nuo meno. Ir tai, manau, yra labai sunku. Jei menininkas nejaučia tos plonytės ribos, tai tampa gana rizikinga. Yra daugybė blogų pavyzdžių. Bet nereikia galvoti, jog visi genialūs menininkai baigia savo gyvenimą tragiškai.

Sakoma, jog gyvenimas yra hobis, jei veiki, kas patinka. Ar galite pasakyti, jog šiuo metu esate laiminga?

Taip, galiu tvirtai pasakyti, kad dabar esu labai laiminga. Jau labai seniai taip nesijaučiau. Laimė yra būti sveikai, matyti sveikus artimuosius, galėti būti savimi ir džiaugtis kiekviena diena.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų