-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Gustė Dulevičiūtė RUGPJŪTIS (10 kl.)
***
Atėjusi į gimnaziją, supratau, kad aplink mane pilna netikrų žmonių ir man jų nereikia, todėl geriau liksiu viena, kad ir kaip tai mane skaudintų, tačiau vis tiek svajosiu, koks gyvenimas būtų, jei būčiau žmonių mėgstama ekstravertė.
Seniau dažnai verkdavau, ypač per atostogas, kad neturiu draugų ir kaip sunku būti vienišai. Tada visata man atsiųsdavo kokį žmogų, su kuriuo galėdavau bendrauti, ir staiga jį vėl atimdavo, kad iš manęs pasijuoktų. Nors dabar turiu tris artimas drauges ir esu be galo dėkinga, aš žinau, kad joms menkai rūpiu. Jos yra draugės, su kuriomis gali juoktis, smagiai leisti laiką, tačiau jeigu joms išsipasakočiau, kas vyksta mano galvoje, jos galvotų, kad man reikia psichologo pagalbos.
Labai nenoriu, kad baigtųsi savaitgalis. Aš labai myliu ramybę, tylą ir laisvę namuose. Man niekad neatsibostų gyventi kiekvieną dieną taip, lyg būtų sekmadienis. Viena. Kambaryje.
Aš išmokau mėgautis vienatve. Arba išmokau apgauti save, jog man patinka būti vienai. Na, į klasiokų susitikimus baigusi mokyklą tikrai neisiu.
Gerai, labai nenoriu eiti miegoti, nes nenoriu, kad ateitų rytojus, tai paaiškinsiu, kodėl pasirinkau slapyvardį Rugpjūtis. Čia tikrai ne dėl tos popso dainos, kurią vasarą nuolat leidžia per radiją, o dėl to, kad rugpjūtis – geriausias mėnuo. Rugpjūtis – paskutinis vasaros mėnuo. Pradedam suprasti, kad iki mokyklos liko nedaug, todėl vertiname laiką, laisvę. Aš noriu, kad gyvenimas būtų kaip rugpjūčio mėnuo.
Erika Čerauskaitė ČIA (10 kl.)
03-17
Nesąžininga, nes stengiuosi persiplėšti tarp to, ką žmonės nori matyti, ir to, kas išties esu. Niekam negaliu atvirai išsakyti, kaip jaučiuosi, nes, jeigu pasakysiu vienu žodžiu per daug, niekada nebus į mane žvelgiama taip pat. Kovoju pati su savimi: ar aš esu aš? Galbūt tik vaidinu? Galbūt niekada nesu tikra. Esu tik tai, ką žmonės nori matyti, kuo žmonės nori tikėti. Kai lieku viena kambaryje, lieku tuščia. Viskas, dėl ko vis dar egzistuoju, išeina iš kambario kartu su žmonėmis. Esu išvargusi nuo nuolatinių pastangų nepasiduoti, nes pasitraukti būtų savanaudiška. „Gyvenu, kad būčiau, būnu, nes esu.“
03-19
Gėda, kai pagalvoju, kokia naivi buvau. Gėda, kad leidau sau prisirišti prie tobulos iliuzijos idėjos, kad leidau sau patikėti, jog šį kartą viskas bus kitaip, kad kažkam rūpiu. Pasakiau per daug – puodelis persipildė, peržengiau liniją, padariau klaidą. Tai atpažįstu, žinau ir suprantu. Nustebau, kaip greitai sugebėjai nusisukti.
04-18
Išliejau pyktį apleistame pastate mėtydama plytas į mūrinę sieną. Į sieną mėčiau viską, kas tuo metu mane slėgė. Apkalbas, pyktį ant šeimos, pyktį ant savęs. Viskas sutrupėjo ant griūvančio pastato grindų.
Paulina Masiokaitė PP (10 kl.)
2023-05-01
Šiandien su mama važiavome į sodybą pas senelius. Mama matė, kad jaučiuosi prastai, tad išsitempė mane į gamtą, gryną orą. Mano galva sprogsta nuo minčių. Jaučiuosi nesava, jaučiuosi kitokia. Kažkas kitaip, į viską požiūris pasikeitė: į draugus, į save, į ateitį. Praradau pasitikėjimą savimi. Priaugau svorio. Matau savo figūros pokyčius ir nekenčiu to. Pasidarė sunku nebevalgyti, bet bandau save riboti kiek įmanoma labiau. Nelaukiu vasaros, nes reikės dėvėti rūbus, kuriais nepaslėpsi figūros. Tikriausiai maudysiuosi su rūbais. Noriu mylėti save, jaustis patogiai savo kūne, bet sunkiai sekasi. Tikriausiai nebūtų taip sunku, jeigu nelyginčiau savęs su kitais. Kiti atrodo gražesni, įdomesni, turi daugiau draugų, pinigų. Rytoj eisiu pas psichologę ir turiu daug ką papasakoti ir paklausti. Aš labai myliu savo psichologę. Ji man kaip draugė, laukiu susitikimo su ja, pasiilgstu jos ir net kartais pavydžiu, pagalvojusi, jog ji turi kitų pacientų.
2023-05-08
Džiaugiuosi, kad turiu tokią supratingą mamą. Sesė manęs paklausė, dėl ko esu dėkinga mamai. Pirma mintis buvo – už tai, kad stengiasi. Už tai, kad bando būti geresnė, bando mylėti mane, paguosti, suprasti. Ne visada jai tai pavykdavo. Anksčiau ji būdavo šaltesnė, bet dabar tikrai pastebiu jos pastangas keistis, vertinu jas. Jai tikrai nelengva vienai auginti mane, bet esam pripratusios būti tik dviese. Tiesa, kartais būna per daug tylu.
