-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Europos Parlamente patalpos šildomos daugiausia iki 19 laipsnių. Asmeniškai nelabai kreipiu į tai dėmesį – tokioje temperatūroje visada jaučiuosi komfortiškai. O šiltesniuose Europos kraštuose yra ir kitas taupymo iššūkis: patalpų vėsinimas vasarą. Pavyzdžiui, ši vasara buvo labai karšta. Nuo šiol EP patalpas bus leidžiama vėsinti ne daugiau nei iki 24 laipsnių šilumos. Per metus tikimasi sutaupyti 2 milijonus eurų.
Tie taupymo būdai primena, kad iš tiesų buvome įsijautę į energijos švaistymą. Bet energetikos krizei įveikti tokio pataupymo neužtenka. Reikia sisteminių sprendimų.
Kartu su kitomis institucijomis žaliojo kurso siekius suformavome dar kadencijos pradžioje, 2019-aisiais. Rusijos karas prieš Ukrainą lyg ir užgožė aplinkosaugos siekius, bet iš tiesų jie kaip tik tapo dar aktualesni.
Jau yra priimti aštuoni sankcijų Rusijai paketai, tarp kurių – ir visų trijų iškastinio kuro rūšių išteklių įsigijimo iš Rusijos mažinimas. Tačiau anglių atsisakyti buvo paprasta, naftos irgi greitai bus atsisakyta, o dėl dujų yra problema.
Skaudus faktas: Vakarai vis dar sumoka milijardus Rusijai už energijos išteklius. Liekant be rusiškų dujų, reikia priimti geopolitinius sprendimus, siekiant dujų gauti iš kitur, tai ir yra daroma.
Lietuva geriau nei kitos valstybės suvokė virš mūsų kybojusias energetinio šantažo grėsmes ir šioje situacijoje parodė lyderystę įsirengdama suskystintų dujų terminalą. Dabar tą pati daro ir Vakarų Europos valstybės. ES turi nustoti mokėti Rusijai už dujas, naftą ir anglis bei taip finansuoti Rusijos karo mašiną.
Ekonomikos ir energetikos perorientavimas nuo iškastinio kuro prie modernių technologijų ir atsinaujinančios energijos padėtų pasiekti visišką nepriklausomybę nuo rusiškų dujų, naftos ir anglių. Taigi, žaliasis kursas prisideda ir prie saugumo stiprinimo.
Europos liaudies partijos frakcija, kurioje dirbu, geriau už kitas suvokė, kas iš tiesų vyksta. Dabar ir viešai, ir asmeniškai, ir posėdžių, pasitarimų metu pripažįstama, kad tai, ką Lietuva kalbėdavo, buvo tiesa.
Dėl Rusijos hibridinio karo, kuris niekada nebuvo nutrūkęs, poveikio šita valstybė per savo (turbūt neįsižeis kai kurie žinomi Vakarų lyderiai) sėbrus, kraštutines radikalias partijas, Vakaruose susikūrė savo „auditoriją“. Juk tam pinigų turėjo – kaip minėjau, mes dar ir dabar Rusijai mokame milžiniškas sumas už energijos išteklius.
Kai 2019 m. pradėjo darbą šios kadencijos Europos Parlamentas, jau radome medžiagą, kaip Rusija, taip pat ir Kinija, veikia per politines Vakarų sistemas – partijas, legalias, žmonių demokratiškai renkamas.
Per kadenciją parengti nauji dokumentai ne tik patvirtina, ką mes jau žinojome 2019 m., bet ir detalizuoja tuos duomenis, įvardijamos konkrečios organizacijos, finansavimo mechanizmai.
Visgi prieš tokią hibridinę įtaką ES gali veikti tik teisiniais būdais, o valios veikti, tiesą sakant, trūko.
Dabar visiems jau tampa aišku, kas yra agresorius, kad Rusijos režimas yra nusikalstamas, teroristinis, uždraudžiami jos propagandiniai kanalai.
Bet aš visada pasisakau, kad tos purvinos, neteisingos išmanios informacijos srautą reikėtų dar griežčiau stabdyti. Į dezinformaciją būtina atsakyti aiškiai, paprastai ir operatyviai. O rusų veikiami propagandos sklaidos kanalai turi būti uždaromi kur kas ryžtingiau.
Nesu istorikas profesionalas, mano pirmoji profesija chemikas, o paskui tapau politologu. Bet klausimas taiklus.
Matome, kad Rusijos elgsena ir jos grėsmė istorinėje dimensijoje išsidėsto visiškai vienareikšmiškai.
Ji šitaip veikė visą 19 a., ji šitaip veikė 1905 m. revoliucijos metu, kai pati save gniaužė. Mano senelis prof. Pranas Mažylis dar iki to laiko, kol tapo gydytoju, tuo metu Panevėžio apylinkėse veikė prieš carą.
Stojęs bolševizmas nedaug ką pakeitė, rusiškojo imperializmo neatsisakė. Tai yra imperinė Rusijos jėga, kurios tikslas eiti iki jai pačiai nežinomos ribos Vakaruose. Tą Rusija visada darydavo ir, kaip matome, tą siekia daryti ir dabar.
Rusijos metodai nesikeičia per amžius – žiaurūs bauginimai, grasinimai, žudymai, trėmimai. Visa tai vyko 19 a., 20 a. ir tai, deja, vyksta ir 21 a. Ukrainos teritorijose, kurias Rusija laikinai užgrobusi.
Jos kariniai veiksmai prasidėjo ne nuo 2022-ųjų vasario 24 d., o 2007–2008 m., kai nuo Gruzijos atplėšė dvi teritorijas. Rusija 2014-aisiais jau tiesiogiai užpuolė Ukrainą, tik sugebėjo tai vaizduoti kaip „rusenančius konfliktus“, dangstė imituojamais neva „referendumais“.
Mūsų interviu metu atsiradome vėl naujų iššūkių akivaizdoje.
Ukraina atsiėmė Chersoną – užminuotą, sugriautą, suniokotą. Atrodė, kad gal Rusija pakeis savo taktiką į gynybinę, galbūt ir diplomatiniame fronte bandys šitą kortą naudoti, – neva „derėkimės“.
Tačiau rusų kerštas už dalinį teritorijų praradimą ateiti netruko. Ir keršto forma buvo „įprastinė“: taikių teritorijų apšaudymai raketomis, energetikos infrastruktūros kryptingas naikinimas. Lapkričio 15 d. Rusija į Ukrainą paleido kaip niekada daug – beveik 100 raketų. Ši situacija perlipo ir NATO sienas. Per sprogimą pasienyje su Ukraina, Lenkijos Pševoduvo kaime, Rusijos gamybos raketa pražudė du žmones. Išsipildė ekspertų prognozės, kad vieną kartą taip vis tiek įvyks. Manau, tai taps rimta paskata mums teikti Ukrainai dar efektyvesnę paramą ir stiprinti NATO rytinį flangą.
Jei Rusija pradėtų kariauti išmaniau, gali būti dar sunkiau: ukrainiečiams – karo frontuose, o Vakarų Europai priimant ryžtingus sprendimus. Esu įsitikinęs, kad ir tokioje situacijoje reikia tęsti viską, kas teisingai pradėta – nesustoti įgyvendinant sankcijas, neatsitraukti, mažinti priklausomybę nuo Rusijos energijos išteklių ir tęsti kovą informacinėje erdvėje.
Turime veikti, kad taip įvyktų.
Čia nėra nieko nuostabaus. Mano asmenine nuomone, Lietuva niekada nebuvo tarptautinėje politikoje pernelyg diplomatiška. O kas mums buvo belikę daryti? Šiandieninė Lietuvos valdžia tęsia tas tradicijas. O kada mes nebuvom įžūlūs? Argi nebuvom įžūlūs 1918-ųjų Vasario 16-ąją, kada pasauliui paskelbėme savo Nepriklausomybės Akto tekstą, o ne tokį, kokį mums piršo kaizerinė Vokietija, siūlydama maksimaliai jai naudingus sprendimus. O kas tuomet, kai Vilniaus kraštas atiteko Lenkijai, sakė: mes be Vilniaus nenurimsim? Kieno partizanai miškuose vienui vieni, be jokio užnugario, kovojo prieš nepalyginamai didesnį priešą ir kovojo tokį ilgą laiką, koks niekur kitur pasaulyje nėra įsivaizduojamas? Ar ne lietuviai griovė ir sugriovė Sovietų Sąjungą? Ar tada mūsų nelaikė įžūliais?
Tad kas nuostabaus, kad turėdami tokią istorinę patirtį, dabar kalbame ne vingriai diplomatiškai, o tiesiai sakome?
Būtent taip ir norėjo tikėti, o dabar nuoširdžiai pripažįsta, kad apsigavo. O tereikėjo pripažinti realybę. Ar ne barbariškas karas vyko Sirijoje? Ar ne ta pati metodologija buvo taikoma ir ten? Bet civilizuotam Vakarų pasauliui nesinorėjo to pripažinti, norėjosi save raminti, kad čia tolima pietų kaimynystė. Tai buvo saviapgaulė.
Ukraina gina savo žemę ir ji laimės. Vakarai turi tą suprasti ir nepavargti baisėtis, ką Rusija daro.
