G. Žilinsko nuotr.

Lietuvos pajūris gydosi žaizdas

Lietuvos pajūris gydosi žaizdas

Lietuvos pajūris keičiasi. Vasarą suplūstančios minios poilsiautojų to dažniausiai nepastebi, tačiau smėlėtoje pakrantėje vyksta nuolatiniai ir ne visada pozityvūs procesai.

Kiek dėl to kaltos Baltijos jūrą lankančios audros, o kiek – mūsų meilė jai, klausėme Gamtos tyrimų centro Krantotyros ir krantotvarkos sektoriaus vyresniojo mokslo darbuotojo daktaro Gintauto ŽILINSKO.

– Kaip ilgai jau atliekate Lietuvos pajūrio tyrimus?

– Neseniai susėdę su kolegomis kaip tik juokais skaičiavome, kad mūsų trijų pagrindinių darbuotojų darbo stažas kartu sudėjus būtų 90 metų. Mano paties – keturi dešimtmečiai.

Profesorius Vytautas Gudelis, mano mokytojas, pirmasis įkūrė krantotyrininkų mokyklą. Ir mes paveldėjome tą tradiciją. Faktiškai nei estai, nei lenkai, nei latviai jos neturėjo.

Tai daug reiškia, kai iš tokių korifėjų perimi žinias, patirtį.

– Žinių perėmimas leidžia įvertinti ir pokyčių Baltijos pakrantėje dinamiką? Yra su kuo palyginti.

– Tai padeda. Tik yra viena problema: sovietiniais laikais nebuvo galima skelbti tyrimų vietovės. Moksliniuose straipsniuose rašydavo „viename Pabaltijo miestelių“ ar „kaimelių“ – net iki to buvo prieita.

Išvis labai daug ko ankstesnės kartos mokslininkai negalėjo minėti. Kad ir paplūdimio smėlio sudėties: jeigu puls priešai, kad nepalengvintume jiems desanto išlaipinimo. Buvo netgi specialus skyrius, kur straipsnį arba išbraukydavo, arba nepraleisdavo.

– Neseniai vėl tyrėte pajūrį. Kokių permainų pastebėjote po šios itin audringos žiemos?

– Žiema buvo neeilinė. Aš dirbu jau 40 metų, skaičiau ir ankstesnių tyrėjų darbus – negana to, nagrinėjau ir duomenis maždaug nuo 1880-ųjų metų, bet tokios nepasitaikė, ko gero, pusantro šimto metų.

Šiemet šeši ciklonai ėjo vienas paskui kitą. Keturi iš jų netgi gavo vardus, vadinasi, tikrai buvo reikšmingi. Taip nėra buvę, kad praktiškai per vieną mėnesį – nuo sausio 14-osios iki vasario 25–26 dienos, praeitų tiek stiprių ciklonų. Visame Lietuvos pajūryje kranto linija vidutiniškai atsitraukė 12 metrų – tiek po audrų buvo susiaurėjęs paplūdimys. Iš viso Lietuvos jūrinio kranto buvo išplauta apie 1,75 mln. kubinių metrų smėlio: apie 1,6 mln. iš paplūdimio ir apie 0,15 mln. iš kopagūbrio. O šios audros net nebuvo stipriausios per pastaruosius 25 metus. Uraganas Anatolijus 1999-aisiais buvo daug galingesnis. Bet šį kartą buvo sukeltas vandens lygis ir audroms einant vienai paskui kitą, jis niekaip nekrito – tarp audrų vis tiek būdavo 60 cm pakilęs. Tad užtekdavo jūrai nedaug pradėti banguoti ir paplūdimys jau būdavo apsemtas. Tai tiesiogiai ardė krantą.

Taigi nuostolių tikrai padaryta. Jie mažesni tik už Anatolijaus, bet už 2005-ųjų uragano Ervino – dvigubai didesni.
Dar vienas svarbus dalykas: pastarąjį ketvirtį amžiaus tarp audrų paprastai būdavo nuo 5 iki 10 metų tarpas. Per tiek laiko krantas atsigauna – „išsigydo žaizdas“, sukaupia smėlio kitai stichijai atlaikyti. Dabar gi 2020 metais siautė Laura, o iš karto po jos buvo serija 2022-ųjų audrų.

– Lietuva šiuo atžvilgiu išskirtinė ar visose Baltijos jūros valstybėse audros pridaro tokių eibių?

– Audros visur siaučia tos pačios. Tačiau jų pasekmės skiriasi priklausomai nuo kranto geologinės sąrangos. Švedams ar suomiams didumoje teritorijos audros nerūpi, nes pas juos uolėti krantai. Kur moreniniai krantai, taip pat mažiau paplaunami. Bet Lenkijoje būna tas pats, kaip pas mus.

Pastaroji audra labai skaudžiai smogė Kaliningrado sričiai – ten padėtis blogesnė nei pas mus. Latviams irgi kliuvo, tačiau turbūt ne taip baisiai, kaip Lietuvai, nes į šiaurę nuo mūsų prasideda moreniniai krantai. Jie labiau atsparūs – molį išplauti ne taip lengva, kaip smėlį.

Tokia jau audrų specifika: kartais kai jau kliūna, tai daugeliui šalių, o kartais audros ką nors aplenkia. 2011 metais uraganas, stipriai kliudęs kitus, pro mus praėjo šonu ir buvo beveik normali žiemos audra. Nukentėjome šiek tiek, ne išskirtinai.

G. Žilinsko nuotr,

– Kur jūra nuneša nuplautą smėlį?

– Dalį smulkesnės frakcijos smėlio nutraukia į gilumą. Per kiekvieną audrą, priklausomai nuo jos stiprumo, vienos medžiagos juda gilyn, kitos – ne taip giliai nusėda. Tai priklauso nuo smėlio sudėties, svorio, takumo ir panašių dalykų.

Kita dalis smėlio paprastai nunešama išilgai kranto. Pas mus vyraujantis srautas – iš Pietų į Šiaurę. Kartais tai labai aiškiai matosi ir Kuršių nerijoje, ir žemyno krante. Jeigu vienur paplauna, tai paskui po audros dalį išmeta į krantą kiek tolėliau.

Ypač tokie paplovimai ryškūs būna ties Klaipėda, I Melnrage, kur yra begrūdis smėlis. Vizualiai gali matyti, kiek jį po audros panešė į šiaurę.

Deja, jūra grąžina ne viską. Ir kas blogiausia, ne visada grąžina ten, kur mes norime.

– Anksčiau juk irgi būdavo galingų audrų. Tačiau dabar ėmė ypač kristi į akis, kad su kiekvienais metais paplūdimys tampa vis siauresnis. Ar tikrai?

– Žiūrint kurioje vietovėje. Šiaip, žinoma, pakrantė keičiasi. Bet labiausiai ją veikia hidrotechniniai įrenginiai. Taip yra visame pasaulyje, kur smėlėti krantai: jeigu krantas išilginis, kaip pas mus, ir stovi hidrotechninis įrenginys, vadinasi, priešvėjinėje pusėje smėlio padaugės, o pavėjinėje – nuplaus. Ir tam nereikia netgi didelių audrų.

Štai už Klaipėdos uosto molo I Melnragė labai kenčia. Šiauriau Palangos uosto, kur buvo smėlio išpilta, dabar pakrantė atsilaikė, kopagūbryje netgi padaugėjo smėlio, bet nedidelę atkarpą už tilto labai stipriai išplovė. Šventosios uoste, kas iš jo belikę, molas prilaiko, o už jo – stiprūs išplovimai. Palangoje yra nedidelė vieta, kur išeina terminalo vamzdis – koks 50–60 metrų – paplovimai nedideli, o už jo labai stipriai nuplauta link latvių pusės. Tiesiog durpės atsidengė.

– Paplūdimiai ne kartą dirbtinai pildyti smėliu. Tai padeda?

– Padeda. Palangoje po 2004 metų, kai buvo labai prasta situacija, tas daryta net du kartus. Nes, pavyzdžiui, tarp Birutės kalno ir tilto tebuvo likę 15–18 metrų paplūdimio. Įsivaizduokite, kiek žmonių tokiame gali tilpti, kai per sezoną Palangoje apsilanko milijonai…

Prisimenu 2006–2007 metus, kai dar nebuvo atliktas pirmasis papildymas smėliu, žmonės paplūdimyje gulėjo vienas šalia kito, o kai kas turėjo sėdėti arba stovėti. Kad po tiltu pamatuočiau gylius, teko hidrokostiumą vilktis ir paėjėti toliau, link akmenų, nes tiesiog nebuvo vietos.

Situaciją paplūdimiuose labai paveikė ir 1981 metais ant Klaipėdos molo užplaukusio tanklaivio „Globe Asimi“ avarija. Jam lūžus į tris dalis, ištekėjo nafta. Nuo žemyno kranto tuomet buvo nuimta apie 600 000 kubinių metrų užteršto smėlio. Tuo metu atlikau praktiką, o dirbu nuo 1983-iųjų, ir, kiek stebiu, nuo to laiko paplūdimiai laikosi sunkiau, dar neatsistatė.

Kita vertus, dirbtinai papildant paplūdimius smėliu, kuo toliau, tuo mažiau jo reikia. Pernai jo pylė mažiau ir jau užteko. Palaipsniui sąnašos bent jau ties Palanga atsistato, nes reikia, kad smėlio būtų ne tik krante, bet ir priekrantėje – kad ji būtų sekli. Sekli priekrantė priverčia bangas lūžti, transformuotis. Jos praranda energiją, tuomet mažiau paveikia paplūdimį, nepasiekia kopagūbrio – kaip buvo ir per dabartines audras Palangoje.

– Kiek reikia laiko, kad paplūdimiai štai taip, savaime, atsigautų visiškai?

– Kad visiškai atsigautų, visgi reikia ir šiokios tokios žmogaus pagalbos.

Paplūdimiai atsigauna, kai iš jūros išmetamas smėlis ir kai jis nukrenta nuo kopagūbrio. Kaip kad dabar – visur atsirado skardžiai. Tokiose vietose, kur labai paplauta, matosi: jeigu kopagūbris buvo tvirtintas, sudėtos šakos, atsiskleidė, kiek buvo sukaupta smėlio. Pats nustebau, kad kai kur buvo sukaupti kokie 5–6 m smėlio. Atrodo, skardis baisus – tiek daug nuplovė. Bet ir krašto matosi, kur prieš keletą metų buvo paplūdimys ir kiek buvo užaugęs kopagūbris. Tai yra apsauginis sluoksnis, kaip meškai riebalai žiemos miegui, ir padeda atsistatyti paplūdimiui. Pavyzdžiui, po uragano Anatolijaus paplūdimys atsistatė po 2–2,5 metų. Po kitų audrų – per metus ar pusantrų.

Pakrantės nebūtinai grįžta į idealią būklę, tačiau dalis sugrįžta. Bet visą laiką žmogus padeda – tvarkydamas kopagūbrį, kur kritinė situacija, padėdamas smėliui kauptis.

– Grįžtant prie milijonų poilsiautojų, vasaromis užplūstančių pajūrį. Kiek jų veikla turi įtakos paplūdimiams?

– Poilsiautojai paplūdimiams nelabai ką daro – labiau kopagūbriams. Jeigu vaikšto laiptais ir takais, gerai, bet yra, kas leidžiasi žemyn bet kur. O užsienyje atlikti tyrimai parodė, kad užtenka 120 kartų praeiti apžėlusiu kopagūbriu, ir augalija toje vietoje sunyksta. Tada įsisuka vėjas ir gilina griovas. Per jas išneša smėlį tiek iš paties kopagūbrio, tiek iš paplūdimio. Šis smėlis jau nepadeda gesinti bangų ir neatlieka savo funkcijų. Tad kai kuriose šalyse, kaip Lenkija, visiškai uždrausta gulėti, degintis kopagūbryje. Užtat labai skatinama užtvarų nuo vėjo nuoma paplūdimiuose.

Daug kas važiuoja į paplūdimį dviračiais. Transportas ekologiškas, bet užtenka dviračiu pervažiuoti kopagūbriu keletą kartų – ypač kai ant jo auga ne tiek žolė, kiek samanos, kaip kad Smiltynėje, – ir danga plyšta. Po truputį įsisuka vėjas ir darosi griovys, išnešamas smėlis. O jeigu greta miškas, kaip Palangoje, tuomet smėlį neša į užkopę, užpusto mišką ir jis džiūsta.

– Klimatas keičiasi, stichinių reiškinių vis daugėja, tad panašių ar blogesnių žiemų už šią gali būti vis dažniau. Kaip manote, kas laukia mūsų pajūrio ir su kokiomis grėsmėmis jis susidurs?

– Kiek leidžia lėšos, paplūdimiai vis tvirtinami. Tad bent per artimiausius 10–15 metų aš didesnį pavojų matau ne tiek dėl klimato kaitos, kiek dėl hidrotechninių įrenginių.

Prie klimato kaitos daugmaž prisitaikoma. Smėlis kad ir dingsta iš Palangos, pernešamas į šiaurę, pamaitina kitus ruožus. Kopagūbrį puoselėjame, paplūdimius, kur reikia, pamaitiname. Hidrotechniniai įrenginiai yra pavojingesni. Bet tam irgi yra priemonių – vis tiek negalime gyventi be uostų. Tad kol kas nematau, kad ateitis būtų labai prasta.
O poilsiautojai… Dabar, per pandemiją, jų būna beveik ištisus metus. Ir ne visi renkasi rekreacines zonas, kur yra takai, laiptai. Kuršių nerijoje, Naglių draustinyje, žmonių pamatysi kas dieną – ir dar kokį dviratį per kopagūbrį tempiančių. Dviračių takas eina išilgai viso pajūrio, tačiau žmonės eina, kur tik užsimano. Nors daug kur stovi draudžiamieji ženklai, dalijami įspėjamieji lankstinukai. Bausti, kiek pastebėjome, dabar niekas neskuba. Anksčiau, būdavo, paliksi ne vietoje automobilį – iš karto gausi susimokėti, ir tai kažkiek padėdavo. Bet auklėjant sąmoningumą – ir nepamirštant draudimų – tai irgi galima suvaldyti. Tereikia noro.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų