Liūdynei sąvartynas artėja – miške darbuojasi kirtėjai

• Sekundė
• Daiva BARONIENĖ
• Aktualijos
• 2021.11.07 15:00

Sunkiai besitaikstantys su Panevėžio regioniniu atliekų tvarkymo centru pavadinto sąvartyno kaimynyste, pastarosiomis dienomis Liūdynės žmonės vėl sujudo. Į baimę peraugantis nerimas juos apėmė pamačius intensyviai kertamą mišką, skiriantį gyvenvietę nuo vietos, į kurią atliekos vežamos iš visos Panevėžio apskrities.

Pasibaisėjo kirtimais

„Bijome, kad iki šiol miško užstotas sąvartynas prieš mus atsivers visu gražumu. Baisu, kad iškirtus medžius niekas mūsų nebesaugos nuo teršalų. Nors bandoma įrodyti, kad sąvartynas jų neskleidžia, bet kas gi tiki tokiomis pasakomis?“ – baisėjosi Liūdynės medicinos punkto medikė Rima Šedienė.

Panevėžio regioninio atliekų tvarkymo centro direktorius Gintautas Ulys patikina, kad ir jam maža džiaugsmo matyti kertamą mišką – gyvąją sieną tarp Liūdynės ir sąvartyno.

Iškirsti dalį sąvartyną supančio privataus miško ir parduoti medieną pasamdytai bendrovei „Panevėžio miškai“ vadovaujantis Irmantas Banevičius neslepia, kad jau iškirsta ir dar bus kertamas gana daug medžių. Nurodyti, kiek miško taps mediena, jis atsisakė.

Tokios iškirstų medžių rietuvės sukėlė nerimo sąvartyno kaimynyste nepatenkintiems Liūdynės gyventojams. P. Židonio nuotr.

Rąstų piramidės

Šalia Liūdynės jau iškirsto miško rąstų rietuvės atrodo išties įspūdingai. Iš jų sukrautos milžiniškos piramidės iš tolo matyti važiuojant pro Liūdynę. Pasukus keliu, vedančiu sąvartyno link, taip pat atsiveria iškirstos plynės.

„Medkirčių technika dirba dar neišaušus, tai išduoda ir garsai, ir šviesos kirtimų vietose. Matyti, kad skubama kuo greičiau iškirsti medžius“, – dėmesį atkreipė R. Šedienė.

Ji teigė, kad Liūdynės žmonės, kitados rengęsi gultis ant kelio, kad tik nebūtų šalia jų kuriamas regioninis sąvartynas, ir dabar nėra susitaikę su tokia kaimynyste, laiko ją pavojinga. Gyventojai neabejoja, kad, iškirtus medžius, jie dar labiau pajus sąvartyno kenksmingumą.

„Taip, sąvartynas nebesmirdi, betgi niekas neiškuopė daugelį metų į jį gabentų teršalų. Visi žinome, kad jame buvo užkasami net gyvsidabrio turintys prietaisai. Miškas – Žemės plaučiai – mus nuo tų teršalų dar šiek tiek saugojo. O kas bus, kai jį iškirs? Mums, Liūdynės žmonėms, kiekvienas medis yra aukso vertės“, – tikino medikė.

Ji pabrėžė, kad būtent apie tai dabar daug kalba kertamo miško gailintys liūdyniečiai.

Velžio seniūnijos seniūnas Andrius Viržaitis, kurio aptarnaujamoje teritorijoje yra ir Liūdynė, jau sulaukęs žmonių skambučių dėl kertamo miško, tačiau apžiūrėti kirtimų dar nespėjęs.

„Žinau, kad tai privatus miškas, ir neabejoju, kad kertamas jis turint visus tam reikalingus leidimus. Mano nuvykimas į kirtimų vietą, neabejoju, nieko nelemtų“, – mano seniūnas.

Kad kertama legaliai, neabejoja ir Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centrui vadovaujantis G. Ulys.

„Kirtimus matome, bet jokios įtakos tam neturime ir puikiai suvokiame, kad jų neužkardysime. Taip savininkai pelnosi iš miškų, duoda darbo medkirčiams“, – pakomentavo direktorius.

Viskas legalu

Liūdynės gyventojai, anot R. Šedienės, nežino, kas yra kertamo miško savininkas ar savininkai, tačiau girdėję, kad šis miškas nesyk ėjo iš rankų į rankas ir dabar priklauso galbūt pamario gyventojui, o galbūt itin turtingam Panevėžio krašto žmogui. Kas juos pasamdė dirbti, neatskleidė ir miškininkystės paslaugų teikimo bendrovės „Panevėžio mediena“ vadovas I. Banevičius.

Liūdynės gyventojų įtarimą dėl to, kad dirbama tamsoje, o tamsa galbūt norima kai ką paslėpti, I. Banevičius atrėmė tvirtindamas, jog dviem pamainomis dirbama todėl, kad bendrovė turi daug užsakymų. Be to, anot jo, įsigyta brangi technika turi kuo greičiau „atidirbti“ į ją investuotus pinigus.

Išgirdęs, kad liūdyniečiai nerimauja dėl kertamo miško, I. Banevičius nustebo.

„Kažkodėl niekas nesistebi matydamas kertamus pribrendusius kukurūzus ar kviečius. Bet pamatę kertamą subrendusį mišką iškart išreiškia nepasitenkinimą“, – teigė kirtėjų atstovas.

„Bijome, kad iki šiol miško užstotas sąvartynas prieš mus atsivers visu gražumu. Baisu, kad iškirtus medžius niekas mūsų nebesaugos nuo teršalų.“

R. Šedienė

Vis dėlto jis sako suprantantis liūdyniečių nerimą. Pasak jo, grybaudami, uogaudami žmonės savotiškai susidraugauja su mišku, šis tampa jiems savas, tad, nors tai privati valda, netoli gyvenantieji jaučiasi irgi turintys teisių į ją.

I. Banevičius patikino, kad kirsti mišką gauti visi reikiami dokumentai, tarp jų – parengti miškotvarkos projektai, išsiimti leidimai ir visa kita. Jis teigė, jog miško iškirsta bei dar bus kertama palyginti daug. O mediena bus parduota.

„Dabar medienos kainos sukilusios, tad pardavimas neturėtų užtrukti“, – teigė miškininkystės paslaugų teikimo bendrovės vadovas.

Kirsti būtina

Valstybinių miškų urėdijos Panevėžio regioninio padalinio vadovas Giedrius Bronušas paaiškino, kad iškirstas privatus miškas liūdyniečiams visiškai neatvers sąvartyno. Pasak jo, Atliekų tvarkymo centrą supa valstybinis miškas, jo kirsti neketinama. Toliau nuo sąvartyno – nuo pat Liūdynės iki Miežiškių, pasak G. Bronušo, tęsiasi privačių miškų plotai.

„Galiu patikinti, kad ne tik Panevėžio rajone, bet ir visoje Lietuvoje niekas miško nekerta neturėdamas Valstybinių miškų tarnybos leidimų. O leidimai išduodami kirsti jau brandų mišką, kuris neiškirstas imtų trešti“, – aiškino padalinio vadovas.

Anot jo, kirtavietėse po septynerių metų vėl augs medžiai.

„Turėtume suprasti, kad šimtametį mišką ne tik reikia, bet ir būtina kirsti tam, kad iš dar sveikų medžių būtų galima pagaminti stalą, kėdę bei visa tai, kuo naudojamės. Ilgiau medžiai betiks malkoms“, – užtikrino G. Bronušas.

Anot jo, vandalizmas būtų kirsti jaunuolyną, tačiau apie tokius kirtimus jis teigia negirdintis – jų nėra.

Ir karstai iš medžio

Pasak G. Bronušo, drebules reikėtų kirsti augusias pusšimtį metų, liepos kertamos 60-metės, eglės ir beržai – 80-ies metų. O pušys kertamos augusios 100-ą, ąžuolai – 120 metų. Tačiau, anot urėdijos atstovo, ąžuolai dažnai paliekami augti dar kitą šimtmetį. Valstybinių miškų urėdijos Panevėžio regioninio padalinio vadovo teigimu, tik dešimt procentų lietuviškos medienos išvežama į užsienį – 90 proc. jos perdirbama Lietuvoje.

„Mūsų šalyje medienos perdirbimo pramonė išplėtota kaip reikiant, įmonės veikia Radviliškyje, Ukmergėje, Marijampolėje, Šilalės, Biržų rajonuose“, – vardijo G. Bronušas.

Anot jo, su medžiu turime elgtis kaip su žmogumi. Kol jis mažas, puoselėjame, ūgtelėjusį genime, džiaugiamės suaugusio medžio teikiamu pavėsiu ir jo žaluma. O kai jau medis baigia augti, pasensta, medieną panaudojame pagal paskirtį – statome namus, gaminame baldus bei kitus daiktus, be kurių neišsiverčiame buityje.

„Karstai kol kas irgi mediniai, kitokių neįsivaizduojame“, – palygino G. Bronušas.

• Sekundė
• Daiva BARONIENĖ
• #Liūdynė
• #Liūdynės sąvartynas
• #miškas
• #Panevėžys