Net jei šioji susiprastų, kad žiaurybių gana, vis tiek negalima sumažinti jai daromo spaudimo.
Reikia tiesiogiai atsigręžti į Rusiją, suvokti, kad geopolitinės raidos klausimas dabar sprendžiasi per priešpriešą dėl Ukrainos.
Kai pradėjo dirbti šios kadencijos Europos Parlamentas, žinojome, kad mūsų laukia du iššūkiai: kova su klimato kaita ir „Brexitas“. Atrodė, kad tai jau yra labai daug ir skausminga. Taip iš tiesų ir buvo. Aš, Europos Parlamento naujokas, niekada nepamiršiu, kaip balsuojant dėl Jungtinės Karalystės išstojimo iš ES šalia manęs stovėjo ir verkė tikrai gerai žinomi Vakarų politikai, visko gyvenime matę vyrai ir moterys.
O verkiančių politikų esu labai nedaug regėjęs.
Pamenu, kai Lietuvos Respublikos Atkuriamajame Seime švenčiant Kovo 11-osios pirmąsias metines 1991-aisiais, į jas buvo pakviesti Sausio 13-osios aukų artimieji. Atkuriamojo Seimo pirmininko pavaduotojas Česlovas Stankevičius norėjo kaip nors tuos žmones paguosti, bet tesugebėjo pasakyti: „tai jūs ginate Lietuvą, mes tik per jūsų, paprastų žmonių, pasiaukojimą galime apginti valstybę“, ir apsiverkė salėje.
Taigi, antrą kartą verkiančius politikus mačiau, kai mums, europarlamentarams, pagal formalią tvarką reikėjo pakilnoti rankas, kad sutinkame, jog ES bus nebe 28-ios, o 27-ios valstybės.
Šitos kadencijos parlamentui taip pat teko didelė atsakomybė priimti sprendimus kovojant su klimato kaita. Sukurta net keliolika pačių įvairiausių žaliojo kurso strategijų, nuosekliai kuriami atitinkami teisės aktai.
O paskui prasidėjo pasaulinė pandemija, reikėjo greitai keisti darbotvarkę. Per pandemiją ES buvo lyderė siekiant sukurti vakcinas, paskui jomis dalinomės ne tik tarp narių, bet ir su trečiosiomis šalimis.
COVID-19 nedingo, bet krizė suvaldyta, didžioji dalis žmonių paskiepyta. Tada atėjo eilė iššūkiams Baltarusijoje. Ten irgi buvo pasirodžiusi šviesi viltis, kad tauta įveikia tironiją – po pavogtų rinkimų žmonės išėjo į gatves pareikšti valios, bet vėl sekė suėmimai, daužymai, kalinimai, o dar ir lėktuvo priverstinis nutupdymas, hibridinės atakos prieš kaimynes per migrantų krizę.
Kai atrodė, kad blogiau būti nebegali, vasario 24-ąją pasitvirtino tai, ką, blaiviai mąstant, ir reikėjo prognozuoti – totalus Rusijos karas pieš Ukrainą. Netrukus prasidėjo ir energetikos krizė.
Iki šiol ES raidoje krize būdavo laikomas tolesnės integracijos „įšalimas“, kai valstybės narės negalėdavo susitarti dėl dar glaudesnių santykių. Ir tai atrodydavo rimti iššūkiai, reikalaudavę rimtų politinės valios postūmių.
Bet tai, ką išgyvename dabar, yra ne ES vidinė, o geopolitinė krizė.
Baltarusija šiandien teikdama savo teritoriją, oro erdvę ir infrastruktūrą karui prieš Ukrainą sugeba pavaizduoti, kad ji nekariauja, nors iš tiesų iki ausų įklimpusi kare nuo pat pirmos jo dienos, o ir anksčiau.
Tai vėlgi yra šiuolaikinio hibridinio karo specifika. Kam nors Vakaruose gal ir norisi girdėti, kad tai, kas vyksta Ukrainoje, yra tik Rusijos agresija, o Baltarusija gal ir nenusipelnė sankcijų.
Visai neseniai sužinojau, kad Lietuvos rinktinei atrankinėse futbolo varžybose tektų žaisti su Baltarusija. Pasirodo, Tarptautinė futbolo federacija Baltarusijos nesankcionavo, sankcijas pritaikė tik Rusijai. Bet juk Baltarusija elgiasi taip pat niekšiškai! „Gana meluoti, „batka“, – pasakiau viešai iš EP tribūnos, o dabar kartoju ir panevėžiečiams skaitytojams. O sankcijas Baltarusijai palaikiau ir palaikysiu.
Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Inga Kontrimavičiūtė
