Lietuviški pėdsakai veda ir į Marsą

Raudonoji planeta nuo seno žadino žmonijos vaizduotę – geriausi rašytojai fantastai ten kurdino nežemiškas civilizacijas.

Marsas tebėra ir mokslininkų akiratyje. Šiuo metu kaip niekada aktyviai vykdomi tyrinėjimai, tikimasi, leis žmonėms jau artimiausioje ateityje išsilaipinti ketvirtojoje planetoje nuo Saulės.

Apie lietuvių indėlį į šią istorine tapsiančią misiją ir neįveikiamą žmonijos trauką Raudonajai planetai paprašėm papasakoti Lietuvos etnokosmologijos muziejaus direktoriaus Lino ŠMIGELSKO.

– Visgi kokia Marsas planeta ir kodėl būtent ja taip domimasi – netgi manoma, kad ten gali egzistuoti nežemiška gyvybė?

– Marsas yra viena mums artimiausių planetų. Artimiausiame taške ji būna už 55 mln. kilometrų nuo Žemės, o tolimiausiame gali būti už 150 mln. kilometrų.

Žvelgiant per teleskopą, matomumas labai priklauso nuo atstumo. Jeigu Marsas yra ganėtinai arti, tai galima įžiūrėti, pavyzdžiui, ašigalių kepurėles. Jei toli, matysime tik rausvą burbuliuką.

Nepaisant to, Marsas žmones domina jau senokai – turbūt nuo XIX amžiaus pabaigos. Kadangi tobulėjant teleskopams fotografuojant pavyko įžvelgti, kad jame yra keistų paviršiaus darinių, mokslininkams priminusių kanalus, italų mokslininkas Džovanis Virginijus Skiaparelis nubraižė Marso žemėlapį. Spėjo, kad yra Marso civilizacija, turinti labai ribotus vandens išteklius, taigi pasidariusi kažką panašaus į drėkinimo sistemą.

Net ir dabar žodis „marsietis“ asocijuojasi su žodžiu „ateivis“, nes XX amžiaus pradžioje buvo parašyta fantastikos knygų, kuriose vaizduojamas dviejų civilizacijų susidūrimas, marsiečių invazija į Žemės planetą. Tad tikėjimas, kad Marse gali kas nors gyventi, buvo ganėtinai stiprus. JAV net buvo nacionalinė radijo tylos diena. Marsui priartėjus, kas valandą penkioms minutėms buvo išjungiami visi radijo ryšio signalai ir klausomasi planetos – ar neišgirsime ateivių.

Bet ateivių, deja, – ar laimei, – neišgirdome.

Kitas susidomėjimo Marsu šuolis susijęs su kosminių aparatų atsiradimu. Kai į orbitą išsiuntė Jurijų Gagariną, jau egzistavo skaičiavimai, kokių reikėtų raketų, variklių, kiek laiko nukeliauti iki Marso. Aišku, būnant kosmose paaiškėjo, kad nuskraidinti ten žmogų nėra taip paprasta.

Bet po truputį planetą pradėjo lankyti žmonių sukurti prietaisai. Pirmieji Marso paviršiuje nusileido ir nuotraukas padarė „Viking“ kosminiai aparatai. Jie užfiksavo ir garsųjį Marso „veidą“. Tad vėl pakilo susidomėjimas Marse galbūt gyvavusia civilizacija ir jos neva paliktais pėdsakais – nes kiti planetos paviršiaus nuotraukose pradėjo įžvelgti ir senovinio miesto struktūras…

Tikrinant detaliau tą vietovę vėliau paaiškėjo, kad vis dėlto tai buvo tik optinė iliuzija, susidaranti fotografuojant tam tikru metu iš tam tikro taško. Taigi galima sakyti, kad jau tada mokslininkai naudodamiesi kosminiais zondais „Viking“ ir patvirtino, ir paneigė, jog Marse gali egzistuoti gyvybė.

Buvo atlikta ir eksperimentų. Paimtas Marso grunto mėginys ir įdėta maistinių medžiagų – žiūrėta, ar išsiskirs koks nors produktas, liudijantis apie gyvybės egzistavimą.

Šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad Marsas gyvybės klausimu yra įdomus, bet greičiausiai ta gyvybė, jeigu ir egzistuoja, tai kažkur giliai po paviršiumi.

Dabar Marsas gana išsamiai tyrinėjamas: ten yra keli amerikiečių marsaeigiai, savąjį nutupdė kinai. Turi platų instrumentų spektrą, geras kameras, važinėja paviršiumi. Yra palydovų, skriejančių aplink Marsą ir jį tyrinėjančių. Visai neseniai buvo paskelbta, kad po Marso ašigalių ledo kepure atrado tarsi skystos terpės telkinį. Ežeru to negalima vadinti, nes ten labai daug ištirpusių druskų (šaltis Marse ganėtinai didelis, ir jei skystos būsenos, turėtų būti labai druskingas telkinys). Bet po to teko skaityti, kad dalis mokslininkų tuo abejoja – galbūt yra kažkokia duomenų interpretacijos klaida.

Nuo turbūt XIX amžiaus pabaigos pradėjus žvalgytis į Marsą su lūkesčiu ten surasti gyvybę paieškos ir toliau tęsiasi. Į šią planetą tebežvelgiame su viltimi, kad ji gali būti artimiausia Žemei vieta, kur surasime ką nors gyvo.

L. Šmigelskas

– Visgi manoma, kad kažkada Marse būta tikro vandens.

– Taip, mokslininkai beveik neabejoja dėl to, kad Marso paviršiuje buvo dideli vandens telkiniai, kuriuos galima lyginti su mūsų jūromis ir vandenynais. Kad ten tekėjo upės, buvo ežerai, ganėtinai didelis drėgmės kiekis. Iš čia kyla klausimų: kiek ilgai tas drėgnasis periodas tęsėsi ir kodėl Marsas taip pasikeitė. Jeigu buvo tinkamos sąlygos – vanduo, klimatas – ar užteko to gero laiko, kad ten atsirastų gyvybė? Ir ar išliko ji iki šių dienų kažkur pasislėpusi?

Ieškant atsakymų į šiuos klausimus verda ginčai. Bet, kaip minėjau, Marso paviršius ganėtinai atidžiai tyrinėjamas. Yra įvairių uolienų, kurios susidaro tekant vandeniui. Ir dabar taikomasi marsaeigius nuleisti ne bet kur, o kur galėjo būti upės delta, ežero dugnas. Tose nuosėdose bandoma ieškoti kažkokių pėdsakų, liudijančių, kad ten galėjo egzistuoti gyvybė.

– Kaip manote, kodėl Marsas, o ne, pavyzdžiui, Venera sužadino žmonių vaizduotę nežemiškos gyvybės paieškoms?

– Yra tikimybė ir dėl Veneros! Tik su šia planeta yra kiek kitaip. Marse galima nutūpti, jis turi kietą paviršių. Ir visatos masteliais yra gana netoli Žemės. Esama vietų, kur vidurdienį ten temperatūra siekia 10–20 laipsnių šilumos – visai komfortiška. Aišku, naktį labai stipriai atvėsta – iki 120–140 laipsnių žemiau nulio. Nepaisant to, sąlygos visai kitokios nei Veneroje.

Venera labai gražiai spindi, turi du labai gražius lietuviškus vardus – Aušrinė ir Vakarė. Tiesą sakant, joje daugiausia lietuviškų vardų, išskyrus Žemės – apie 40, ir jie vien moteriški: Gabija, Danutė, Birutė, Austėja, Nijolė, Žemyna… Bet jeigu mėgintume Veneroje nusileisti, temperatūra ten siekia beveik 500 laipsnių. Tokiame karštyje lydosi švinas – ten lyja koncentruota sieros rūgštimi, o paviršiaus slėgis toks, tarsi nusileistume kilometrą po vandeniu. Kosminį laivą tiesiog sutraiškytų ir žmonės negalėtų fiziškai išsilaipinti Veneros paviršiuje.

Įdomu, kad dalis mokslininkų mano, jog maždaug prieš 4 mlrd. metų Venera galėjo būti draugiškesnė gyvybei planeta. Ir ten galėjo egzistuoti skystas vanduo. Kodėl ji pasikeitė – diskusijų klausimas. Spėjama, kad atmosfera taip stipriai pakito dėl vulkaninio aktyvumo ir tapo nebetinkama gyvybei. Bet dar prieš fosfino atradimą aukštuosiuose Veneros atmosferos sluoksniuose buvo spėlionių, kad jeigu planetoje buvo atsiradusi gyvybė, ten, aukštai ji galėjo išlikti iki šių dienų. Todėl šių dujų atradimas taip įkvėpė mokslo bendruomenę – sustiprėjo viltis rasti Veneroje ką nors gyvo.
Na, o į Marsą žvilgsnis krypo greičiausiai dėl to, kad jame galima išsilaipinti, iškelti savo vėliavą ir tai būtų istorinis žingsnis – žmogus pirmą kartą atsistotų ant šios planetos.

Mes visi žinome, kad Neilas Armstrongas ir Bazas Oldrinas išsilaipino Mėnulyje, bet nedaug kas žino, jog tuo pat metu Maiklas Kolinsas skriejo aplink Mėnulį. Taip būtų su Venera. Jeigu iki jos kas nors nuskristų, reikėtų kaboti kažkur debesyse – neišlipsi. Mokslo požiūriu misija gal ir vertinga, bet visuomenės dėmesio prikaustymu ar įsiamžinimu būtų turbūt ne tokia efektinga. Gal dėl to ir labiau koncentruojamasi į Marsą. Visos kitos gyvybės klausimu įdomios vietos – tarkime, Jupiterio palydovas Europa ar Saturno palydovai Titanas, Enceladas – yra nepalyginamai toliau negu Marsas.

– Ar žinoma, iš kur atsirado dabar jau dar kitokiame kontekste naudojamas terminas „žalieji žmogeliukai“ kalbant apie marsiečius ir apskritai apie ateivius?

– Kiek man teko domėtis nežemiška gyvybe, tai vienuolio Džordano Bruno sudeginimo ant laužo viena priežasčių buvo ta, kad jis tikėjo kitų planetų ir gyvybės jose egzistavimu, ir kad Jėzus Kristus, būdamas vienas vienintelis, turėjo jose lankytis.

Turbūt žmonės jau labai seniai pagalvodavo, kad kažkas gyvena tarp žvaigždžių. Ir naujos žinios tai, aišku, sustiprindavo. Pavyzdžiui, Veneros atveju: matė, kad planeta savo dydžiu labai panaši į Žemę, kad ten yra atmosfera, debesys, ir bandė įsivaizduoti, jog ten labai drėgna, džiunglės ir galbūt bėgioja kokie dinozaurai. Yra net sukurta filmų šia tematika. Kai paaiškėjo, kad sąlygos Veneroje visai kitokios, nieko panašaus negali būti, liko Marsas.

Susidomėjimas visą laiką išauga, kai atsiranda naujų žinių. Aš kartais pagalvoju, kad mes jau pripratome prie naujienų, jog štai ten ar ten rado naujų planetų, panašių į mūsų Žemę, kad ten gali egzistuoti skystas vanduo. Kaip ir susitaikėme su mintimi, kad ten kažkur kažkas tikrai gyvena. Tik laiko klausimas, kol mes juos arba jie mus suras. Žmogaus jau kaip ir nestebina faktas, kad tokioje didžiulėje visatoje dar galėtų būti gyvybės.

O žalia spalva – turbūt gyvybės spalva. Nors mokslininkai sako, kad augmenijos atspalvis esant skirtingoms žvaigždėms – priklausomai nuo atstumo iki jų, skleidžiamo karščio, šviesos intensyvumo – gali skirtis. Taigi ta gyvybės spalva galėtų būti ir kitokia, nebūtinai žalia. Bet mūsų akyse žalia asocijuojasi su gyvybe. Kaip ir didelės galvos – su protu. Jeigu jie skraido tarp žvaigždžių, vadinasi yra protingi. Jeigu protingi, turi daug smegenų, o kad jos tilptų, reikalinga didelė talpykla – tai yra galva. Dar būna silpnas raumenynas: jeigu skraidai tarp žvaigždžių, kur nėra gravitacijos, raumenys atrofuojasi ir jie negali būti dideli.

– Marsą kosminiais aparatais pirmieji pradėjo tyrinėti amerikiečiai?

– Galima sakyti, kad pirmosios misijos į Marsą buvo sovietų, tačiau nesėkmingos. Pirma sėkmingesnė misija buvo amerikiečių. Įvairiose konferencijose teko bendrauti su rusais. Jie sako, kad patiems geriau sekasi su Veneros tyrimais, amerikiečiams – su Marso. Ir tikrai, šiuo metu galima sakyti, kad amerikiečių Marso tyrimai yra išskirtiniai iš visos žmonijos bendruomenės. Jie ten yra nusiuntę marsaeigius „Curiosity“ – „smalsutį“, „Spirit“, „Opportunity“, „Pathfinder“ ir kitus. Taip pat minėtus „vikingus“, o pernai – ir „Perseverance“. Per šią misiją pirmą kartą buvo išbandytas kartu su marsaeigiu į planetą nugabentas sraigtasparniukas žvalgomiesiems skrydžiams. Eksperimentas pavyko – manoma, jog ateityje tokios technologijos leis labai padidinti tyrimų geografiją: aparatai galės nuskrieti daug didesnį atstumą. Važiuojant gali įklimpti, gali sugesti ratai, užpustyti dulkės, o skriejant šiek tiek kitaip. Iš aukščiau galima ir daugiau matyti, sutikti mažiau kliuvinių nei ant paviršiaus.

Taigi amerikiečiai tiriant Marsą šiuo metu yra stipriausi. Tačiau savo indėlį padarė ir Europos mokslininkai. Arabai ten nusiuntė savo kosminį aparatą „Hope“, kuris skrieja aplink planetą. Kinai – marsaeigį. Jį sėkmingai nutupdė ir tai rodo, kad Kinija taip pat turi didelį potencialą sustiprinti Marso tyrimus.

– Lietuviai irgi yra prisidėję prie Raudonosios planetos tyrimų.

– Galima sakyti, kad taip. Marso paviršiuje net yra su Lietuva susijusių vardų: Alytaus krateris, Gusevo krateris. Matvejus Gusevas, gyvenęs XIX amžiuje, – Vilniaus universiteto observatorijoje dirbęs astronomas iš Sankt Peterburgo. Jis vienas pirmųjų pradėjo fotografuoti Saulę, Saulės dėmes. Iki šiol mokslininkai naudoja šias nuotraukas – jos saugomos Vilniaus universitete.

Mokslininkų komandai, testavusiai marsaeigio „Perseverance“ vaizdo kamerą, priklausė fizikos mokslų daktarė Simona Liukaitytė-Suszczynska. Ji dirbo Prancūzijos kosmoso agentūroje su kosminiais aparatais ir buvo įtraukta į projektą – tai liudija labai aukštą profesionalumo lygį. Kadangi internete galime pasigrožėti marsaeigio darytomis nuotraukomis, galima sakyti, kad darbas atliktas puikiai. Džiugina ir tai, kad mokslininkė grįžo į Lietuvą.

– JAV jau seniai rengiasi ne šiaip į Marsą pasiųsti žmones, bet ir įrengti ten koloniją. Lietuviai irgi pretendavo patekti tarp jų. Kiek šiuo metu tokia misija reali?

– Galbūt ir nusiųs žmogų į Marsą, bet kaip įmanoma trumpesniam laikui. Pamenate, kaip buvo su Mėnuliu? Nuskrido, išsilaipino, pabuvo ir grįžo. Iš viso Mėnulyje pabuvo 12 žmonių ir pasižiūrėkite, kokia pertrauka. Nes paaiškėjo, kad ne taip viskas paprasta. Nepalyginsi su laikais, kai žmonės kažkur išplaukdavo, rasdavo salą ir joje apsistodavo. Žemėje, kad ir kur atsidurtum, gali rasti kokių nors resursų, vandens, maisto, prieglobstį. Nuskridus į kitą planetą, mes nerastume nieko. Viską reikia susikurti iš anksto, apsaugoti save ir įrangą, nes ten grėsmę kelia ne tik ekstremalios temperatūros, bet ir kosminė radiacija, meteoritai. Žemėje turime tankią mus saugančią atmosferą – Mėnulyje ar Marse jos nėra. Visi smulkūs meteoritai į paviršių rėžiasi didžiuliu greičiu. Jeigu ten pastatyme statinį, reikėtų, kaip ir kosminę stotį, padengti apsaugine medžiaga, kuri atlaikytų smūgius. Buvo atlikti eksperimentai, parodę, kad net dažų atplaišėlės laivo bortuose gali palikti didžiulius įdubimus. Įsivaizduokime didesnį meteoritą – jis kiaurai perskrostų mūsų stotį Marse. Tad jas reikės apsaugoti, galbūt net įrengti po žeme, o tai jau kiti niuansai. Kaip sakė 2019 metais Lietuvoje lankęsis kosmonautas Sergejus Avdejevas, ir Žemėje žmonės dirba po žeme, šachtose, bet vis tiek išeina į paviršių. Ilgą laiką išbūti uždaroje patalpoje kažkur po žeme, be dienos šviesos, psichologiškai sunku. Galima svajoti, kalbėti apie tokias misijas, bet manau, kad artimiausiais dešimtmečiais mes tik išvysime, kaip žmogus išsilaipina Marso paviršiuje.

Jau dabar galima stebėti JAV ir Kinijos lenktynes dėl Marso. Tai neabejotinai priartins skrydį, nes visi nori būti pirmieji, bet dėl bazių įkūrimo planetoje aš labai abejočiau. Net ir Mėnulyje, kai bus įrengta kosminė stotis, joje nenumatoma nuolatinė įgula, kaip Tarptautinėje kosminėje stotyje. Planuojama, kad žmonės ten nuskris, atliks tyrimus ir grįš į Žemę. Po kurio laiko skris kita įgula.

Tai rodo esant daugybę problemų, kurias reikia išspręsti norint apsaugoti save ir kitus, kurie ten keliaus.
O atranka, kur dalyvavo ir lietuviai, sakyčiau, buvo daugiau šou. Man įdomiau, jog Lietuvai tapus asocijuota Europos kosmoso agentūros nare, Agentūra specialiai mėnesiui pratęsė paraiškų teikimą, kad Lietuvos piliečiai galėtų dalyvauti astronautų atrankoje. Iš 22 000 Agentūros vienijamų šalių piliečių gautų paraiškų 80 yra iš Lietuvos. Tarp jų ir 18 merginų. Nežinau, kokie tai žmonės, bet džiugu, kad tų drąsuolių atsirado. Konkursas didelis, nes skrydžiams į kosmosą bus atrinkti tik 6–8 laimingieji ir 20 atsarginių. Jeigu Lietuvos pilietis pakliūtų į tą astronautų šešetuką ar aštuonetuką, labai dideli šansai, kad būtų tarp tų, kurie išsilaipintų Mėnulyje, o galbūt ir Marse.

– O koks buvo senovės lietuvių požiūris į Marsą? Gal mes turėjome kitokį planetos pavadinimą?

– Gaila, kad pas mus raštas atkeliavo ganėtinai vėlai – iš tų senųjų žinių turbūt išliko tik nuotrupos. Bet mes turime iš pasakų, iš padavimų atėjusius vardus Aušrinė ir Vakarė – žinome, kad tai – Venera. Žinome, kad Oriono žvaigždyną lietuviškai galime vadinti Šienpjoviais, o padrikųjų žvaigždžių spiečių – Sietynu (jis graikiškai vadinamas Plejadėmis, japoniškai – Subaru). Dar vienas pavyzdys – Grįžulo ratai: pas mus jie nevadinami Didžiosios ir Mažosios lokės žvaigždynais.

Manyčiau, kad ir planetos turėjo lietuviškus pavadinimų atitikmenis. Yra buvę bandymų juos atsekti. Sunku pasakyti, ar tai tiesa, nes neturime tikrų užrašytų šaltinių, kad būtent taip lietuviai vadino šiuos dangaus šviesulius, bet galbūt Jupiteris buvo Indraja, Saturnas – Sėlija, o Marsas – Žiezdre.

– Ar šiuo metų laiku galima išvysti Marsą danguje?

– Ne. Dabar galima pasigrožėti kitomis dviem planetomis – Jupiteriu ir Saturnu. Apie pusę aštuonių vakaro pietinėje dangaus pusėje žmonės turėtų matyti ganėtinai ryškią žvaigždę Jupiterį. Tarp Jupiterio ir Mėnulio dar viena mažiau ryški žvaigždė – Saturnas. Jis matosi maždaug iki vidurnakčio, o Jupiteris – iki pusės dviejų nakties.

Prieš rytą jau teka žiemos žvaigždynai. Tas pats Orionas, pateka ryškiausia dangaus žvaigždė Sirijus. Tikrai yra ką pamatyti. Vienintelė problema – giedra.

Marsas kartu su Merkurijumi virš horizonto išlenda prieš pat rytą, bet iš karto pateka Saulė ir dangus tampa per šviesus, kad būtų galima pastebėti.

Apskritai danguje plika akimi galima matyti penkias planetas: Venerą, Marsą, Jupiterį, Merkurijų ir Saturną. Bet jos matomos skirtingu metų laiku ir net skirtingu nakties metu.