-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Nors Aukštaitijos sodininkai derliumi skųstis negali, tačiau turi kitą bėda – neprisišaukia skynėjų.
Sodininkai sutrikę, ar derlių išvis beverta skinti: jeigu elektros kainos ir toliau muš rekordus, obuolių neapsimokės laikyti specialiuose šaldytuvuose.
Daugiau kaip 20 hektarų obelų ir kriaušių sodą turintį ūkininką, „Speičių sodų“ savininką Paulių Speičį labiausiai į neviltį stumia situacijos neapibrėžtumas.
Rudenį, kai kone kiekvieno sode ar kaime bumpsi obuoliai, retas juos perka. Tad didieji sodininkai išskintą derlių iki žiemos laiko saugyklose – šaldytuvuose.
Taip be jokių papildomų priedų galima išsaugoti obuolius šviežius, tarsi ką tik nuskintus. Tačiau elektros kainoms šokus į aukštumas, svarstoma, ar sąnaudos atsipirks.
„Dedi obuolius į saugyklą ir nežinai, pavyks parduoti ar ne ir apskritai kiek šį sezoną kainuos sandėliavimas. Paskutiniu metu elektros kainos kiek nukrito, sąlyginai dar įkandamas obuolių šaldymas, bet kokios jos laikėsi dalį rugsėjo ir rugpjūtį, buvo visiškas košmaras. Galvojome, ar apskritai beverta obuolius skinti“, – prisipažino P. Speičys.
Jo teigimu, obuolių derlius neblogas, nors ekstremali vasaros pradžia ir šaltas pavasaris turėjo įtakos kokybei.
„Daugiau nekondicinių obuolių, juos atiduodame sultims spausti, o gražius – į saugyklas. Jeigu obuolys deformuotas, su rauple ant šono, nėra prasmės dėti į šaldytuvą. Saugykloje vieta ribota, reikia dėti tik gražiausius“, – pasakojo sodininkas.
Didžiąją dalį produkcijos Speičiai realizuoja Panevėžio, Vilniaus ir Kauno turgavietėse, dalis per tarpininkus patenka į didžiųjų prekybos centrų lentynas.
Pasak ūkininko, jis per mažas, kad galėtų tiesiogiai su savo produkcija patekti į prekybos centrus. Didžioji dalis derliaus nuskinama iš 20 hektarų sodo. Auga ir vadinamasis pakaitinis sodas, tačiau jis dar labai jaunas ir derliaus teks palaukti.
„Panevėžyje veikia ne viena didelė gamykla, jos priima darbuotojus ir be kvalifikacijos, todėl Panevėžio rajone labai sunku rasti žmonių, kurie ateitų skinti obuolių.“
V. Kuliešienė
Didžioji dalis Speičių sodo vaismedžių – įvairių rūšių desertinės obelys.
„Auginame tiek, kiek įstengiame parduoti. Obuolys ant prekystalio laikosi ilgai, o kriaušė, išimta iš saugyklos ir atsidūrusi šiltoje parduotuvėje, labai greitai sunoksta“, – sako P. Speičys.
Kuo didesnis sodas, tuo daugiau reikia papildomų darbo rankų derliui išskinti. Anot ūkininko, visuomet būdavo didelė problema rasti gerų darbuotojų žemės ūkyje.
Speičiai nuėję kiek kitu keliu – kuria daugiašakį ūkį, kuriame visus metus dirbtų nuolatiniai darbuotojai. Jie skina ir vasaros pradžioje braškes, ir obuolius rudenį.
Kai reikia papildomų talkininkų, darbuotojai pasikviečia kažką iš pažįstamų.
„Žmonių, kurie norėtų trumpą laiką dirbti ir užsidirbti, labai sunku rasti. Kurie nori dirbti, tie turi nuolatinį darbą. O čia darbas geriausiu atveju pusantro mėnesio. Jeigu reikėtų rasti kokių dešimt talkininkų, būtų labai sunku, bet kai papildomų žmonių reikia vos dviejų trijų, kiek lengviau“, – teigė P. Speičys.
Lietuviškų obuolių augintojai nerimauja, ar Lietuvos rinką užvertus pigiais lenkiškais obuoliais atsipirks jų triūsas ir investicijos. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.
P. Speičiui nerimą kelia, ar šiemet įdėtas triūsas atsipirks. Ir ši baimė pagrįsta – Europos Sąjungai įvedus sankcijas Rusijai, lenkai nebegali į šią šalį eksportuoti savo obuolių derliaus, tad į Lietuvos rinką pateks daug pigių vaisių.
„Lenkiški obuoliai jau dabar dalinami už mažesnę kainą nei mūsų savikaina. Lenkai dažnai naudoja technologijas, kad obuolius sandėliuoti būtų galima ilgą laiką. Toks obuolys gerai atrodo lentynoje, ilgai laikosi, bet yra be skonio. Kad ir kaip būtų, didžioji dalis pirkėjų prioritetą teikia kainai. Nusiperka pigiai tų kartoninių obuolių, nusivilia jų skoniu ir tuomet obuolių nebeperka visiškai“, – pastebi augintojas.
Lietuvos veislinių sodų asociacijos „Vaisiai ir uogos“ prezidentė panevėžietė Vitalija Kuliešienė teigia, jog obuolių derliumi gali džiaugtis tik Panevėžio ir Biržų regiono sodininkai.
Dzūkijoje ir Žemaitijoje obuolius sunaikino šalnos ir liūtys.
Tačiau, pasak asociacijos vadovės, didžiausias rūpestis – surasti skynėjų.
Vien Panevėžio rajone yra trys dideli sodai.
Nors į darbo rinką dabar įsiliejo daug karo pabėgėlių iš Ukrainos, jie į sodus retai užsuka – ieško labiau kvalifikuoto ir nuolatinio darbo.
„Panevėžyje veikia ne viena didelė gamykla, jos priima darbuotojus ir be kvalifikacijos, todėl Panevėžio rajone labai sunku rasti žmonių, kurie ateitų skinti obuolių. Sodininkai siūlo pakankamai gerą atlygį – penkis eurus už valandą, be to, ir geros darbo sąlygos – ne kokioje purvynėje dirbti reikia, soduose užsėta visur žolė. Nėra taip sunku, kaip, tarkim, rankomis kasti bulves ar pasilenkus skinti braškes“, – kalbėjo V. Kuliešienė.
Jos žiniomis, Panevėžio krašto sodininkai ieško įvairių sprendimo būdų – vežasi skynėjus iš kitų regionų.
Patyrę skynėjai vežami net iš Pasvalio – ten taip pat yra didžiuliai obelų sodai, kai pas juos nuskinamas derlius, talkininkai skuba į Panevėžio rajoną.
„Užimtumo tarnyba išvis negali padėti. Jų organizuojamos mugės – tik pasijuokimas. Džiaugiamės, jeigu ir tie kretantieji išvis ateina dirbti. Iš tokių darbininkų menka pagalba – padirba dvi dienas ir vėl dingsta. Kiti ateina tik todėl, kad kitaip bus išbraukti iš Užimtumo tarnybos, bet visiškai neturi motyvacijos dirbti. Dėl darbo jėgos išties yra problema“, – pripažino V. Kuliešienė.
Pasak V. Kuliešienės, darbo rankų sodininkams trūksta tik Panevėžio rajone. Pavyzdžiui, Anykščiuose per obuolių skynimo metą anykštėnai nuolatiniame darbe netgi ima atostogas, kad papildomai užsidirbtų darbuodamiesi sode. Asociacijos vadovės nuomone, taip yra dėl to, jog
Anykščiai negali pasigirti išvystyta pramone kaip Panevėžys.
V. Kuliešienės nuomone, lietuviški sodai neturi perspektyvų.
Dar prieš dešimtmetį buvo sodinami nauji sodai, bet dabar plėtros nebėra.
Plėsti desertinių obelų sodui reikalingos didelės investicijos ir vargu, ar šiandieninėmis sąlygomis jos atsipirks. Lietuvos sodininkams darosi vis sunkiau atsilaikyti prieš lenkišką produkciją: Lenkijoje PVM siekia 5 proc., o Lietuvoje – 21 proc.
„Lietuviškam obuoliui rinkoje išlikti bus vis sunkiau. Pasiturintis pirkėjas visuomet ieško lietuviškų, bet kas vos suduria galą su galu, renkasi pigiausią variantą, ne tik kalbant apie obuolius. Be to, lietuviai, jeigu tik gali, stengiasi patys užsiauginti derliaus“, – sako V. Kuliešienė.
