Tokių kryžių, kokius savo paprastučiais įrankiais kūrė V. Svirskis, niekas kitas nesugebėjo pakartoti. Jis vienintelis iš to paties medžio gabalo drožė ir kryžių, ir šventųjų skulptūrėles.

Lietuviškojo da Vinčio palikimas

Lietuviškojo da Vinčio palikimas

 Nei fotografijų, nei portretų, nei beveik jokių dokumentų apie tikrąją Panevėžio krašto vertybę – dievdirbį Vincą Svirskį neišliko. Tik išsaugoti prisiminimai bei negausūs jo darbai pasakoja apie išskirtinius šio žmogaus gebėjimus ir jausmus. Iš kaimo į kaimą su įrankių dėžele keliaudavęs garsusis savamokslis kryždirbys garsėjo ir kitais unikaliais gebėjimais, netgi bandė išrasti amžinąjį variklį.

Kokio reikėjo talento, kokios galybės, kad ir šimtui metų po mirties praėjus, apie jo, savamokslio medžio drožėjo, darbus būtų kalbama, jais žavimasi, jie saugomi ir garbinami?

Ne kitaip, kaip Dievo pirštu tas menininkas – varganas keistuolis Vincas Svirskis buvo palytėtas. Juk Lietuvoje dirbo šimtai kryždirbių, koplytstulpių kūrėjų, dešimtys ypač gabių, nepaprastai paklausių, gerbtų, vertintų.

Bet vos keletas, o ypač vienas iš jų – V. Svirskis sulaukė tokio pripažinimo. Ir buvo dėl ko.

Tokių kryžių, kokius savo paprastučiais įrankiais kūrė V. Svirskis, niekas kitas nesugebėjo pakartoti. Kaip pasakoja etnologė, Etninės kultūros globos tarybos specialistė Panevėžio regionui Vitalija Vasiliauskaitė, jis vienintelis iš to paties medžio gabalo drožė ir kryžių, ir šventųjų skulptūrėles.

Yra išlikusi legenda, neva meistras sakydavęs, jog jo skulptūrėlių niekas negalės išimti, nepavogs, o ir pačios niekaip neiškris.

Dar pasakojama, kad šiam žmogui ne tik medžio drožimas buvo įdomus. Jis mokėjo skaityti, rašyti, kalbėjo lenkiškai, šiek tiek rusiškai. Taip pat mokėjo skaityti ir giedoti lotyniškai, padėdavo giedoti Truskavos ir Anciškio bažnyčių vargonininkams.

Spaudos draudimo metais V. Svirskis palaikė ryšius su knygnešiais, lietuviškų knygų platintojais. Uždraustą literatūrą platino ir pats.

Jis tarsi savotiškas Lietuvos Leonardas da Vinčis – jo rankose ne tik gimdavo meno kūriniai. Savamokslis meistras ir daug kuo kitu domėjosi, mąstė, ieškojo. Netgi amžinąjį variklį bei skraidantį aparatą išrasti bandė.

O gyvendamas pas ūkininką Burveliuose V. Svirskis buvo sumanęs oro balioną pasigaminti ir juo paskraidyti, bet, tuo užsiėmęs, tik šeimininkų daržinę sudegino ir pas kitus žmones buvo priverstas keltis.

Neturėjo meistras nei savo šeimos, nei namų, tad gyvenimo saulėlydyje tuose pačiuose Burveliuose priglaudė ir juo rūpinosi kaimo gyventojai Mataičiai.

Vienas iš Ibutoniuose likusių Vinco Svirskio darbų.

Pakelėse ir muziejuose

V. Svirskio bendraamžių jau seniai nebėra šioje žemėje. Vienas žymiausių Lietuvos kryždirbių ir talentingiausių senosios lietuvių liaudies monumentalistikos kūrėjų gyveno nuo 1835 iki 1916-ųjų metų. Kūrybinių jo metų suskaičiuojama maždaug penkiasdešimt.

Nedaug išliko jo kurtų šedevrų, su niekieno kito drožiniais nesupainiojamų kryžių, skulptūrėlių, koplytstulpių.

Panevėžio rajone juos dar galima pamatyti kelis. V. Vasiliauskaitė sako, kad vienas V. Svirskio kryžius stovi Ėriškiuose, du – Ibutonių kaime, po vieną Iciūnuose ir, galimas dalykas, Šilų bažnyčios šventoriuje.

Kėdainių rajone, kuriame pas ūkininkus meistras dažniausiai dirbo, taip pat yra likusių jo kryžių. Jų, drožtų garsiojo dievdirbio, dar galima pamatyti ir Ukmergės, Radviliškio rajonuose.

Panevėžio kraštotyros muziejuje saugomi trys V. Svirskio kryžiai, o didžiausias jo kūrinių kolekcijas turi Kėdainių krašto ir Lietuvos dailės muziejai.

Kėdainių krašto muziejaus direktorius Rimantas Žirgulis sako, kad V. Svirskio darbai – viena įspūdingiausių muziejaus ekspozicijų. Joje – 18 meistro sukurtų kryžių.

Į muziejų dalis kryžių pateko 2000 metais, atvežus juos iš Kėdainių liuteronų bažnyčios palėpės. Su unikaliais V. Svirskio kūriniais per tiek metų jau susipažino ir susižavėjo šimtai muziejaus lankytojų.

Muziejuje parengta ir edukacinė pamoka ,,Senoji liaudies skulptūra. Kryžiaus simbolis“, jos metu pasakojama apie V. Svirskį, jo gyvenimą ir kūrybą, skaitomos jo užrašytos mintys, moksleiviai iš natūros piešia ir tapo kryžius, kai kurias detales ar visą kryžių, ekspoziciją.

Pirmasis V. Svirskio kryžiais susirūpino Tėvas Stanislovas, iš apylinkių surinkęs ir sukaupęs garsiojo dievdirbio kryžių kolekciją ir sudėjęs ją bažnytėlėje.

Tikėtina, kad ir Paberžės bažnyčios altorių gali būti sukūręs Vincas Svirskis.

Restauruoja Panevėžyje

Praėjusių metų pabaigoje į Panevėžį atgabentas dar vienas unikalus žymiojo tautodailininko kryžius. Tiesa, jis čia bus tik laikinai, kol bus restauruojamas Panevėžio kraštotyros muziejuje.

Paprastą, be įspūdingų ornamentų, nes, matyt, toks buvo užsakytas, kryžių atkurti patikėta Panevėžyje dirbančiam vienam iš nedaugelio šalies medžio restauratorių.

Į jo rankas dabar patekęs medinis V. Svirskio kryžius stovėjo netoli Panevėžio rajono ribos – Naujųjų Bakainių kaime, priklausančiame Kėdainių rajonui. Muziejininkams jį pardavė sodybos, kurioje stovėjo kryžius, savininkė.

Išskirtinai aukštas kryžius pastatytas prieš 131 metus. Visas jo ilgis siekia net 4,2 metro, o virš žemės – 3,5 metro.

Daugelis išlikusių kryžių trumpesni dar ir dėl to, jog įkasto į žemę apačia per ilgą laiką nupūdavo, savininkas sutrešusią dalį nupjaudavo ir vėl įkasdavo. Restauruoti atvežtas kryžius nebuvo nei trumpintas, nei perkeltas.

Tačiau iki šių dienų išlikęs V. Svirskio kūrinys vis dėlto labai prastos būklės. Likusi tik pusė horizontalios kryžmos, beveik nebesilaikančios.

Mediena labai patamsėjusi, yranti, suskeldėjusi, vietomis išsisluoksniavusi. Kryžius apaugęs samanomis, grybais, ardančiais medieną. Specialistas teigia, jog medis pažeistas kenkėjų.

Daug metų po lietum ir tarp vėjų stovėjęs ąžuolinis kryžius šiuo metu džiūsta ir džius ilgai. Toliau laukia konservavimo, restauravimo ir paruošimo eksponuoti darbai. Visas procesas bus fotografuojamas ir gali užtrukti maždaug metus.

Dauguma V. Svirskio kryžių ir koplytstulpių siekia 4–5 metrus. Tame pačiame rąste kaip ir kryžius iš kelių pusių įkomponuojami reljefai – dažniausiai šventųjų pavidalai.

Krekenavos valsčiuje gimusio šių unikalių darbų meistro gyvenimas apipintas legendomis. Kaip teigia Kėdainių muziejaus vadovas R. Žirgulis, dievdirbio paveikslas išliko tik žodinis, perduodamas iš lūpų į lūpas.

Savamokslis, vienišius, keistuolis, be pastogės virš galvos, jis visą gyvenimą keliavo pėsčias iš kaimo į kaimą, sustodamas ten, kur žmonės norėdavo papuošti sodybas ir pakeles jo rankų kūriniais, įprasminti svarbius savo gyvenimo įvykius.

Sakoma, kad kunigai Svirskio kryžių nevertino, vadino juos,,balvonais“, net atsisakydavo šventinti. Juk kai kurie šventieji atrodė kaip paprasti valstiečiai ar kaip patenkinti, išdidūs ponai.

Ne vienoje Nevėžio lygumų vietoje galima pamatyti V. Svirskio kryžius. (1960-1970)

Suklupęs dėkojo Dievui

V. Svirskio kūrybos gerbėjai šiemet į rankas gali paimti Vilniaus dailės akademijos leidyklos išleistą 2020 metų kalendorių „Vincas Svirskis“. Jame publikuojamose nuotraukose lietuvių liaudies menininko, dievdirbio kūriniai – koplytstulpiai ir kryžiai. Daug informacijos apie šį menininką galima sužinoti gana seniai, 1966 metais išėjusioje Irenos Kostkevičiūtės knygoje „Vincas Svirskis“. Knyga išleista praėjus penkiasdešimčiai metų nuo V. Svirskio mirties. Autorė medžiagos ieškojo archyvuose, spaudoje, rinko žmonių prisiminimus ir todėl galėjo papasakoti apie kūrėjo asmenybę, nušviesti jo biografijos faktus.

Knygoje publikuotos meistro kūrinių nuotraukos, nurodytos vietos, žyminčios anuomet buvusias jo kurtų paminklų stovėjimo vietas. Netrukus, kaip sako R. Žirgulis, turėtų pasirodyti dar viena šiam menininkui skirta knyga.

Yra žinoma, kad per savo gyvenimą V. Svirskis sukūrė daugiau kaip 200 kryžių. Kad ilgiau stovėtų, jis juos nudažydavo. Bet ir dažai, ir visos kitos priemonės prieš gamtą ir laiką bejėgiai – išliko vos apie 50 meistro darbų.

Kryžius V. Svirskis drožė tik iš ąžuolo, šventuosius ir pagražinimus kryžiams išdroždavo iš to paties medžio. Šventųjų bareljefais, horeljefais, augalų bei gyvūnų atvaizdais kryžius dabindavo iš visų pusių. Kaip pats sakė, dėl to, kad kryžius būtų gražus iš visų pusių.

Dar V. Vasiliauskaitė prisiminė pasakojimus, jog dirbdamas darbą meistras giedodavo šventas giesmes. Ypatingas buvo ir jo požiūris į gamtą.

V. Svirskio akims užkliuvus už vaizdingo reginio ar pajutus ypatingą gamtos grožį, pavyzdžiui, einant žydinčia pieva ir regint tekančią ar besileidžiančią saulę, jis puldavo ant kelių, melsdavosi ir dėkodavo Aukščiausiajam už tokį grožį.

Jautrus talentingasis meistras buvo vienas svarbiausių senovinės lietuvių kryždirbystės tradicijos nešėjų. Ant visų jo kryžių išdrožti užrašai – tik lietuvių kalba. Ir netgi spaudos draudimo metais.

Dėl to net nukentėjo. Yra išlikęs pasakojimas, kad viename kaime pastatęs sudėtinį jaunimo kryžių, V. Svirskis naktį slapta išpjaustė jame lietuvišką užrašą. Apie tai sužinoję caro žandarai meistrą tardė.

„Jis genijus. Lietuvių liaudies meno genijus“, – neabejoja etnologė, kaip ir visi kiti susipažinusieji su V. Svirskio kūryba.

Negailėjo bažnyčiai ir vaikams

Prieš penkiasdešimt metų režisierius R. Verba sukūrė filmą apie liaudies menininką V. Svirskį. Filme apie jį pasakoja kaimo senoliai, matę dievdirbį ne tik skulptūras skaptuojantį, bet ir oro balioną klojime meistraujantį.

Filmas tarsi paminklas kryždirbiui, apie kurį žinoma tiek nedaug. Gaila, bet apie V. Svirskio gyvenimą nėra likę daug patikimų žinių. Žinoma, kad gimė jis neturtingoje valstiečių šeimoje. Tėvai buvo laisvieji valstiečiai, ne baudžiauninkai.

Spėjama, kad Vincas lankė parapinę Krekenavos mokyklą, o drožinėti pradėjo piemenaudamas.

Ilgainiui medžio drožyba tapo pagrindiniu jo pragyvenimo šaltiniu.

Vidurio Lietuvoje – Kėdainių, Surviliškio, Krekenavos, Krakių, Truskavos apylinkėse jis vaikščiodavo iš vieno kaimo į kitą, iš vieno kiemo į kitą dirbdamas kryžius, koplytstulpius. Kai kur užsibūdavo ir metus ar dar ilgiau.

Pasak etnologės, yra likę pasakojimų, jog mylėjo vaikus, kuo turėdamas juos apdovanodavo. Dažnai, kai užsakytas kryžius būdavo baigtas ir pastatytas, rengtos pašventinimo iškilmės.

Tuomet ūkininkas ir atlygį meistrui sumokėdavo. Gavęs pinigus dievdirbys nupirkdavo kaimo vaikams saldainių, o dalį pinigų atiduodavo šeimininkui, kad šis paskirtų juos bažnyčiai.

Yra žinoma, kad 1920 metais dievdirbio gyvenimu ir darbais ypač susidomėjo fotografas Balys Buračas. Užrašuose jis pasakojo, jog būdamas Burveliuose, Bakainiuose, Okainiuose, Surviliškyje ir kitur vis klausinėjęs žmonių, kaipgi atrodė V. Svirskis. „Kiekviename kaime žmonės, kuriems Svirskis dirbo kryžius, pasako ne tik kaip atrodė kryždirbys, bet ir parodo, jog jis buvo žemo ūgio, susilenkęs, lyg ir kuprotas.“

Būtent B. Buračas savo fotografijose įamžino gana gausų šio kryždirbio palikimą.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų