-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Šešiolikmetė R. Gabulaitė šypsosi: tinklinis – didžiausias jos džiaugsmas.
Vasarą, kai salės tinklinio treniruotės nevyksta, panevėžietė fizinę formą palaiko sporto salėje ar žaisdama paplūdimio tinklinį.
Robertos pažintis su tinkliniu buvo visiškai netikėta tiek jai pačiai, tiek kitiems. Dėl visko „kaltas“ įspūdingas merginos ūgis – 186 cm.
„Išbandyti tinklinį mane pastūmėjo artimieji būtent dėl ūgio. Tuo metu jau buvo prasidėjusi Covid-19 pandemija ir nuėjus į vos kelias treniruotes, vėliau teko sportuoti namuose“, – prisimena tinklininkė.
Kai jau buvo galima dalyvauti varžybose, per pirmąsias rungtynes Robertą pastebėjo Kauno komandos ,,SM Startas“ trenerė Jolita Kontvainienė ir pakvietė žaisti jos treniruojamoje Lietuvos salės tinklinio merginų rinktinėje.
Nuo tada prasidėjo rimtosios treniruotės ir atsirado visai kitoks merginos požiūris į tinklinį.
Roberta neslepia: pradžia buvusi sunki, nesijautė pasiruošusi profesionalioms varžyboms, stigo ir pasitikėjimo savimi.
Tačiau dabar R. Gabulaitė yra viena geriausių Lietuvos jaunųjų salės tinklininkių, priklauso Lietuvos merginų tinklinio rinktinei.
Beje, ji vienintelė Lietuvos rinktinės narė, kilusi iš Panevėžio.
Žaisti su aukščiausio lygio tinklininkėmis jaunai panevėžietei – ir garbė, ir didelė atsakomybė.
Anot Robertos, nesinori nuvilti žmonių, kurie į ją sudėjo tiek daug darbo ir pastangų.
Robertos pažintis su tinkliniu buvo visiškai netikėta tiek jai pačiai, tiek kitiems. Asmeninio archyvo nuotr.
Nors greitai įsibėgėjusi tinklininkės karjera dar nėra tokia ilga, tačiau R. Gabulaitė jau turi patirties su geriausiomis Europos ir pasaulio sportininkėms.
Anot Robertos, jausmas varžytis su pajėgiausiomis atletėmis tikrai labai geras, o dar galinti nemažai iš jų pasimokyti.
Pačios svarbiausios ir sėkmingiausios varžybos, anot R. Gabulaitės, vyko Vokietijoje, kai lietuvės tinklininkės žaidė su Izraelio merginų rinktine.
„Pelnant kiekvieną tašką net šiurpuliukai eidavo kūnu. Visos Lietuvos rinktinės komandos narės buvo taip stipriai užsidegusios, kad mus tai privedė prie saldžios pergalės“, – emocijų neslepia panevėžietė.
Salės tinklinis išties turi daugiau nei šimtą metų skaičiuojančią istoriją.
1885 m. amerikietis Viljamas G. Morganas sugalvojo naują uždarose patalpose žaidžiamą žaidimą – „Mintonette“, kuris tik vėliau tapo tinkliniu.
Per Pirmąjį pasaulinį karą į Europą atkeliavęs žaidimas ypač paplito Rytų Europoje, nes ten dėl šalto klimato buvo kultivuojamos uždarose patalpose žaidžiamos sporto šakos.
1924 m. Paryžiaus olimpinėse žaidynėse įvyko tinklinio parodomosios varžybos ir tik 1947 m. tinklinis tapo oficialia sporto šaka.
R. Gabulaitės nuomone, Lietuvoje tėra vienetai šiam žaidimui atsidavusių, stiprius atletus paruošiančių trenerių, ypač mažesniuose miestuose. Dėl to jaunimas renkasi kitas, populiaresnes sporto šakas.
„Daugelis nededa vilčių į salės tinklinį Lietuvoje, – pastebi aukštaūgė. – Bet aš manau, jog tai yra puiki sporto šaka.“
Asmeninio archyvo nuotr.
R. Gabulaitė nėra iš tų sportininkų, tik kaupiančių ir skaičiuojančių kiekvieną medalį bei trofėjų. Mergina juokauja namuose vietos jiems visada atrasianti – juk kuo medalių daugiau, tuo geriau.
Varžybų metu Roberta stengiasi neapsikrauti papildomais rūpesčiais, nori, kad ją pasiektų tik pozityvios mintys.
„Tiesiog išsikeliu tikslus, bandau nuvyti jaudulį į šalį bei susikaupti artėjančioms varžyboms, –paprastai į viską žiūri sportininkė. – Stengiuosi nedaryti man būdingų klaidų, bendrauti aikštelėje, jog rezultatas būtų toks, kokio reikia ir tikimės. Žaisdama turiu atsipalaiduoti. Tik tuomet man pavyksta padaryti, ką moku geriausiai.“
Nenuostabu, jog profesionaliai sportuojant alinamų treniruočių, intensyvaus sporto, rutinos labai greitai atsikandama. Tačiau, anot R. Gabulaitės, žaidžiant tokio aukšto lygio komandose ji negalinti leisti pasiduoti lengvabūdiškoms mintims.
„Taip, treniruotėms reikia skirti daug laiko. Pasibaigus pamokoms, stengiuosi padaryti didžiąją dalį namų darbų ir tada skubu į treniruotę. Tik po jos galiu užbaigti visus kitus darbus“, – pasakoja sportininkė.
Dėl tenkančio krūvio Roberta nedejuoja, o kaip tik džiaugiasi, jog sportas išmokė greitai priimti sprendimus tam tikrose situacijose, kantrybės bei ištvermės.
„Svarbiausia yra pasitikėjimas savimi ir komandos narėmis, noras žaisti, įrodyti, kad gali“, – svarsto pašnekovė.
Asmeninio archyvo nuotr.
Nors visi artimieji ir draugai meistriškai kamuolį mušinėjančią R. Gabulaitę labai palaiko, nepraleidžia varžybų tiesioginių transliacijų, didžiausia panevėžietės sirgalė yra jos mama.
Roberta džiaugiasi, jog mama yra didysis jos ramstis, suteikia visas galimybes siekti užsibrėžtų tikslų.
„Kai varžybos vyksta Lietuvoje, visada girdžiu, kaip mama palaiko mane. Jos balsas skamba per visą salę, – juokiasi Roberta. – Nors kartais ir sekasi ne taip, kaip norėčiau, bet mama man pakelia nuotaiką, skatina nenuleisti rankų.“
R. Gabulaitė žino, kad tik sunkus darbas ir užsispyrimas ją nuves ten, kur labiausiai nori – baigusi mokyklą mergina svajoja studijuoti ir profesionaliai žaisti tinklinį kitoje šalyje.
O kol sporto sezonas ne toks intensyvus, R. Gabulaitė keliauja, laisvalaikį leidžia su šeima, artimaisiais.
Talentingai tinklininkei paklūsta ne tik kamuolys, bet ir molis – laisvalaikiu lipdo ir dekoruoja darbus glazūra.
Komentarai
-
- Panevėžietis
- 08:57 2022.08.13
-
- Panevėžys
- 20:09 2022.08.18
Rodyti visus komentarus (2)Sportinį kelią Roberta pradėjo Panevėžio sporto centre pas trenerę Gražiną Janušienę. Ši informaciha turi būti žinoma skaitytojams. Dėl objektyvumo.
Šaunuole! Taip ir toliau!Neprarask Motyvacijos! Siek aukštumų ir grįžk į Panevėžį kelti tinklinį!Kaip trenerė! Kad nėra gerų trenerių Panevėžyje tai tikrai! Bet jie nekalti!Nėra gerai apmokamas darbas ir nėra labai pasirinkimo, šeis laikais sunku rasti žmogų motyvuota ir norinti dirbti su vaikais….