Panevėžio mokytojų seminarijos pastatas 1929 m. Nuotr. Iš PKM archyvo

Lietuvių kalbos dvasia Panevėžio mokytojų seminarijoje

Lietuvių kalbos dvasia Panevėžio mokytojų seminarijoje

Daugelis bent jau senosios kartos Panevėžio inteligentų tikrai girdėjo ir žino, kad kadaise šiame mieste veikė mokytojų seminarija.

Tačiau tikrai ne visiems žinoma, kad Panevėžio mokytojų seminarija turi net tris savo gyvavimo etapus, o du iš jų praėjo dabartiniame Klaipėdos g. 3 pastate, kur ir dabar įsikūrusi Panevėžio Alma Mater – Panevėžio kolegija.

Lapkritį sukako 150 metų, kai šioje Panevėžio vietoje buvo atidaryta seminarija, rengusi mokytojus pradinėms mokykloms. Iš pradžių ji kūrėsi šioje vietoje stovėjusiame bajorų mokyklos pastate, o nuo 1888 m. pradėjo veiklą naujai pastatytame, dar ir dabar Panevėžį puošiančiame senajame seminarijos pastate Klaipėdos g. 3. Šis pastatas mena daug žmonių ir įvykių, bet nepriklausomai nuo laikmečio, jis beveik visada tarnavo švietimui ir mokslui. Su juo susiję įvairiausi švietimo eksperimentai, jame diegtos naujos mokymo metodikos ir programos.

Vieni pirmųjų eksperimentų čia buvo atliekami su lietuvių kalbos dėstymu dar XIX a. pabaigoje.

Sklido pažangios idėjos

Pirmasis Panevėžio mokytojų seminarijos (dar carinės) etapas buvo ilgiausias. Jis tęsėsi nuo 1872 iki 1915 m.
Okupuotoje Lietuvoje šioje mokytojų seminarijoje dirbo išsilavinę mokytojai, bet išskirtinai rusai stačiatikiai – caro vietininkams Lietuvoje lietuvių mokytojų nereikėjo.

Tik gerokai vėliau, po spaudos draudimo panaikinimo 1904 m., lietuvių kalbos skverbimasis į viešąjį Lietuvos ir Panevėžio gyvenimą tapo įmanomas ir neišvengiamas.

Daugeliu atvejų tuomet vadinamame Rusijos imperijos Šiaurės vakarų krašte įsteigtos mokytojų seminarijos buvo visų pirma rusifikacijos idėjų, kirilicos diegimo atraminiai punktai, turėję pasitarnauti siekiant nutautinti vietinius gyventojus.

Carinės valdžios užmačias turėjo padėti įgyvendinti vietoje dirbantys mokytojai, o jie buvo rengiami mokytojų seminarijose. Ne išimtis ir Panevėžio, į kurią tuomet išskirtinai buvo priimami tik rusų tautybės stačiatikių tikėjimo asmenys.

Iš įvairių Rusijos gubernijų į Panevėžį mokytis atvykusiems rusakalbiams stačiatikiams seminaristams lietuvių kalba buvo sunkiai įkandamas riešutas.

Todėl vos tik įsteigus Panevėžio mokytojų seminariją, susirūpinta lietuvių kalbos dėstymu ir tą galinčiais daryti mokytojais.

Dar 1873 m. seminarija tapo pirmąja švietimo įstaiga carinėje Rusijoje, kurioje oficialiai pradėta dėstyti lietuvių kalba.

Lietuvių kalbos istorikas Ilinojaus universiteto Čikagoje profesorius Giedrius Subačius monografijoje „Lietuvių kalbos ekspertai Rusijos imperijos tarnyboje“ išsamiai apžvelgia trijų vadinamųjų ekspertų, lietuvių kalbos mokytojų (Dmitrijaus Kaširino, Zacharijaus Liackio ir Andriaus Poidėno) veiklą Panevėžio mokytojų seminarijoje caro laikais.
Profesorius daro išvadą, kad labai nedaug trūko, jog Panevėžys ir panevėžiškių tarmė būtų buvusi patvirtinta oficialia lietuvių bendrine kalba, mat tais minėtais lietuvių kalbos mokytojais caro vietininkai Lietuvoje labai pasitikėjo.

Tačiau amžių sandūroje mirė „didieji lietuvių kalbos ekspertai“ ir jų globėjas bei administratorius Nikolajus Sergijevskis, klimatas šilo, artėjo spaudos draudimo panaikinimas ir Rusijos carinės imperijos planams nebuvo lemta būti įgyvendintiems.

Panevėžio mokytojų seminarijos pastatas apie 1910 m. Atvirukas iš Iš PKM skaitmeninio archyvo. Fotografas ir leidėjas Leiba Slonimskis

Zacharijaus Liackio šlovė ir fiasko

Nors apskritai carinėje Panevėžio mokytojų seminarijoje būta oficialių 5 lietuvių kalbos mokytojų (tarp jų ir Jonas Jablonskis), ilgiausiai trukusi buvo lietuvių kalbos mokytojo Zacharijaus Liackio karjera. Jam priklauso ir didžioji dalis „nuopelnų“ bandant kirilica išreikšti lietuvių kalbą ir jos dvasią.

Zacharijus Liackis, talentingas karo inžinierius, miesto iždininkas, Panevėžio realinės gimnazijos pastato (dabar Juozo Balčikonio gimnazija) statytojas, nebaigęs jokių filologinių mokslų, pats lietuvių kalbos gerai nemokėdamas, sutiko būti lietuvių kalbos mokytoju seminarijoje ir juo išdirbo net 22-ejus metus.

Jo nuopelnai, žiūrint mūsų akimis, lietuvių kalbai buvo niekiniai, bet tuometėje carinės imperijos atmosferoje Z. Liackis buvo vertinamas labai gerai, jo siūlomomis naujovėmis buvo rimtai domimasi ir jos leistos diegti seminarijoje, mokant rusakalbius seminaristus lietuvių kalbos.

Pasak profesoriaus G. Subačiaus, dirbdamas Panevėžio mokytojų seminarijoje, Z. Liackis parengė pirmą lietuvių kalbos dėstymo programą, pagal kurią dėstyta visame Šiaurės vakarų krašte.

„Kad ir kokia būtų neišsami, programa labai reikšminga – tai pirmoji oficialios Rusijos švietimo sistemos patvirtinta lietuvių kalbos dėstymo programa Kauno gubernijoje (ir visame vadintame Rusijos Šiaurės vakarų krašte). <…> tai daro jį oficialios lietuvių kalbos pedagogikos Rusijos Šiaurės vakarų krašte PRADININKU.“

Tačiau bėgant metams, pamažu daug kam net iš carinės Rusijos administratorių supratus, kad rašto lietuvį kirilica sunkiai išmokysi, nuo Z. Liackio diegiamų naujovių ir metodikų buvo nusigręžta, o IX archeologų suvažiavime 1893 m. jo pranešimas apie Dniepro slenksčių pavadinimus ir ryšį su lietuvių kalba bei mintis, kad lietuviai yra tik viena iš rusų genčių, buvo visiškai sukritikuota pripažintų filologų.

Netrukus, praradęs ir vietinių švietimo valdininkų pasitikėjimą, jis atleistas iš užimamų pareigų Panevėžio mokytojų seminarijoje.

Jo pareigas perėmė dar vienas kirilicos diegėjas į lietuvių rašto kultūrą Andrius Poidėnas, bet ir šiam nebuvo lemta ilgai tuo užsiimti, nes lietuvių sąmoningumas jau artėjo prie aiškaus supratimo, kokie rašmenys lietuviams priimtiniausi ir geriausiai atskleidžia lietuvių kalbos dvasią.

Dovana Panevėžiui – Jonas Jablonskis

Tokioje jau gerokai sušilusioje, bet dar carinėje atmosferoje tuoj po spaudos atgavimo į Panevėžio mokytojų seminariją lietuvių kalbos dėstyti atvyksta Jonas Jablonskis. Jo buvimas ir darbai seminarijoje dvejus metus (1906–1908), pasak garsaus kalbininko, labai daug nuveikusio jau tarpukario Panevėžio mokytojų seminarijoje (1919–1936 m.) Petro Būtėno, „sudaro visą tokią ypatingą gadynę visoje visų laikų Panevėžio mokytojų seminarijoje. Jo galinga dvasia gražiai tebesivaidina toje mokytojų auklėjamojoje ir mokomojoje įstaigoje, šiandie jau likviduotoje“.

Taip rašė Petras Būtėnas 1937 m. mokytojams skirtame žurnale „Lietuvos mokykla“.

Reikėtų pripažinti, kad jis buvo teisus, nes Jono Jablonskio dvasia kadaise Panevėžio mokytojų seminarijai, o dabar Panevėžio kolegijai priklausančiame pastate vis dar gyva.

2012 m. įsteigta Jono Jablonskio auditorija nuolat primena apie jo nuopelnus lietuvių kalbai ne tik Panevėžyje, bet ir visoje Lietuvoje.

Būtent J. Jablonskio atvykimo į Panevėžio mokytojų seminariją metu į ją buvo priimti pirmieji lietuviai katalikai, kurie vėliau tapo garsiais tarpukario Lietuvos mokytojais ar kitais švietimo veikėjais.

Dirbdamas Panevėžyje J. Jablonskis gana atsitiktinai susipažino su tuomet realinę gimnaziją bebaigiančiu Juozu Balčikoniu, kurį paskatino ir palaimino rinktis filologinius mokslus.

Kažin kaip būtų pakrypę J. Balčikonio reikalai, kokią profesiją jis būtų pasirinkęs, jeigu ne tuomet lemtingas susitikimas su jau garsiu filologu J. Jablonskiu.

Iš šio kalbininko kartu su seminaristais ir gimnazistais iš rusų kalbos verstos knygelės „Visuomenės įnamiai“ dar ilgai lietuvių kalbos mokėsi lietuvių vaikai, nes rimtesnių mokymo priemonių nelabai buvę.

Dabar galime tik paspėlioti, kur link Panevėžyje būtų pakrypusi situacija su lietuvių kalba, jeigu J. Jablonskis kiek ilgiau mūsų mieste būtų užsibuvęs.

Deja, nesvetinga seminarijos atmosfera, mažas atlyginimas vertė didįjį kalbininką ieškoti geresnės ir pelningesnės tarnybos. Jis išvyko dėstyti klasikinių kalbų į Brestą.

Mokėsi garsenybės

Antrasis Panevėžio mokytojų seminarijos etapas tarpukariu (1919–1936 m.) buvo jau visiškai kitoks. Nors tarpukariu Panevėžio mokytojų seminarija veikė santykinai neilgai, ji buvo patriotiškiausia ir bene daugiausia pedagogų Lietuvos mokykloms parengusi įstaiga.

Ne tik Lietuvos pradžios mokykloms parengtais pedagogais gali ši buvusi mokymo įstaiga didžiuotis. Kiek talentingų ir kitų sričių specialistų ji išleido, šiandien sunkoka būtų ir suskaičiuoti. Daugelis ne tik panevėžiečiams žinomų garsenybių kadaise mynė pastato, kuris ir šiandien tarnauja mokymo tikslams, grindis.

Inteligentai, patriotai, visuomenės veikėjai bei talentingi pedagogai – tai vis seminarijos auklėtiniai. Tarp jų ir vienas iš garsiausių Lietuvos poetų Henrikas Radauskas.

Taigi po trumpo J. Jablonskio buvimo ir darbo carinėje Panevėžio mokytojų seminarijoje tikroji lietuvių kalbos dvasia atsiskleidė tarpukariu.

Ją skleidė čia besidarbavę tokie lietuvių kalbos mokytojai, kaip J. Balčikonis, Bronislava Buivydaitė-Mičiulienė, Petras Būtėnas ir daugelis kitų.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų