Lina Vyšniauskaitė ir Lina Marcinonytė. Ž. Tokarevo nuotr.

Lina Vyšniauskaitė-Disciplina: svarbu būti suprantamam, ne madingam

Lina Vyšniauskaitė-Disciplina: svarbu būti suprantamam, ne madingam

 

Panevėžietės Linos Vyšniauskaitės-Disciplinos darbus yra matęs daugelis literatūros, muzikos, meno gerbėjų – iliustratorė kuria įsimenančius, išskirtinio stiliaus knygų ir muzikos albumų viršelius bei plakatus. Vienas naujausių menininkės darbų – rugsėjo 12–13 dienomis vyksiančio atviros architektūros savaitgalio „Pastatai kalba. Panevėžys“ plakato iliustracija. Apie jį ir apie visą iliustratorės kelią kalbamės su pačia menininke.

Kada ir kaip pradėjai kurti?

Tėvai, pastebėję mano gebėjimą pačiai susirasti veiklos bei polinkį piešti, nuvedė į Panevėžio dailės mokyklą. Ten baigiau mokslus, tačiau prie piešimo grįžau tik „Erasmus“ programos išvykos paskutiniame kurse metu. Tą pusmetį studijuodama Suomijoje, Tamperėje, pamačiau kompiuterinės grafikos būdu iliustruotus žurnalus. Labai magėjo išsiaiškinti, kaip jie buvo sukurti. Taip ir pradėjau.

Iliustruoji renginių plakatus, knygas, muzikos albumų viršelius… Kuri medija tau pačiai labiausiai patinka?

Mieliausia yra ta, kurios turinys mane pačią labiausiai liečia. Man įdomu jungti idėjas ir kurti naują prasmę, rasti ryšį tarp savęs ir objekto, o tai gali nutikti ir kuriant plakatą, iliustruojant knygą, albumą arba tiesiog ruošiant vakarienę.

Kas iliustracijų kūrimo procese tave labiausiai domina ir įkvepia?

Aš visada labiausiai noriu perduoti jausmą – man tai ypač svarbu. Labai dažnai atsitinka taip, kad sau pačiai iki galo nepavyksta jausmo transformuoti į žodžius, tad vaizdas su visomis galimomis interpretacijomis man labai padeda. Manau, ne veltui save ir realizuoju iliustracijoje.

Kaip atrodo tavo kūrybos procesas ir kelias į idėją?

Kelias gali prasidėti dvejopai: arba renku informaciją apie vaizduojamą objektą iš pirminio šaltinio, t. y. kliento, arba ieškau savyje – klausau, skaitau ir stebiu, kokį jausmą ar žinutę jis man siunčia. Leidžiu viskam pasimarinuoti ir ramiai pabūti, subręsti galvoje ir einu prie kitų darbų ar veiklų: gaminu maistą, šukuoju šunį, žiūriu filmą. Vadinamasis „Aha!“ momentas gali ateiti prievartiniu arba laisvu būdu, kada simbolis iš pasąmonės išsirita į dienos šviesą. Buvo kelios smagios akimirkos, kai vaizdą tiesiog susapnavau arba jis susidėliojo po saldaus miego.

Tavo kūrybinis pseudonimas – Lina Disciplina. Kiek kūryboje duodi sau laisvės ir kiek jos sudaro disciplina? Kokia ji?

Manau, disciplina kūryboje atsirado dirbant reklamos agentūroje, kuri kartu man buvo ir tramplinu į platų įvairių klientų ratą. Šis žodis stipriai paveikė mano identitetą, jį laikau produktyvumo sinonimu. Po truputį mano santykis su disciplina keičiasi. Jos reikia ir poilsiui, ir pasyviam laikui, ypač kai esi įpratęs produktyvume matyti didžiausią vertę. Ateina noras nepersikrauti, neskubėti, pasverti, su kuo norisi dirbti ir ką pasakyti.

Panevėžietės Linos Vyšniauskaitės-Disciplinos darbus yra matęs daugelis literatūros, muzikos, meno gerbėjų. Ž. Tokarevo nuotr.

Kokie elementai, tavo nuomone, reikalingi sėkmingam plakatui?

Man svarbiausias plakato elementas yra jo skaitomumas. Mane šiek tiek erzina plakatai, kurių autoriai labiau stengėsi būti madingi nei suprantami. Iliustracija ir tekstas turėtų eiti išvien, vienas kitą papildydami, ne atkartodami. Svarbu žinoti, kokią žinutę nori perduoti ir kaip tai kuo švariau ir įtaigiau padaryti. Visada verta palikti laisvės stebėtojui sudėlioti taškus ant „i“, sujungti prasmes. Tokiu būdu jis ir dalyvauja, ne tik stebi.

Esi kilusi iš Panevėžio. Kaip tavo gimtasis miestas formavo tave kaip asmenybę ir kūrėją? Ar prie to prisidėjo architektūra?

Panevėžys man asocijuojasi su individualiais namais. Net centre ar mažame senamiestyje žmonės gyvena savo namuose su nedideliais kiemais, sodeliais ar keistomis skulptūrėlėmis. Mieste gausu individualių namų rajonų: Rožynas, Tulpynas ir t. t. Pastebėdavau, kaip juose dominuodavo vienoks ar kitoks pastatų stilius, įsivaizduodavau, kokia būčiau gyvendama juose. Savo vaikystę leidau daugiabutyje netoli miesto centro. Man jis transliavo šaltumą, bendruomenės stoką. Nors ten rasdavome ir smagių vietelių, bet jaukumo trūko. Dabar mano vaikystės daugiabutį supa kelios tipinės skardinės stačiakampio tipo parduotuvės, kurios dar labiau tai pabrėžia.

Esi naujo architektūros projekto „Pastatai kalba. Panevėžys“ bendraautorė. Plakatuose įamžinai tris išskirtinius Panevėžio pastatus: Juozo Miltinio dramos teatrą, Santuokų ir Bendruomenių rūmus. Kaip jauteisi juos iliustruodama?

Žinia, kad šiais metais tyrinėjimo objektu buvo pasirinktas Panevėžys ir jo architektūra, mane labai nudžiugino. Visus pastatus, kuriuos piešiau, žinau ir kiekvienas jų transliuoja savitą jausmą. J. Miltinio dramos teatre greitai supratau, jog norisi nesikūprinti ir ištiesti nugarą. Bendruomenių rūmai yra didelis kompleksas, labiausiai man patikęs dėl įvairių vietelių pasėdėti: laiptelių ir suoliukų, pievos, kur susitikdavome su draugais. Tai man ir kuria bendruomeniškumo jausmą. Mažiausiai kontakto turėjau su Santuokų rūmais, jie pasislėpę tarp kitų pastatų, lyg nenorintys būti pastebėti, todėl į mano akiratį nepatekdavo, nors dažnai pro juos praeidavau. Gavus užduotį buvo įdomu apžiūrėti pastatą atidžiau. Kelia simpatiją jo brutalumas, nors viduje įtvirtinami šilti santykiai. Nekantrauju per renginį pamatyti Kazio Morkūno vitražą.

Kuris „Pastatai kalba. Panevėžys“ programos pastatas tave labiausiai žavi?

Panevėžio gamtos mokyklos pasakų namas. Ten praleisdavau šiek tiek laiko kartu su gyvūnais ir tas laikas buvo puikus. Mums leisdavo paimti ir ant savęs užsidėti peles, vedžioti triušius. Kiek pamenu, Gamtos mokyklos pastatas labai jaukiai įkritęs į gamtos foną – bus smagu vėl ten apsilankyti.

Dar man įdomus „Sodros“ pastatas. Vaikystėje nesuprasdavau ir mane masindavo tai, kad jo fasadas banguoja. Šis keistas sprendimas intrigavo ir glumino. Lakstant „Sodros“ koridoriais aplankydavo dvejopas jausmas – jie tušti ir tykūs, bet kartu žaismingai ir nenuobodžiai lenkti, lyg klaidžiotum labirintu. Tik neseniai sužinojau, jog šiame pastate yra bunkeris, tad noras apsilankyti jame tik sustiprėjo.

Kaip gimė „Pastatai kalba“ plakatų serijos idėja?

Idėja kilo mano kolegei ir projekto meno vadovei Linai Marcinonytei. Ji yra ilgametė kito architektūros renginio – atvirosios architektūros festivalio „Open House Vilnius“ – plakato iliustracijos autorė. Šiais metais ji „Pastatai kalba“ renginiui iliustruoti pasikvietė ir mane kaip vaizdų kūrėją. Tuo labai džiaugiuosi ir esu už tai dėkinga. Pagrindinė serijos idėja, jog kiekvienas pastatas turi savo istorijų, kurios renginio metu prabyla per gidą ir per asmeninį santykį su pastatu.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų