G. Lukoševičiaus nuotr.

Linų krašte – linarovio sugrįžimas

Linų krašte – linarovio sugrįžimas

Pluoštinius linus kadaise augindavo kiekviename Lietuvos kaime kiekvienas ūkininkas. Be jų žmonės nebūtų turėję nei kuo apsirengti, nei kuo pasikloti, nusišluostyti, vaikų vystyti.

Pasikeitusio gyvenimo būdo išstumtos linų auginimo ir apdirbimo tradicijos atgaivinamos Upytėje. Gegužę sėti, birželį gražiai žydėję, per vasarą brendę linai rugsėjį jau paliks laukus ir, talkininkų nurauti, iškeliaus į muziejų.

Ant išnykimo ribos

Rugsėjo 25 dieną darbštūs ir smalsūs kraštiečiai kviečiami talkai – linų rauti. Žinoma, į Upytę – kitur rajone vargu ar dar surastume linų lauką.

Ir ta talka bus tik simbolinė: vienas kitas glėbelis, viena kita gubelė, ir darbai bus baigti. Tuo labiau kad talkininkų tikimasi sulaukti daug.

Upytės tradicinių amatų centre kasmet organizuojama graži šventė „Linų dienos“ tampa vis populiaresnė, taigi pritraukia vis daugiau lino gerbėjų bei vertintojų. Ir tų, kuriems patiems teko linus rauti ar verpti, ir tų, kurie niekada nematė, kaip tas mėlynžiedis sėjamas, kaip jis auga, bręsta. Ir kaip paskui raunamas, apdirbamas, kol iš kuklaus laukų augalėlio virsta puikia, visų mėgstama medžiaga suknelėms, staltiesėms, patalynei – kam tik reikia.

„Ilgas lino kelias – nuo sėklelės iki drobelės“, – šypsosi talkos organizatorė, Upytės tradicinių amatų centro vadovė Aušra Sidorovienė.

Atvykusieji į Upytę galės grožėtis ir drobelėmis – į šventę savo įspūdingų lininių suknelių kolekciją „Žolynų šėlsmas lino glėby“ žada atvežti Ukmergės auksarankės.

„Mes nesiekiame atgaivinti senųjų linininkystės tradicijų – tai ne mūsų jėgoms. Tiesiog stengiamės tas tradicijas išsaugoti, jas priminti.“

A. Sidorovienė

Puoselėjantis senosios tekstilės paveldą Upytės amatų centras linams skiria ypatingą dėmesį. Juk ne atsitiktinai Panevėžys linų kraštu vadintas – nuo seno garsėjo linininkystės tradicijomis, o aplink Upytę plytėjo didžiuliai linų laukai.

Sovietmečiu čia buvo Lietuvos žemdirbystės instituto bandymų stoties eksperimentinis ūkis. Stotis buvo linų auginimo mokslinių tyrimų centras.

O dabar, kaip ir daug kas šiuolaikiniame gyvenime, taip ir linų auginimo tradicijos pasikeitė ir net gresia išnykti. Linų Lietuvoje niekas nebeaugina, tad, kaip sako A. Sidorovienė, būtina naudotis kiekviena proga bent simboliškai pažinti šį unikalų augalą.

■ Kadaise visoje Lietuvoje ūkininkų auginami linai šiais laikais simboliškai raunami tik Upytėje. G. Lukoševičiaus nuotr.

Tik iki pietų

Linus iš savo pačių paruoštų sėklų – sėmenų – keleto arų plotelyje upytiečiai sėja gegužės mėnesį.

„Su senovine rankine sėtuve!“ – pabrėžia A. Sidorovienė.

„Pluoštinės linų veislės ‘Dangiai’ sėklos buvo gautos iš buvusioje Upytės bandymų stotyje dirbusių mokslininkų“, – paaiškina Upytės tradicinių amatų centro vadovė.

Žemė linams sėti turi būti gerai įdirbta, nes lauką tuoj pat užgožtų piktžolės. Nors ir taip su jomis tenka nemažai pakovoti.

Antroje birželio pusėje linai pradeda žydėti. Ir taip gražiai mėlynai, kad pažvelgus į juos nesunku suprasti, kodėl tiek daug dainų, eilių apie tą žydėjimą sudėta.

Bet, kaip moko A. Sidorovienė, norint tą grožį savomis akimis pamatyti, reikia į laukus ateiti pirmoje dienos pusėje. Popiet kiekvienas žiedelis susiskleidžia, užsimerkia ir dangaus mėlį paslepia iki kito ryto.

„Linelius raunu ne viena…“

Peržydėję linai brandina galvutes su sėmenimis. Šioms subrendus, ateina laikas linus rauti.

„Jau pradėjo barškėti ir mūsų linų galvutės, vadinasi, metas rauti, – sako linų augintoja. – Dar palyginti ne taip seniai nuimti linų derlių būdavo didžiulis darbas. Ne vieno hektaro plote augintus tekdavo rankomis rauti, tais pačiais linais po pundelį surišti, į gubas sustatyti. Tad be talkininkų nė vienas šeimininkas neapsieidavo.

Kaimynai vieni kitiems ir taip padėdavo, bet per linarovį – būtinai. Net daina tokia yra: „Linelius raunu ne viena…“

Užtat ir Upytė į savo tegul ir nedidelį linų laukelį kviečia talkininkus.

Jau greit bus dešimt metų, kai kiekvieną rugsėjį žmonės suvažiuoja į tą smagią šventę – su linaroviu, su amatininkų muge, patalkių vaišėmis, muzika, dainomis, pasirodymais.

„Tai pagrindinis ir svarbiausias centro metų renginys. Bet juo mes nesiekiame atgaivinti senųjų linininkystės tradicijų – tai ne mūsų jėgoms. Tiesiog stengiamės tas tradicijas išsaugoti, jas priminti“, – sako gero oro šventei šiemet besitikinti jos organizatorė A. Sidorovienė.

Bent ta viena graži šventinė diena metuose kam nors primins tėvų tradicijas, kitus paskatins pasidomėti linais.

■ Dabar ir didieji mintuvai, kuriais dirbdavo vyrai, ir mažesni, bruktuvės, kuriomis išbrukdavo spalius, beliko tik muziejuose. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Ilgas lino kelias

Kadaise linavoriui vienos dienos niekaip neužtekdavo – net su gausia pagalba prireikdavo kelių.

Nurauti, surišti į pėdus linai būdavo sustatomi ir dar kuriam laikui paliekami lauke, kad išdžiūtų. Tik tada vežti į kluoną.

Paskui linus kuldavo – tam, kad neliktų galvutėse sėklų. Surinktus sėmenis saugodavo kitai sėjai, juos vartodavo, iš jų spausdavo aliejų.

Be talkos šis darbas irgi neįsivaizduotas – toks būdavo ilgas, įtemptas. Bet ir jį atlikus, vis dar laukdavo daugybė rūpesčių.

Pirmiausia iškultus linų stiebus guldydavo eilėmis į vandenį – mirkyti.

Prie sodybų tam būdavo skirti didesni ar mažesni vandens telkiniai, vadinamos linmarkos.

Vandeny linai gulėdavo apie šešias savaites, paskui vėl buvo sustatomi rudens vėjyje išdžiūti. Tada rišdavo į didelius pėdus ir veždavo į kluoną.

Tada laukė mynimas, arba linamynis, kuriam taip pat reikėjo daug talkininkų.

Visas veiksmas vykdavo pirtyje arba jaujoje, prieš tai krosnį iškūrenus du kartus.

Dabar ir didieji mintuvai, kuriais dirbdavo vyrai, ir mažesni, bruktuvės, beliko tik muziejuose. O anuomet visiems jų reikėjo – didesniais mintuvais laužydavo linų stiebelius, lengvesniais išbrukdavo spalius.

Laikui bėgant procesas modernėjo. Prieš karą didesniuose Lietuvos ūkiuose jau buvo naudojamos arklių traukiamos minamosios mašinos.

Išmintus, nubrauktus linus pradėjus šukuoti, darbai artėdavo prie pabaigos. Iš sušukuotų linų verpti siūlai keliaudavo į stakles – plonesnėms ar storesnėms drobelėms austi.

Tačiau Upytėje nurauti linai tolesnio – apdirbimo – kelio nebeįveiks. Išdžiovinti jie bus perkelti į Linų muziejaus fondus ir bus panaudojami tik edukacijos programose.

Ilgas lino kelias – nuo sėklelės iki siūlų ar drobelės. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotraukos

Išsakyta dainose

Visas šis ilgas lino kelias užkoduotas lietuvių liaudies dainose.

O tų dainų, kaip sako A. Sidorovienė, išliko daugybė.

Kad ir dainuodamas „Pasėjau linelius, geltonus grūdelius“ lengvai sužinosi visą darbų eigą, nes posmai pasakoja: „Uždygo lineliai, …užaugo lineliai, …prispėjo lineliai, …nuroviau linelius, …iškūliau linelius, …paklojau linelius, …išmyniau linelius, …suverpiau linelius, …išaudžiau drobelę.“

Linai minimi įvairiuose pasakojimuose, apdainuojami pačiose seniausiose lietuvių liaudies sutartinėse, darbo dainose, susijusiose su linų auginimu, rovimu, verpimu ir audimu.

Ir net mįslė apie liną ir iš jo išaustą drobelę nesunkiai atspėjama: „Visus vargus perėjęs, ant altoriaus atsilsėjau.“

Išlikę net prietarų, kaip paskatinti linų augimą.

Tikėta, kad jeigu per Užgavėnes toli važiuosi ar atsisėdus ant verpstės čiuoši nuo kalvos, linų pluoštas bus ilgas, baltas.

Dar sakyta: kas ilgą liną nori turėti, jį per Stanislovą, tai yra gegužės pradžioje, turi sėti.

Kad pasėliams pakaktų drėgmės, linus sėdavo ilgus drabužius arba baltus marškinius apsivilkęs aukštaūgis sėjėjas, grįžusį iš laukų jį šeimininkė perliedavo vandeniu.

Įdomu, kad raudamos moterys ieškodavo dvilypio lino, vadinto lininu. Tokių retai pasitaiko, tad radusiajai, tikėta, galėdavo išpranašauti sveikatą, turtą ir greitą santuoką.

Muziejaus turtai

Upytė gali didžiuotis vieninteliu šalyje esančiu Linų muziejumi, įkurtu Stultiškių vėjo malūne.

Iki 1962-ųjų savo tiesioginį darbą dirbęs – grūdus malęs, – dabar jis skaičiuoja jau beveik pusantro šimto metų: čia stūkso nuo 1880-ųjų.

Muziejus malūne pradėjo veikti 1975 metais. Tuomet įkurtame moksliniame muziejuje, Upytės bandymų stotyje užsiimant linininkyste, pradėta kaupti medžiaga apie linų veisles, auginimą. Vykdavo mokslinės konferencijos, įvairių šalių mokslininkai atskleisdavo bandymų rezultatus.

Pasikeitus situacijai, muziejus kurį laiką buvo uždarytas, eksponatai buvo išnešioti.

Tik gerokai vėliau rajono Savivaldybė pastatą iš jį susigrąžinusių savininkų nupirko ir jame vėl įsteigė Linų muziejų.

Dabar ekspozicijos įrengtos trijuose malūno aukštuose.

Kas užsuka į šį unikalų muziejų, pirmame aukšte pamato senovinius linų apdirbimo įrankius – šukas linams šukuoti, mintuvus, bruktuves ir kitus.

Galima patekti ir į edukacinį XIX amžiaus pabaigos lino apdirbimo užsiėmimą, per jį supažindinama su senoviniu linų apdirbimu – siūloma pluoštą paminti, brukti, pašukuoti.

Antrame aukšte veikia iššukuotų linų sruogų paroda. Taip pat eksponuojami austų lininių audeklų bei rankšluosčių pavyzdžiai, audimo staklės.

Trečio aukšto ekspozicijoje pagrindinis dėmesys skiriamas seniesiems liaudies buities įrankiams ir reikmenims, naudotiems praeities Lietuvoje.

Daugiausia lankytojų muziejus sulaukia balandžio–lapkričio mėnesiais. Žiemą retas užsuka susipažinti su kadaise lietuvių augintais linais, bet pavienių ekskursijų ir tuo metu pasitaiko.

Tai, ką šis nepaprastas laukų augalas – linas duoda, žmonėms svarbu ir reikalinga visais metų laikais. Net senosios mįslės tai primena: „Mažas grūdelis visą svietą aprėdo“, „Kol jaunas buvau, siūbavau, lingavau, o kai pasenau – žmogų apvilkau.“

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų