I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Linai Upytėje neišnyko – ūžė linarovio talka

Linai Upytėje neišnyko – ūžė linarovio talka

Panevėžio kraštą nuo seno garsinusios linininkystės tradicijos atgimė Upytės amatų centre.

Sekmadienį čia virė smagi linarovio talka, pasibaigusi patalkių vaišėmis – nesutrukdė nei lietūs, nei vėjas.

Būrį amatininkų, meno mėgėjų kolektyvų ir neabejingų senosioms tradicijoms į Upytę sukvietusi linų šventė vainikavo visą savaitę trukusį renginių „Audeklėlį riečiu ir gražiai dainuoju“ ciklą.

Sekmadienio rytą Upytės Šv. Karolio Baromėjaus bažnyčioje prasidėjusi šv. Mišiomis už visos Lietuvos amatininkus, šventė persikėlė į penktąjį gimtadienį mininčio Tradicinių amatų centro kiemą.

Ir ko tik čia nebuvo! Į turgų suvažiavę amatininkai pirkėjus viliojo vienas už kitą gražesniais, įdomesniais dirbiniais – nuo tekstilės gaminių iki sėmenų aliejaus. Susirinkusiesiems nuobodžiauti neleido Panevėžio krašto liaudies muzikantai ir folkloro kolektyvai. Bet neabejotinai įdomiausia šventės dalimi tapo linarovio talka.

„Mes nesiekiame atgaivinti senųjų linininkystės tradicijų, tai ne mūsų jėgoms, bet stengiamės jas išsaugoti.“

Aušra Sidorovienė

Kadaise Upytė garsėjo kaip linų kraštas. Dabar anuos laikus mena vienintelis Lietuvoje Upytės linų muziejus, įkurtas Stultiškių vėjo malūne, ir Amatų centro pastangos senąją tradiciją išsaugoti panevėžiečių atminty. Sunykus linininkystės pramonei, retas yra matęs, kaip auga linai, dažnas nežino, kaip gimsta lininis audinys, juolab nėra nebandęs austi. O suvažiavusieji į šventę nuėjo visą lino kelią. Rovė greta Amatų centro trijų arų sklype užsėtus pluoštinius „Dangė“ veislės linus, kokių Lietuvos padangėje jau nebepamatysi. Tada juos rišo ir statė į pėdus, bruko, šukavo, galėjo netgi pasimokyti ir verpti.

Kad atėjusieji į linarovio talką geriau pajustų, kaip dirbo jų protėviai, galėjo persirengti XIX amžiaus valstiečių kostiumais.

Bet kokia gi talka be pabaigtuvių vaišių! Kol vieni rovė linus, prie puodų sukosi šeimininkės – raitė tradicinius aukštaitiškus virtinius su varške, pagardintus mėtomis. O vaišinantis prie bendro stalo jie tapo dar gardesni.

„Mes nesiekiame atgaivinti senųjų linininkystės tradicijų, tai ne mūsų jėgoms, bet stengiamės jas išsaugoti“, – sako šventės siela, Upytės tradicinių amatų centro vadovė Aušra Sidorovienė.

Galerija

Komentarai

  • Kokia įdomi šventė! Būtent – įdomi, nes „gyvo“ lino nesu mačiusi. Ar ir kitais metais tokią organizuos?

    • is kokios planetos esate,kad ,,gyvo,,lino nesat maciusi,geda lietuvaitei

      • Atsakyti
  • Nerandu kas fotografavo – labai gražios nuotraukos.

Rodyti visus komentarus (3)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų