-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Prieš keletą šimtmečių suprasta gimtosios kalbos svarba atsispindi lietuviškos raštijos paminkluose – pirmosiose lietuviškose knygose, kūrėjų rankraščiuose, saugomuose Vilniaus universiteto bibliotekos lobynuose.XVI amžiuje išspausdinta pirmoji lietuviška knyga – tik vienas svarbių ankstyvųjų raštijos paminklų lietuvių kalba, saugomų Vilniaus universiteto bibliotekoje. Šioje knygų šventovėje – svarbūs ir vėlesni rašytojų, kultūros, visuomenės veikėjų rankraščiai. Nuo 2006 metų VU biblioteka aktyviai prisideda kuriant UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ regioninį ir nacionalinį registrus. Dabar į šiuos registrus įtraukta 17 unikalių dokumentų ir jų grupių.
Vilniaus universiteto bibliotekos Retų spaudinių skyriaus vadovė Virginija Galvanauskaitė pasakoja, kad senieji leidiniai ypač saugomi – net restauratoriai prie jų prisiliečia tik tiek, kad nebūtų pakenkta autentiškumui. Šiais laikais, saugant senąsias knygas nuo susidėvėjimo, rekomenduojama jas vartyti su pirštinėmis.
Vilniaus universiteto biblioteka turi didžiausią senųjų lietuviškų knygų fondą Lietuvoje. Daug tokių knygų dovanota, dalį ir pati biblioteka perka aukcionuose. Tačiau dauguma jų iš tų laikų, kai kartu su biblioteka veikė Vilniaus jėzuitų kolegija, įsteigta 1570-aisiais, o 1579 metais pertvarkyta į Vilniaus universitetą.
„M. Mažvydo „Katekizmas“ įdomus tuo, kad ilgą laiką nežinotas jo autorius. Jis buvo nustatytas tik vėliau – iš akrosticho.“
V. Galvanauskaitė
Apie šių knygų kelią galima spręsti tik pagal antspaudus ar įrašus jose. Nemaža dalis senųjų leidinių jau suskaitmeninta.
„Jeigu knyga yra suskaitmeninta, tuomet originalų skaitytojams nebeduodame, nebent mokslininkams, tyrėjams yra svarbūs kai kurie teksto ypatumai“, – sako V. Galvanauskaitė.
Mikalojaus Daukšos „Postilė“, savo „Prakalba į malonųjį skaitytoją“ labai reikšminga lietuvių istorijai. P. ŽIDONIO nuotr.
Lietuvos kultūrai, raštijos istorijai ypač svarbūs ankstyvieji raštijos paminklai lietuvių kalba. Daugiausia tai – religiniai tekstai, tačiau yra ir gramatikų, žodynų, katekizmų, grožinių kūrinių. Vilniaus universiteto bibliotekoje saugoma ir pirmoji lietuviška knyga Martyno Mažvydo „Katekizmas“, taip pat Mikalojaus Daukšos „Katekizmas“ – pirmoji Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje parengta lietuviška knyga, „Postilė“, Baltramiejaus Vilento, Danieliaus Kleino ir daugelio kitų lietuviško rašto pradininkų knygos.
Pasak V. Galvanauskaitės, M. Mažvydo „Katekizmas“ Lietuvoje atsirado tik praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje buvusio bibliotekos direktoriaus Levo Vladimirovo pastangomis. Jo dėka ši svarbi Lietuvai knyga iškeista su odesiečiais į du kitus senuosius leidinius – Abrahamo Ortelijaus atlasą „Pasaulio vaizdas“ ir Mamoničių spaustuvėje Vilniuje spausdintą 1588 metų Statutą. Lietuviams pačios svarbiausios knygos – pirmosios lietuviškos – antraštinis lapas labai kuklus. Jame – tik data ir pavadinimas, net autorius nenurodytas.
„M. Mažvydo „Katekizmas“ įdomus tuo, kad ilgą laiką nežinotas jo autorius. Jis buvo nustatytas tik vėliau – iš akrosticho“, – pasakoja V. Galvanauskaitė.
Ši knyga įrišta į pergamentą, bet nėra tiksliai žinoma kada – XVIII ar XIX amžiuje. Manoma, kad „Katekizmo“ tiražas galėjo siekti apie 200–300 egzempliorių. Kitas žinomas pirmosios lietuviškos knygos egzempliorius šiuo metu saugomas Lenkijoje, bet, pasak Retų spaudinių skyriaus vadovės, jis yra konvoliute, tai yra rinkinyje, kuriame surišta daugiau knygų.
„Mūsų biblioteka turi vienintelį „Katekizmo“ egzempliorių, kuris išleistas kaip atskira knyga“, – pastebi V. Galvanauskaitė.
Retų spaudinių skyriaus vadovės teigimu, M. Mažvydo plunksnai priklauso apie pusė „Katekizmo“ teksto.
„Aišku, tiesioginių įrodymų nėra, bet galima manyti, kad jis rėmėsi ir naudojosi kitais tekstais, parengtais Abraomo Kulviečio ar Stanislovo Rapolionio“, – svarsto ypatingųjų knygų saugotoja.
Be to, M. Mažvydas naudojosi lenkiškais, vokiškais katekizmais, giesmynais, iš jų pasiimdamas tai, kas jam atrodė reikalinga. V. Galvanauskaitės manymu, šis katekizmas įdomus tuo, kad jame yra ir elementorius, ir natos, ir tekstai lietuvių, lotynų kalbomis.
„Katekizmas“ parašytas edukaciniais tikslais. Siekta, kad būtų prieinamas, suprantamas visiems gyventojų sluoksniams, kad būtų toliau skleidžiamas raštingumas, lietuviškas žodis“, – sako V. Galvanauskaitė.
Martyno Mažvydo „Katekizmo“ antraštinis lapas labai kuklus – tik data ir pavadinimas, o autorius nenurodytas, tad jis nustatytas ne iš karto. P. ŽIDONIO nuotr.
Negalima pamiršti ir kito lietuviškos raštijos pradininko Mikalojaus Daukšos. Jo žinomiausias, unikaliausiais, svarbiausias veikalas taip pat „Katekizmas“. Tai – pirmas žinomas Vilniuje leistas lietuviškas leidinys, išspausdintas 1595 metais vyskupo Merkelio Giedraičio lėšomis ir buvo skirtas Žemaičių vyskupijai. Vėliau pasirodė „Postilė“, kuri reikšminga lietuvių kultūros istorijai – joje aukštinama gimtoji lietuvių kalba.
Norėtųsi paminėti ir liuteronų kunigą Joną Bretkūną, kuris taip pat laikomas vienu svarbiausių lietuvių raštijos autorių. Retų spaudinių skyriaus vadovės teigimu, manoma, kad J. Bretkūno darbai įkvėpė Kristijoną Donelaitį – paruošė dirvą jo kūrybai. Pasak V. Galvanauskaitės, J. Bretkūno „Postilė“ buvo pirmas pusiau originalus lietuvių literatūros kūrinys, kuriame jis naudojo savo paties sakytus pamokslus, kitų žymių teologų darbus.
Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomas ir jėzuito Konstantino Sirvydo, lietuvių kalbininko, rašytinis palikimas. Geriausiai žinomas jo XVII amžiaus „Trijų kalbų žodynas“ – lenkų, lietuvių, lotynų. Pirmą kartą šis žodynas išleistas apie 1620 metus. Ar yra kur nors išlikęs tos laidos egzempliorius, anot V. Galvanauskaitės, sunku pasakyti. Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomas 1642 metų laidos žodynas. Ji pasakoja, kad žodynas buvo populiarus ir reikalingas iki pat XVIII amžiaus, žinomos penkios jo laidos.
Ne ką mažiau svarbi Danieliaus Kleino parengta lietuvių kalbos gramatika, kuri laikoma pirmąja spausdinta lietuvių kalbos gramatika, skirta lietuvių kalbos mokytojams. Šiame leidinyje aprašyta lietuvių kalbos gramatinė sandara, bendrinės kalbos normos, paremtos vakarų aukštaičių tarme.
„Savo pratarmėje jis teigė, kad lietuvių kalbos gramatikos geriau mokytis praktiškai, o ne iš vadovėlio, nes per tai įgyjamas tikrosios kalbos pojūtis: vartojami ne vien gramatiškai sunorminti dalykai, bet į kalbą įliejama ir gyvoji kalba“, – pasakoja V. Galvanauskaitė.
Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomas ir puikiai nuo mokyklos laikų žinomas kūrinys – K. Donelaičio „Metų“ pirmoji laida. Svarbūs ir kiti lietuvių autorių grožinės literatūros kūriniai: Antano Strazdo „Giesmės“, Liudviko Rėzos „Dainos“, Simono Stanevičiaus „Pasakėčios“ ir panašiai.
Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriaus vadovės daktarės Ingos Liepaitės teigimu, čia, be seniausių lietuviškos raštijos paminklų, saugomi ir mūsų, jau vėliau gyvenusių, klasikų rankraščiai. P. ŽIDONIO nuotr.
Be kitų lietuviškos raštijos paminklų, saugomų Vilniaus universiteto bibliotekoje, čia galima išvysti ir mūsų jau vėliau gyvenusių klasikų rankraščius. Išpasakoti, kas saugoma, prireiktų nemažai laiko, tačiau vien atskiri pavyzdžiai nusako, kokie kalbos turtai slypi šioje knygų šventovėje. Bibliotekos Rankraščių skyriaus vadovės dr. Ingos Liepaitės teigimu, čia saugoma daug žymių mokslo, kultūros ir visuomenės veikėjų rankraščių. Svarbi ir vertinga Lietuvos kultūros istorijai Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomo stambaus komplekso – lituanistikos – medžiaga. Šiai grupei priskirtini rankraščiai lietuvių kalba ir su Lietuvos rašytojais bei kultūros ir meno veikėjais susijusi literatūra bei kalbos tyrinėjimai. Daugiausia lituanistinių rankraščių randame „Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekos rankraščių rinkinyje (Lietuvos visuomenės, mokslo ir kultūros veikėjai)“ (F1). Jį sudaro buvęs Vytauto Didžiojo universiteto (1922–1930 m. – Lietuvos universitetas, 1940–1941 m. – Kauno universitetas, 1946–1950 m. – Kauno valstybinis universitetas) bibliotekos rankraščių rinkinys – atskirų asmenų ir įstaigų archyvai bei pavieniai rankraščiai ir istoriniai dokumentai. Jis ypatingas tuo, kad atkeliavo iš minėto universiteto. Dr. I. Liepaitės teigimu, jo istorija įdomi. Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto tarybos sprendimu 1923 metais oficialiai veiklą pradėjo vadinamasis Kultūros muziejus, kurio vedėju paskirtas pagrindą šiam muziejui padėjęs Lietuvos rašytojas, spaudos darbuotojas, literatūros istorikas ir kritikas, visuomenės veikėjas, pedagogas, kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas (vėliau jį pakeitė universiteto profesorius Vincas Mykolaitis-Putinas).
„Tumas muziejų vadino tiesiog Rašliavos muziejumi“, – pasakoja I. Liepaitė.
Dvasininkas šiam muziejui perdavė savo sukauptą didžiulį archyvą. Jame buvo ne tik jo paties rankraščiai, bet ir kitų Lietuvos kultūros, mokslo, visuomenės veikėjų. Vadovės teigimu, muziejaus turtai skirtingu metu buvo saugomi įvairiose patalpose, dėl nežinomų priežasčių kurį laiką jie buvo atsidūrę ir jo vedėjo J. Tumo-Vaižganto bute. 1930 metais muziejus buvo perduotas VDU bibliotekai, kur sujungtas su joje jau buvusiu istoriniu archyvu ir kai kuriais rankraščiais, ir pavadintas VDU bibliotekos Rankraščių skyriumi. Pasak dr. I. Liepaitės, kurį laiką rankraščiai ten ir buvo saugomi, tvarkomi. Nuo 1950 metų, kai Kauno valstybinis universitetas buvo reorganizuotas į Kauno politechnikos institutą, biblioteka buvo uždaryta, o jos fondai išdalyti kitoms valstybinėms institucijoms.
„Tokiu būdu sutvarkyta dokumentinė medžiaga – daugiau kaip 3 000 bibliotekinių vienetų – perduota Vilniaus universiteto bibliotekai, o likusi, nesutvarkyta, dalis – tuometei Lietuvos mokslų akademijos bibliotekai“, – pasakoja I. Liepaitė.
Giesmynas, ilgą laiką nežinota, priklausęs Motiejaus Valančiaus rankai. P. ŽIDONIO nuotr.
„Aš dažnai sakau, kad tai – aukso fondas. Čia galima rasti, galima sakyti, visų mokyklos laikais girdėtų kultūros veikėjų rankraščius. Paminėsiu tik keletą: Maironio, Antano Baranausko, Motiejaus Valančiaus, Vinco Mykolaičio-Putino, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Jono Biliūno, Vinco Kudirkos, Žemaitės, Vinco Krėvės, Lazdynų Pelėdos, Šatrijos Raganos ir daugelio kitų“, – sako dr. I. Liepaitė.
Čia saugomi Lietuvos šviesuolių, literatūros kūrėjų kūrinių rankraščiai, korespondencija ir kt. Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomas ir Panevėžio krašto bitelės – Gabrielės Petkevičaitės-Bitės – bei Žemaitės, pasirašinėjusių slapyvardžiu „Dvi moteri“, trijų veiksmų dramatiško paveikslėlio „Velnias spąstuose“ rankraštis, o Retų spaudinių skyriuje – ir pati spausdinta knygelė. Rankraštis rašytas G. Petkevičaitės-Bitės ranka. Rankraštyje netrūksta ir korektūrų.
Su Panevėžiu susijęs ir kitas saugomas dokumentas – kelionės į Naumiestį (dabar – Kudirkos Naumiestis) albumėlis. Dalis albumėlio nuotraukų daryta 1898 metais kelionės į Naumiestį metu, kur aplankyti sergančio Vinco Kudirkos vyko grupelė lietuvių inteligentų – seserys Jadvyga ir Marija Juškytės, studentai Povilas Višinskis ir Petras Avižonis bei rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, pakeliui aplankę įvairias istorines Lietuvos vietas. Kitoje dalyje nuotraukų – vaizdai, užfiksuoti 1899 metais pirmojo Lietuvoje viešo lietuvių mėgėjų spektaklio – komedijos „Amerika pirtyje“ – dalyviams P. Avižoniui, J. Juškytei, P. Višinskiui ir G. Petkevičaitei-Bitei grįžtant iš Palangos. Albumėlyje taip pat yra nuotraukų, kurios buvo skirtos iliustruoti Sankt Peterburgo universitete studijavusio P. Višinskio 1896–1898 metais rengtam moksliniam darbui.
Dr. I. Liepaitė pasakoja, kad rengiant įvairias parodas pastebima, jog lankytojams išties rūpi išvysti žymių kultūros, mokslo ir visuomenės veikėjų rankraščius.
„Matome, kokį didelį įspūdį, pavyzdžiui, moksleiviams ar studentams, daro mokykloje girdėtų rašytojų rankraštiniai dokumentai. Jie stebisi, kad, pavyzdžiui, ir Žemaitė rašė su klaidomis, kad jos rankraščiuose pribraukyta“, – šypsosi Rankraščių skyriaus vadovė.
Maironio poemos „Lietuva“ rankraštyje bene pirmą kartą užrašytas neoficialaus Lietuvos himno „Lietuva, brangi“ stulpelis. P. ŽIDONIO nuotr.
Kiekvieno istorinio rankraščio istorija įdomi, savita ir į kiekvieną galima ilgai gilintis. Tik ne visada jie linkę atskleisti visas savo paslaptis. I. Liepaitė pati domėjosi Maironio „Lietuvos“ poemos rankraščiu.
„Norėdama sužinoti jo istoriją, praktiškai pusę metų diena iš dienos po trupinuką rinkau medžiagą ir visgi ne iki galo pavyko atsekti jo kelionę“, – sako tyrinėtoja.
Ji pasakoja, kad Maironis, baigęs Kauno kunigų seminariją, prieš išvykdamas studijuoti į Sankt Peterburgą, rankraštį įteikė Antanui Baranauskui. Rankraštyje yra ir pastarajam skirta dedikacija.
„Vieni šaltiniai liudija, kad A. Baranauskas poemą perskaitęs ir pateikęs Maironiui atsiliepimą. Kiti rašo, kad A. Baranauskas paėmęs rankraštį, bet Maironiui taip nieko ir neatsakęs apie jį. Visgi vėlesniais metais A. Baranauskas yra bendravęs su Maironiu, tad neabejoju, kad Maironis žinojo A. Baranausko nuomonę“, – svarsto dr. I. Liepaitė.
Jos teigimu, žymiajam poetui A. Baranauskas buvo autoritetas, Maironis netgi yra pasakęs, kad „be A. Baranausko gal nebūtų buvę ir mūsų“. I. Liepaitei nepavyko išsiaiškinti ir kaip šis rankraštis, kuriame bene pirmą kartą užrašytas ir neoficialaus Lietuvos himno „Lietuva brangi“ posmas, atsidūrė Vaižganto rankose. I. Liepaitės teigimu, galima tik kelti įvairias prielaidas. Viena jų, kad Vaižgantas dėstė universitete ir skaitė kursą apie Maironį, tad galbūt galėjo ir pats Maironis jam įduoti. Tačiau nėra aišku ir kaip rankraštis vėl pateko į poeto rankas – juk buvo atiduotas A. Baranauskui.
Antano Baranausko, deja, nebaigtos versti Biblijos rankraščiai yra įrašyti į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą. P. ŽIDONIO nuotr.
Šiame fonde saugomas ir A. Baranausko į lietuvių kalbą verstos Biblijos rankraštis. Tai – pirmas beveik baigtas lietuviškas Senojo Testamento tekstas. Kaip tik prieš 119 metų – lapkričio 26-ąją – A. Baranauskas į jį įrašė paskutinius žodžius. Dr. I. Liepaitė pasakoja, kad versti A. Baranauskas pradėjo 1901 metais ir tą darė iki paskutinės savo gyvenimo dienos – 1902 metų lapkričio 26-osios. Apie šį jo darbą buvo gana plačiai žinoma. Dvasininkas labai skubėjo.
„Matyt, jautė, kad artėja spaudos draudimo lotyniškais rašmenimis pabaiga. Jo tikslas buvo turėti tuo laiku jau išverstą Bibliją“, – apie tuo metu Seinuose vyskupu tarnavusio A. Baranausko siekius pasakoja I. Liepaitė.
Žemaitės ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės rankraštis, pasirašytas slapyvardžiu Dvi moterys. Kaip matyti, jam prireikė kruopščios korektūros. P. ŽIDONIO nuotr.
Rankraščių skyriaus vadovės teigimu, A. Baranausko paskutinis gyvenimo kūrinys buvo svarbiausio krikščionybės veikalo vertimas į lietuvių kalbą ir labai svarbus tiek Lietuvos kultūros, tiek Šventojo Rašto lietuviškų vertimų istorijai. Deja, užbaigti nespėjo – išversta trys penktadaliai Biblijos. Tąkart vertimas liko laiku nepaskelbtas, tad sunku pasakyti, kokią reikšmę būtų turėjęs, jei būtų pasirodęs iš karto po spaudos atgavimo.
Šis unikalus paskutinis A. Baranausko gyvenimo kūrinys – autografas – yra saugomas Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje. Jį sudaro dvi atskirai įrištos dalys: 1) „Biblija. Rasztas Szwentas Seno ir Naujo Testamento“ ir 2) „Knįga Psalmu“. Pirmasis rankraštis apima p. 1–1528; jame trūksta p. 1005–1140 – „Psalmių knygos“. Būtent antrasis rankraštis ir apima p. 1005–1140.
Dr. I. Liepaitė pasakoja, kad A. Baranauskui 1902 metais mirus, kai kuriuos jo rankraščius, tarp jų ir „Bibliją. Rasztą Szwento Seno ir Naujo Testamento“, saugojo vyskupas Antanas Karosas ir prelatas Antanas Povilonis; antspauduoti rankraščiai buvo laikomi pas A. Povilonį. Pastarajam 1918-aisiais mirus, rankraščiai atiteko jo seseriai A. Povilonytei Anykščiuose, iš kurios Juozas Tumas-Vaižgantas ir perėmė Rašliavos muziejui, spėtina tarp 1923 ir 1927 metų. Tarp perimtų A. Baranausko rankraščių trūko „Psalmių knygos“ vertimo. Kai Lietuvos atstovybė Maskvoje atsiėmė SSRS valdžios karo metu konfiskuotą Žemaičių vyskupijos kanceliarijos archyvą, buvusį Smolenske ir Tuloje, ir sugrąžino į Kauną, tarp kitų rankraščių atsirado ir trūkstamoji vertimo dalis. „Psalmių knygą“ A. Povilonis buvo nusiuntęs vyskupui Pranciškui Karevičiui į Panevėžį, o iš ten rankraštis pateko į Rusiją. Kodėl iš viso vertimo rankraščio buvo atskirta „Psalmių knygos“ dalis, nėra žinoma. Manytina, kad „Psalmių knygos“ rankraštis į Rašliavos muziejų pateko 1927 metais rugsėjo-lapkričio mėnesiais. Palyginus abiejų rankraščių įrišus, darytina išvada, kad jie galėjo būti įrišti vienoje knygrišykloje ar net vieno knygrišio, tačiau ne tuo pačiu metu, nors laiko tarpas tarp abiejų įrišų neturėtų būti ilgas.
Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ rankraštis, kuriame tik palyginti neseniai pastebėtas pagrindinio herojaus vardo taisymas iš Jono Sėklos į Liudą Vasarį (antroji eilutė). P. ŽIDONIO nuotr.
A. Baranausko verstos Biblijos rankraščiai įrašyti į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą. Šis rankraštis yra iškilus lietuvių kalbos stilistikos bei poetikos plėtotės paminklas. Svarbi jo kultūrinė, istorinė, estetinė reikšmė. A. Baranausko Biblijos vertimas – grandis, jungianti senosios raštijos ir modernios lietuvių literatūros tradiciją.
„Matome, kokį didelį įspūdį, pavyzdžiui, moksleiviams ar studentams, daro mokykloje girdėtų rašytojų rankraštiniai dokumentai. Jie stebisi, kad, pavyzdžiui, ir Žemaitė rašė su klaidomis, kad jos rankraščiuose pribraukyta.“
Daktarė I. Liepaitė
Šiandien rankraščio tekstas tampa prieinamas spausdintu pavidalu (dar ne visas). Svarstoma, kad Biblijos vertimo rankraščius kitais metais, kai bus minimos vyskupo 120-osios mirties metinės, būtų galima nuvežti į Seinus, vietą, kur jie buvo verčiami.
Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomas su Panevėžiu susijęs dokumentas – kelionės į Naumiestį (dabar Kudirkos Naumiestis) rankraštis, arba tiksliau nuotraukos su daugiausia rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ranka darytais prierašais. P. ŽIDONIO nuotr.
Pasak dr. I. Liepaitės, Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekos rankraščių rinkinys nuo patekimo į VU biblioteką iki pat šių dienų yra vienas skaitomiausių fondų. Nepaisant didelio šio rinkinio dokumentų ištirtumo, vis dar pasitaiko ir netikėtų džiugių atradimų. Antai 2017 metais Klaipėdos universiteto profesorė Roma Bončkutė nustatė, kad iki tol nežinomos autorystės iliustruoto rankraštinio giesmyno „Giesmie apie muka Jezusa Pona“ autorius yra Žemaičių vyskupas, švietėjas, rašytojas, istorikas, blaivybės sąjūdžio organizatorius Motiejus Valančius. Paaiškėjo, kad tai vienas iš ankstyvųjų M. Valančiaus rankraščių. Giesmyną, kurį sudaro 18 giesmių (originalių, verstinių arba rašytų sekant kitų autorių kūryba), gausiai iliustravo pats M. Valančius. Pasak šį rankraštį tyrusios prof. Romos Bončkutės, giesmių rinkinys galėjo būti sumanytas kaip dovana sesers Petronėlės Bagdzevičienės-Beresnevičienės (1805–1867) šeimai, kartu gyvenusiai motinai Onai (1770–1859), dukterėčioms Beresnevičiūtėms, bet ypač sūnėnui Vladislovui Beresnevičiui, su kuriuo M. Valančius visą gyvenimą palaikė ryšius. Rankraščio braižas, rašyba ir kalba rodytų, kad skirtingu laiku rašytų giesmių tekstai į švarraštį buvo perrašyti prieš 1844 metus.
Dar viena įdomi istorija susijusi su Vinco Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly“ rankraščiais. Pirmosios dalies pratarmėje galima išvysti, jog pagrindinis romano veikėjas Liudas Vasaris pradžioje rašytojo buvo pavadintas Jono Sėklos vardu, bet turbūt autoriui pasirodė, kad šis vardas romano herojui netinkamas, jį nubraukęs pakeitė į Liudą Vasarį.
