Į Islandiją prieš septynerius metus emigravusi I. Valužienė atvira – ji mielai grįžtų gyventi į Lietuvą, bet pavargo skursti, skaičiuojat kiekvieną centą.

Lietuvių kalba ir ugnikalnių žemėje

Lietuvių kalba ir ugnikalnių žemėje

 

Sakoma, namai yra ten, kur tavęs laukia. Irena Valužienė savo namais dabar vadina ugnikalnių ir geizerių kraštą – Islandiją, tačiau beveik septynerius metus sostinėje Reikjavike gyvenanti moteris įsitikinusi, kad tai tik laikina gyvenimo stotelė. Bent jau gyvenimo saulėlydį ji norėtų sutikti gimtojoje Lietuvoje.

Pedagogės išsilavinimą turinti Irena atvira – net ir dirbdama per du darbus gimtojoje šalyje nesugebėjo išlaikyti trijų vaikų. Kaip ir daugelis tautiečių ji nematė kitos išeities, kaip tik susikrauti lagaminus. Dabar Islandijoje pedagogė dirba valytoja senelių namuose, o savo profesines ambicijas realizuoja šeštadieninėje lietuvių mokykloje „Trys spalvos“, mokydama emigrantų vaikus gimtosios lietuvių kalbos.

Gyvenimas vėtė ir mėtė

Į Islandiją Irena pirmą kartą atvyko prieš devynerius metus kaip turistė, o dar po poros metų apsistojo ilgesniam laikui. Priežastys, kodėl žmonės emigruoja, skirtingos: vieni nori tiesiog pakeliauti, pamatyti kitas kultūras, kiti – užsidirbti pinigų, dar treti – pavilioti meilės. Kaip juokauja I. Valužienė, ji ir yra meilės emigrantė, iš savo šalies bėgusi nuo skurdo.

„Mano vyras ne islandas, o lietuvis, čia jau kurį laiką gyvenęs. Būtent nauji jausmai ir skurdas savoje šalyje privertė emigruoti“, – pasakojo moteris.

I. Valužienė atviravo, kad jų šeima niekada nebuvo turtinga, tačiau pinigų netekdavo skaičiuoti. Bet gyvenimas toks, kad niekada negali žinoti, kokių išbandymų gali pateikti.

Buvęs sutuoktinis paliko ne tik ją, bet ir tris jųdviejų vaikus. Anot Irenos, kad netektų elgetauti, jai teko suktis per du darbus. Nors Vilniaus pedagoginiame universitete buvo įgijusi pedagogės kvalifikaciją, vaikų darželyje dirbti teko labai trumpai. Vienas po kito gimę trys vaikai, vėliau prasidėjusios ligos daugiau kaip dešimt metų neleido sugrįžti į darbą. O paūgėjus vaikams, darbo rinkai nebereikėjo Irenos. Darbas su vaikais liko svajone – dirbti teko ten, kur priėmė – nuo socialinės darbuotojos iki draudimo agentės.

„Dažnai girdžiu sakant, kad emigrantai – žmonės be vertybių, kad turtas jiems svarbiau, kad renkasi lengviausią kelią – pabėgti iš Lietuvos. Man pinigai nėra gyvenime svarbiausi, bet iš kažko juk reikia gyventi. Norisi ne tik egzistuoti, o gyventi oriai. Tačiau oriai vien iš miške surenkamų grybų ir uogų neįmanoma“, – atsidūsta pašnekovė.

Emigrantės teigimu, net ir dirbant jokios kvalifikacijos nereikalaujantį darbą Islandijoje galima gyventi oriai ir sau leisti atostogas egzotiškuose kraštuose ne kartą per metus.

Direktorius elgeta

Bandymai žūtbūt kabintis į gyvenimą iš I. Valužienės Lietuvoje pareikalavo milžiniškų jėgų, bet išgyventi darėsi vis sunkiau. Savotiškas lūžis įvyko tada, kai vyresnysis sūnus, studijavęs universitete, išvyko į Angliją. Anot I. Valužienės, vyresnėliui teko išgyventi tik iš gaunamos stipendijos. Paprašius socialinės pašalpos, jos negavo, nes šeimos pajamos buvo vos trisdešimčia eurų didesnės už nustatytą ribą tokiai paramai skirti.

„Sūnus pasakojo, kad jam reikėjo šukų, jos kainavo vos kelis eurus, bet jeigu būtų nusipirkęs šukas, nebeturėtų pinigų kelionei į namus, o jeigu negrįš, neturės iš ko maitintis visą savaitę. Šita istorija tapo lūžiu, privertusiu pakelti sparnus. Gali mylėti be galo savo šalį, bet jeigu negali net įsigyti šukų, nes neturėsi už ką grįžti į namus, belieka emigruoti“, – atviravo moteris.

Paskui vyresnėlį į Angliją išvyko ir kitas sūnus, o dar vėliau ir dukra. Negalėdama pragyventi, į Islandiją emigravo ir pati I. Valužienė. Ji atvirauja, kad mielai grįžtų atgal, bet Lietuvoje vis dar gajus amžiaus kultas – kai tau jau daugiau kaip keturiasdešimt, darbdaviai įtariai žiūri į tavo pusę.

„Ką darysi, kad Lietuva išspjauna savo žmones. Kai manęs klausia, kaip ten Islandijoje, atsakau, kad kartais Lietuvoje būdamas direktoriumi jautiesi kaip elgeta, o ten būdamas valytoju jautiesi kaip direktorius. Nors dažnai mėgstama sakyti, kad ne pinigai suteikia laimę, bet tenka pripažinti, kad pinigai turi didelę reikšmę žmogaus gyvenime“, – teigė pašnekovė.

Lietuvių banga iš Didžiosios Britanijos

Pasak I. Valužienės, Islandijoje net ir dirbant pačius paprasčiausius, kvalifikacijos nereikalaujančius darbus žmogus gali gyventi oriai – ne tik neskaičiuoti pinigų pragyvenimui, bet ir kelis kartus per metus vykti atostogų. Nemažai lietuvių, svečioje šalyje išgyvenę kelerius metus, sutaupytus pinigus investuoja pirkdami Lietuvoje nekilnojamąjį turtą. Pasak emigrantės, dirbant aštuonias valandas per dieną už minimalią algą Islandijoje žmonės uždirba daugiau kaip 1600 eurų per mėnesį. Būsto nuoma ir maisto kainos ten kelis kartus didesnės nei Lietuvoje, tačiau vis tiek pragyvenimo lygis gerokai aukštesnis. Islandijoje, kurioje gyvena apie 300 tūkst. islandų, lietuvių emigrantų – daugiau nei keturi tūkstančiai.

„Islandijoje galima gyventi sau leidžiant kur kas daugiau nei Lietuvoje. Nemažai mūsų tautiečių, atvykusių į Islandiją užsidirbti, taip ir lieka svečioje šalyje. Labai daug kas priklauso ir nuo pačių emigrantų – ne paslaptis, kad ir Islandijoje nemažai lietuvių, kurie atvyksta ne dirbti, o užsiima negerais darbais. Buvo metas, kada net baisu buvo prisipažinti, jog esu lietuvė. Dabar vėl nauja emigrantų banga, tik plūstelėjo ne iš Lietuvos, o daugiausia iš Didžiosios Britanijos – tie, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių deportuoti iš šalies“, – pasakojo I. Valužienė.

Jos teigimu, daugiausia lietuvių Islandijoje dirba žuvies fabrikuose, prekybos centruose, statybose ar valymo paslaugas teikiančiose įmonėse. Tačiau yra ir einančių gana aukštas vadovaujamas pareigas. Islandai nuoširdūs, tolerantiški ir draugiški žmonės, emigrantų neišskiria. Tiesa, norint gauti geresnį darbą, reikia mokėti islandų kalbą ir gerbti vietinių gyvenimo būdą, papročius.

„Žinoma, islandų kalba yra viena sunkiausių kalbų, bet kai nori, viskas įmanoma. Aš lankiau islandų kalbos kursus, bet ilgą laiką dirbau su lietuviais ir lenkais, tad lenkų kalbą išmokau greičiau nei islandų“, – šypsosi lietuvė.

Pro abejingumo sieną

Ikimokyklinio ugdymo pedagogės diplomą turinti moteris ir Islandijoje norėjo dirbti su vaikais, tad čia baigė mokslus, įsidarbino vaikų darželyje. Visgi dėl kitokio islandų požiūrio į vaikų auginimą šis darbas Irenai pasirodė morališkai per sunkus. Anot pedagogės, islandai vaikams leidžia viską, jiems nėra jokių „negalima“. Ją labiausiai stulbino, kad pedagogai į mažylius nekreipia dėmesio. Kaip pasakojo I. Valužienė, darželyje, kur ji dirbo, auklėtojos tik stebėdavo, kaip vaikai pilstosi smėliu, laipioja ant aštrių ir pavojingų lavos kalnelių, net mušasi tarpusavyje. Islandijoje nesuprantama, kad auklėtoja turėtų nuvalyti varvančią nosį ar paguosti užsigavusį vaiką.

„Kartą neiškenčiau ir paklausiau kolegės, kodėl vaikas verkia nesavu balsu, o ji neskuba jo guosti ir nuraminti. Atsakymas buvo: o kam, paverks ir ateis pats. Su manimi dar dirbo moterys iš Ukrainos, Lenkijos, tai mes bėgdavome tų vaikų guosti, spręsti jų konfliktų ar valyti bėgančių nosių. Tiesiog negalėjome taip abejingai žiūrėti į tuos mažylius“, – apie lietuviams sunkiai suvokiamą auklėjimą pasakojo I. Valužienė.

Jos teigimu, islandės auklėtojos nesuka galvos, jei vaiko galva pilna smėlio ar kad į lauką viduryje žiemos išėjo vienmarškinis. Irena pakraupo, kai vienas mažylis gruodžio viduryje į lauką buvo išvestas tik su neperšlampamu guminiu kombinezonu nuo lietaus, po juo – tik ploni marškinėliai trumpomis rankovėmis. Kai vaikas iš šalčio pradėjo kalenti dantimis, I. Valužienė jį parvedė į grupę aprengti, bet sulaukė piktų žvilgsnių. Pasak lietuvės, kitos pedagogės į ją žvelgė kaip į kokią laukinę.

„Kartą mažylis žaidė lavos krateryje ir stipriai užsigavo į aštrius lavos kampus. Šalia stovėjusi jo auklėtoja net nepasilenkė pasižiūrėti, ar raudantis dvimetis stipriai nesusižalojo. Neiškentusi paklausiau, kodėl leidžia mažiukams lipti ant pavojingo lavos kalno, o jos atsakymas, gal ir teisingas, man buvo nesuvokiamas: „Jie islandai, jie turi mokytis išgyventi“. Tikriausiai niekada nesuprasiu, kodėl reikia leisti sąmoningai vaikui susižaloti, kad būtų galima stebėti, ar išgyvens, ar ne. Man buvo per sunku psichologiškai dirbti darželyje, nors daug mokiausi, kad galėčiau dirbti šį darbą“, – atvirauja emigrantė.

Lietuviška oazė Islandijoje

I. Valužienė beprotiškai myli vaikus, bet sako negalinti taip abejingai dirbti pedagogės darbo kaip islandės. Malonumas virto savotišku pykčiu, kad į vaikus žiūrima taip abejingai, tad ji perėjo dirbti į senelių namus paprasta valytoja. O savaitgaliais dirba lietuvių kalbos mokytoja lietuviškoje mokyklėlėje „Trys spalvos“.

Šeštadieninėje mokykloje mokosi apie penkios dešimtys emigrantų vaikų. Per dainą, šokį, teatrą, žaidimus vaikai čia mokosi lietuvių kalbos, istorijos, pasaulio pažinimo. Su būriu savo auklėtinių kaip tik šią savaitę I. Valužienė vieši Panevėžyje, Rožyno progimnazijoje.

„Man šiandien gerai tai, ką darau. Jeigu neturėčiau pamokų šeštadieninėje lietuviškoje mokykloje, turbūt jausčiausi kitaip. Dabar galiu realizuoti profesines ambicijas, turiu begalę visuomeninių pareigų“, – pasakojo I. Valužienė.

Gimtojo krašto šauksmas

Anot pedagogės, kaip Lietuvoje yra daugybė tėvų, nepadedančių savo vaikams mokytis ir neskatinančių jų domėtis kuo nors daugiau nei kompiuteriniais žaidimais, taip ir svetur yra tokių, kuriems lietuvybė nereikalinga. Ne viena emigrantų šeima teisinasi, kad į Lietuvą nebegrįš, todėl ir lietuvių kalba jiems nereikalinga. Bet būna ir tokių, kurie savo kategorišką nuomonę pakeičia ir po kelerių metų praveria lietuviškos mokyklėlės duris, nes vaikai su savo seneliais ar artimaisiais nebesusikalba lietuviškai. Irena džiaugiasi, kad kasmet tik daugėja tokių, kuriems rūpi išlaikyti papročius, kultūrą. Ji įsitikinusi, kad jeigu Lietuvoje būtų įteisinta dviguba pilietybė, gal ir daugiau lietuvių atsigręžtų į savo šaknis.

„Daug emigrantų gyvena šia diena. Lietuva tampa nereikalinga, nes svetur jau turi darbą, namus, šeimą. Bet ilgainiui supranta, kaip svarbu turėti savo gimtinę, šalį, kurioje gimė ir augo, kalbą. Jeigu emigrantai gautų pilietybę, turėtų gerokai daugiau galimybių. Bet tuomet turėtumėme atsisakyti savosios. Labai norėčiau būti svarbi ten ir čia. Esu lietuvė, noriu išlaikyti savo tapatybę, bet noriu gerai jaustis ir toje šalyje, kur gyvenu“, – kalbėjo I. Valužienė.

Islandijoje ji įsikūrė prieš septynerius metus ir, sako, gimtosios šalies šauksmas tik stiprėja. Vos pasitaikius galimybei grįžti į Lietuvą, Irena lekia strimgalviais. O kai ateis metas išeiti į pensiją, į Lietuvą planuoja grįžti visam laikui.

„Net minties neturiu likti emigracijoje. Net jokio nekilnojamojo turto Islandijoje neturiu, nes namai pririštų mane prie šalies, įpareigotų ten likti. Mano mintyse – tik grįžimas į Lietuvą. Visi mano vaikai, kaip ir mama, kliedi Lietuva. Atsiradus galimybei, tikiu, kad jie irgi grįš į Lietuvą. Be jos esame niekas“, – įsitikinusi I. Valužienė.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų