Didžiausiame Brazilijos mieste San Paule veikiantis ansamblis „Nemunas“ – tikra lietuviškumo oazė.

Lietuvybės paieškos tolimojoje Brazilijoje

Lietuvybės paieškos tolimojoje Brazilijoje

Brazilijoje gimusi ir augusi Andrėja de Alenkar nešioja lietuvišką pavardę Kasteckas. Būtent ši pavardė pasakoja jautrią Andrėjos šeimos istoriją, kuri amžiams įrėžė Lietuvos vardą į moters širdį.

Pusė širdies – Lietuvai, kita pusė – Brazilijai. Taip galima apibūdinti Brazilijoje gimusios ir augusios Andrėjos de Alenkar-Kasteckas gyvenimą. Nors, kaip pati sako, Lietuvoje lankosi daug rečiau, nei norėtųsi, jos lietuviškos veiklos už Atlanto prasmingumu ir meile šaliai negalima suabejoti nė sekundei.

Brazilijoje, Sant Paulo mieste įsikūrusi Andrėja ne tik puikiai kalba lietuviškai, yra gavusi savo protėvių šalies pilietybę, bet ir bendrystei buria Brazilijoje gyvenančius, lietuviškų šaknų turinčius išeivius.

Jau daug metų A. de Alenkar-Kasteckas su bendramintėmis vadovauja lietuvių šokių ir dainų ansambliui „Nemunas“. Moteris tikina, jog mokytis lietuviškų dainų ir šokių išeivijos lietuviams itin svarbu – tai priartina juos prie šeimos istorijos, primena, ką išgyveno jų protėviai, kaip jautėsi išvažiuodami iš namų, kad galėtų pradėti naują gyvenimą tolimoje šalyje.

„Kultūra ir tradicijos leidžia mums jaustis tautos, esančios mūsų širdyje, dalimi“, – sako A. de Alenkar-Kasteckas.

„Aš gimiau Brazilijoje. Tai mano gimtinė ir aš labai didžiuojuosi, kad esu brazilė. Tačiau mano širdis yra Lietuvoje“, – sako A. de Alenkar-Kasteckas.

Įkvėpė kunigas

A. de Alenkar-Kasteckas pasakoja, jog 1971 metais Brazilijos lietuvių bendruomenė išgyveno sunkų laikotarpį. Tai itin paveikė jaunus žmones. Tačiau jie neliko nepastebėti aktyvaus kunigo jėzuito Jono Kidyko. Būtent jis pakvietė tuometę lietuvių liaudies šokių grupės „Gyvataras“ koordinatorę Genovaitę Dunciutę-Breichmanienę paruošti jaunuolius IV Lietuvos tautinių šokių festivaliui, kuris kitais metais turėjo vykti Čikagoje.

Apie keturiasdešimt jaunuolių tąkart susitiko su koordinatore. Genovaitė patikino, kad tinkamai pasiruošus festivaliui, atsiras ir pinigų kelionei, ir rėmėjų, tereikia daug ir sunkiai repetuoti. Jaunuoliai – Brazilijos lietuviai – kiekvieną vakarą repetavo maždaug po tris valandas. Be fizinių pastangų, jie rado ir šiek tiek laiko išmokti keletą lietuviškų žodžių.

Nors jaunuolius ir domino lietuviškos tradicijos, šokiai bei dainos, trūko žmogaus, kuris galėtų parodyti, kuriuo keliu ansambliui eiti. Tuo metu jaunas jėzuitų kunigas Antanas Saulaitis, anksčiau jau dirbęs su jaunimu, atvyko į Braziliją ir pradėjo organizuoti su lietuvių tradicijomis ir kalba susijusią veiklą.

Siekiant išsaugoti ir įamžinti lietuvių kultūrą Brazilijoje, nuspręsta, kad tai padaryti padės šokis. Tėvas A. Saulaitis parinko ir naują ansamblio pavadinimą – pagrindinės Lietuvos upės garbei – „Nemunas“.

„Nuo tada „Nemunas“ niekada nesustojo! Šiais metais švęsime savo 48-ąją sukaktį! Grupė išgyveno ir džiaugsmo, ir vienybės, ir sunkumų akimirkas, tačiau ansamblio dvasia, draugystė ir šeima skatino mus įveikti kiekvieną kliūtį. Dabar galime dalyvauti festivaliuose, vykstančiuose ir JAV, ir Kanadoje, ir Lietuvoje“, – džiaugiasi A. de Alenkar-Kasteckas.

Lietuviškumo salelė Brazilijoje

Ansamblyje „Nemunas“ vienu metu šoko daugiau nei 120 žmonių. Jo nariai daugiausia buvo Brazilijos lietuvių anūkai, tačiau prisijungė ir jauni brazilai, kurie, pažinę Lietuvos kultūrą, išmoko ją mylėti taip pat, kaip ir jos palikuoniai.

„Daugelis ansamblio narių jau yra buvę Lietuvoje. Ten susipažino su jos žmonėmis, kultūra, amatais ir, žinoma, šokiu! 2009-aisiais minėdami Lietuvos tūkstantmetį, turėjome nuostabią progą šokti Lietuvoje. Mūsų buvo 16 porų, net 32 žmonės! Mes buvome didžiausia užsienio grupė!“ – emocijų neslepia ansamblio meno vadovė.

Pasak jos, „Nemunas“ siekia skleisti žinią apie Lietuvą ir jos kultūrą kuo platesniam žmonių ratui ir bent jau kol kas tai jiems puikiai sekasi.

Siekiant išsaugoti ir įamžinti lietuvių kultūrą Brazilijoje, nuspręsta, kad tai padaryti padės šokis.

„Mūsų pasirodymuose skamba lietuvių liaudies dainos. Labai svarbu, jog grupės nariai susipažintų su turtinga Lietuvos kultūra“, – sako A. de Alenkar-Kasteckas.

Ansamblis „Nemunas“, kaip ir visa lietuvių ir brazilų bendruomenė, įsikūrusi didžiausiame Brazilijos mieste San Paule, o jo pasirodymai kasmet vyksta tarptautiniuose šokių folkloro festivaliuose šiame šalies regione.

Anot Andrėjos, itin svarbus visiems ansamblio nariams yra šokių festivalis, vykstantis Vasario 16-ąją, Lietuvos Nepriklausomybės minėjimo dieną. Kartu su šeimomis ir bendruomenės nariais Brazilijos lietuviai gausiai susirenka prisiminti šios Lietuvai itin reikšmingos datos.

Šiuo metu ansamblyje „Nemunas“ šoka dvidešimt narių, įskaitant vaikus nuo penkerių iki trylikos metų.

Pasirinko emigrantų kelią

A. de Alenkar-Kasteckas sako, jog jos šeimos istorija yra labai panaši į daugumos pirmųjų lietuvių imigrantų, atvykusių į Braziliją. Po Pirmojo pasaulinio karo nemažas būrys lietuvių išvyko ieškoti geresnio gyvenimo Amerikoje. Jos prosenelė, palaidojusi šeimos maitintoją vyrą, likusi su vienuolikamečiu sūnumi, Andrėjos seneliu Jonu Kastecku, sėdo į laivą ir išplaukė nežinoma kryptimi, kad tik būtų toliau nuo vietos, kur širdį skaudina prisiminimai.

Laivas A. de Alenkar-Kasteckas prosenelę ir senelį, tada dar berniuką, atplukdė į Braziliją. Ten jiedu glaudėsi prie kitų lietuvių. Iš Santoso uosto jie greitai buvo išsiųsti į San Paulo mieste esančius imigrantų nakvynės namus, dar vėliau į kaimo ūkius dirbti kavos plantacijose.

Andrėjos senelis įsidarbino statybose ir susipažino su Brazilijoje gimusia būsima Andrėjos močiute brazile. Jie susituokė, susilaukė keturių vaikų. Po kelerių metų Kasteckų šeima atvyko gyventi arčiau šalies sostinės, kur jau buvo įsikūrusi ir iki šiol veikia Brazilijos lietuvių bendruomenė.

Kalba ir tradicijos – užkoduotos genuose

Būdama vos trylikos A. de Alenkar-Kasteckas ir pati pradėjo lankytis lietuviškoje draugijoje. Ilgą laiką Čikagoje įsikūręs Lietuvių fondas finansavo jaunų pietų amerikiečių kelionę į Vasario 16-osios koledžą Hiutenfelde, Vokietijoje. Andrėja laimėjo stipendiją ir turėjo galimybę mokytis ten lietuvių kalbos.

„Kadangi mano močiutė buvo brazilė, jai nepatiko, kai senelis kalbėdavo lietuviškai, nes nieko nesuprato. Todėl nemokė nei savo vaikų, nei anūkų šios kalbos. Kai nuvykau į koledžą, net nemokėjau pasakyti „labas“. Viską turėjau pradėti nuo nulio“, – prisimena Andrėja.

Koledžo mokytojai jau turėjo patirties su jaunaisiais brazilais, argentiniečiais ir urugvajiečiais, panorusiais prisiliesti prie savo lietuviškų šaknų.

Vasario 16-osios koledže praleidusi metus, A. de Alenkar- Kasteckas jau galėjo šiek tiek susikalbėti lietuviškai. Tačiau jai norėjosi daugiau. Baigusi studijas koledže, 2008-aisiais Andrėja laimėjo stipendiją ir atvyko studijuoti lietuvių kalbą į Vilniaus universitetą.

„Tai buvo nepamirštama patirtis, nes, be kalbos ir kasdienio gyvenimo Lietuvoje, daugiau sužinojau apie savo šalies kultūrą bei papročius“, – sako A. de Alenkar-Kasteckas.

Anot jos, lietuvių kalba visiškai skiriasi nuo portugalų kalbos ir ją išmokti brazilams – tikras iššūkis.

„Didžiuojuosi, kad dabar galiu kalbėti ir senąja turtingąja lietuvių kalba“, – sako Brazilijos lietuvė.

Įgijo protėvių pilietybę

Nors gimusi Brazilijoje, Andrėja de Alenkar turi lietuvišką senelio pavardę Kasteckas. Pasak jos, ši pavardė ypatinga, nes pasakoja tikrą istoriją ir primena, ką išgyveno senelis, norėdamas pasiekti Braziliją ir susikurti naują gyvenimą.

„Niekada nesu sutikusi savo senelio iš mamos pusės, todėl santykiai su seneliu iš tėčio pusės Jonu Kastecku buvo dar ypatingesni. Jis visada buvo ir bus pavyzdys. Aš labai didžiuojuosi savo lietuviška pavarde ir džiaugiuosi, kad galiu šią turtingą kultūrą perduoti kitiems žmonėms“, – jautriai kalba Andrėja.

Diena, kai A. de Alenkar-Kasteckui atsivėrė galimybė įgyti Lietuvos pilietybę, anot jos, buvusi viena džiaugsmingiausių ir labiausiai jaudinančių.

Brazilijos lietuvė Andrėja su šeima jau spėjo susipažinti su Panevėžiu bei jo rajonu, sostine, Trakais ir su skaudžius šeimos išgyvenimus menančiu Svėdasų miesteliu Anykščių rajone, iš kurio Brazilijos link kadaise patraukė emigrantų kelią pasirinkę jos protėviai.

„Žmonės dažnai manęs klausia, kaip mano santykis su Lietuva gali būti toks paprastas. Aš gimiau Brazilijoje. Tai yra mano gimtinė ir aš labai didžiuojuosi, kad esu brazilė. Tačiau mano širdis yra Lietuvoje“, – tikina moteris.

Pasak Andrėjos, priimdama Lietuvos pilietybę ji tiesiog pasirinko priklausyti Lietuvai.

„Kiekvieną kartą, kai šokame ir dainuojame, tarsi patiriame savo protėvių istoriją. Mes esame ypač artimi visai lietuvių tautai, kuri taip sunkiai kovojo už savo laisvę“, – pabrėžia A. de Alenkar-Kasteckas.

Jausmas – lyg grįžus namo

A. de Alenkar-Kasteckas Lietuvoje yra buvusi ne kartą. Tačiau sako, jog ne tiek, kiek pati norėtų. Tokios kelionės išlaidos yra išties didelės. Paskutinį kartą Andrėja čia lankėsi 2018-aisiais. Tikina, jog ši kelionė buvusi ypatinga, nes tąsyk į Lietuvą, su kuria jaučia tvirtą ryšį, ji atsivežė ir visą šeimą.

„Į Lietuvą vyko ir mano tėtis, šios šalies palikuonis. Jis čia lankėsi pirmą kartą. Jo akyse regėjau prisiminimus apie tėvą, mano senelį Joną Kastecką. Jis matė ir atpažino jį mažą kiekvienoje mūsų aplankytoje vietoje, kiekviename patiekale, kurį valgėme, ir kiekviename žmoguje, su kuriuo kalbėjome“, – sako A. de Alencar-Kasteckas.

Pasak Andrėjos, atvykusi į Lietuvą ji kaskart jaučiasi tarsi sugrįžusi namo.

„Kiekvieną kartą, kai nusileidžiu oro uoste, patiriu tas pačias emocijas – džiaugsmą ir ramybę grįžus namo. Ši šalis mus priima neapsakomai šiltai“, – sako Andrėja, jau spėjusi susipažinti ir su Panevėžiu bei jo rajonu, sostine, Trakais ir su skaudžius šeimos išgyvenimus menančiu Svėdasų miesteliu Anykščių rajone, iš kurio Brazilijos link kadaise patraukė emigrantų kelią pasirinkę jos protėviai.

„Negaliu apsakyti, kokį džiaugsmą jaučiame vasarą, kai Lietuvos gatvės pilnos žmonių ir klegesio. Šios šalies kultūra atsispindi kiekviename miestų kampelyje. Ir unikali balta žiema, kuri mums tokia nepažįstama, su užšalusiais ežerais ir šiltais drabužiais. Šie potyriai mums, brazilams, visiškai nauji. Mes neturime šių ryškių metų laikų skirtumų, tad juos stebėti Lietuvoje labai jaudina“, – tikina A. de Alenkar-Kasteckas.

Ji prasitaria dažnai pasvajojanti apie galimybę įsikurti kuriame nors Lietuvos didmiestyje. Tačiau nuo šios minties stabdo tai, ką turinti Brazilijoje – šeima ir draugai.

„Brazilijoje malonus klimatas, didžiąją metų dalį mes mėgaujamės saule. Jau keletą kartų su vyru galvojome apie gyvenimą Lietuvoje, ypač po paskutinio vizito šioje šalyje. Tačiau jau susikūrėme stabilų gyvenimą Brazilijoje ir apie naują pradžią kitur nedrąsu galvoti. Bet gal vieną dieną“, – plačiai šypsosi A. de Alenkar-Kasteckas.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų