-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Kalėdų Senelį myli visas pasaulis, net ir ten, kur niekas nematęs sniego, – įsitikino Londone jau daugiau nei dešimtmetį gyvenantis panevėžietis ekonomistas Sigitas Maldaikis. Jis žiemos šventes praleido rojumi žemėje vadinamoje Mauricijaus saloje Indijos vandenyne. Ir nors joje krikščionys sudaro nedidelę gyventojų dalį, lietuvį pasitiko kalėdiniais žaisliukais papuošti egzotiški medžiai araukarijos, balto smėlio paplūdimiuose skambėjo kalėdinės dainos, o ant stalo laukė dubenėlis kūčiukų.
„Dabar Lietuvoje tiek daug negatyvo: koronavirusas, pandemija, pabėgėliai ir kitos negandos. Norisi tautiečiams įnešti spindulėlį saulės, kuri Mauricijuje lepina visa jėga“, – sako 35-erių Sigitas.
Anapus pusiaujo, priešingai nei Europos žemyne, dabar pats vasaros įkarštis. Oro temperatūra nedidelėje Mauricijaus saloje siekia apie 30 laipsnių dieną ir dažniausiai lydi saulėtos dienos su nedidele doze lietaus.
Lepindamasis tokiais orais, panevėžietis sutiko kiekvienam katalikui svarbias Kalėdas bei palydėjo senuosius 2021-uosius. Valstybėje, kur krikščionys sudaro apie 33 proc. visų gyventojų, Kristaus gimimo šventė – ypatinga diena.
„Didžioji dalis ten gyvenančių yra indų palikuoniai tamilai. Jie Kalėdų nešvenčia, bet mūsų tradicinės šventės jiems taip pat gera proga pabūti šeimose ir pailsėti“, – pasakoja S. Maldaikis.
Kino, verslo ir muzikos garsenybių pamėgta sala Mauricijus labai stengiasi vystyti turizmą. Per pandemiją nutrūkus kelionėms ir šiame rojaus kampelyje stojo štilis, svečių sala sulaukė tik rudenį. Juos egzotiškas kraštas Indijos vandenyne pasitiko rimtai pasiruošęs.
S. Maldaikio asmeninio archyvo nuotr.
„Kalėdų Senelį myli ir dovanas mėgsta visas pasaulis, nepriklausomai nuo tikėjimo. Per Kūčių vakarienę viešbutis pristatė kalėdinę ledo instaliaciją, o mes ant stalo turėjome net ir kūčiukų“, – prisimena Sigitas.
Keliauti jam su žmona Amelija – didžiausias pomėgis. Sutuoktinių pora į svetimus kraštus per metus išsiruošia ne po vieną kartą. O jų startas būna Londone. Šiame megapolyje panevėžietis gyvenimą kuria jau dvyliktus metus.
„Panevėžyje užaugau, baigiau tuometę „Ąžuolo“ vidurinę. Paskui studijavau ekonomiką Vytauto Didžiojo universitete Kaune ir finansų mokslus tęsti nusprendžiau Šiaurės Anglijoje esančiame Durhamo universitete. Čia gavau magistranto diplomą ir netrukus įsidarbinau Londone“, – pasakoja S. Maldaikis.
Šiuo metu jis eina investicijų kontrolieriaus pareigas vienoje investicinėje įmonėje.
Kaip ir dauguma, Sigitas dirba nuotoliniu būdu. Pandeminei situacijai pagerėjus, jau buvo grįžęs į biurą, bet dabar vėl tenka dirbti iš namų.
Jam draugiją palaiko žmona – kaunietė Amelija.
„Žmoną radau Lietuvoje, į angles nesidairiau. Amelija sukūrė savo verslą, vadovauja įkurtai teisininkų ir buhalterių įmonei“, – pasakoja S. Maldaikis.
S. Maldaikio asmeninio archyvo nuotr.
Kurį laiką apribojusi keliones, egzotikos pasiilgusi pora nusitaikė į Mauricijų.
Tai didžiausia Maskarenų archipelago sala Pietų pusrutulyje, už beveik tūkstančio kilometrų į rytus nuo Madagaskaro.
„Mauricijus artimiausias Afrikos šalims. Kitataučiai jo gyventojus dažnai tapatina su indų tautybės žmonėmis, o tai vietiniams saloje nepatinka“, – sako panevėžietis.
Iš tiesų, anot jo, Mauricijaus gyventojai tik savo gymiu, odos spalva panašūs į indus. Bet jų istorija ir gyvenimo būdas itin skiriasi nuo pastarųjų.
„Čia tikrai gatvėmis nevaikščioja gyvuliai, nėra tokios netvarkos ir skurdo. Tai nuostabus gamtos kampelis ramiai, saugiai pailsėti“, – patikina keliautojas.
Ne veltui ši sala vadinama rojumi žemėje. Čia driekiasi per 150 km balto smėlio paplūdimiai, jūros pakrantės mėlynos kaip iš filmų apie negyvenamą salą. Skaidraus vandens lagūnas nuo atviros jūros skiria salą supantis, trečias pagal dydį pasaulyje koralų rifas.
„Vietiniai gyventojai labai mėgsta po darbo vakarus leisti paplūdimiuose. Čia jie bendrauja, ilsisi, vakarieniauja prie kepsninių, kartais net lieka nakvoti palapinėse. Tiesa, pietauti ant vandenyno kranto dabar jau neleidžia pandemija. Dėl saugumo nebeleidžiama iškylauti pakrantėse“, – sako Sigitas.
Į Mauricijų jis patraukė dar ir todėl, kad šios valstybės statistika rodė, jog COVID-19 saloje nėra toks grėsmingas.
Šioje saloje, anot jo, taip pat privalomos veido apsaugos kaukės viešose vietose. O už pandemijos saugos pažeidimus gresia baudos, kurios ne itin turtingiems saloms gyventojams kerta skaudžiai.
S. Maldaikio asmeninio archyvo nuotr.
„Lūšnynų nemačiau, bet gyventojai nėra labai turtingi. Minimalus atlyginimas – per 200 eurų. Tačiau žmonės nedejuoja, jie tvirtina, kad nieko nestokoja. Aišku, kai žiemos nebūna, nereikia nei šiltų drabužių, nei mokėti už šildymą“, – priduria S. Maldaikis.
Kaip verčiasi Mauricijaus gyventojai, jis stebėjo lankydamasis Flik En Flak, Bliu Bai bei Bele Mare gyvenvietėse. Keliautojas jas vadina kaimais, mat civilizacija nusileidžia nuostabiai gamtai.
„Savo keliones visada planuojame patys. Pirmą savaitę sugalvojome apsistoti Flik En Flak, kur labai populiarus vandens sportas. O labiausiai žavi delfinų pamėgta įlanka Tamarin Bai“, – pasakoja Sigitas, turėjęs progą pasiplaukioti šalia įspūdingų jūros žinduolių.
Tokių ekskursijų organizatoriai dažniausiai mokestį paima tik po suteiktos paslaugos, nes žino, kad turistas, susižavėjęs vaizdais, sumokės dar ir daugiau. Lietuviai už pasiplaukiojimą su delfinais arbatpinigių taip pat negailėjo.
„Mauricijuje teko plaukyti ir su daugiau nei metro dydžio vėžliais. Vieną dieną buvome pasivaikščioti su liūtais Kasela Natur parke. Tai yra viena vos iš trijų vietų pasaulyje, kur galima tą padaryti“, – gauta proga džiaugiasi panevėžietis.
Antrą savaitę leisdami Bliu Bai kaimelyje, pora išbandė krioklių kelius, pareikalavusius nemažai ištvermės.
Keletą dienų Maldaikiai viešėjo pas Sigito studijų draugę iš Mauricijaus, tad turėjo galimybę iš arti stebėti šito krašto žmonių kultūrą.
Pasak keliautojo, Mauricijaus žmonės – visada draugiški ir malonūs. Net gatvės prekeiviai neperša savo prekių įkyriai – jei turistas nenori, atsiprašo, palinki gražių įspūdžių ir nueina.
„Salos gyventojai kalba kreolų kalba. Ją 90 proc. sudaro prancūzų kalba, o likę žodžiai kilę iš vietos. Bet įdomu, kad oficiali jų kalba, kuri būtina dokumentuose, yra anglų“, – pasakoja Sigitas.
Tokia situacija susiklostė dėl šalies istorijos.
Susiformavusi prieš 13 milijonų metų, ši sala iki XVII amžiaus buvo negyvenama. Pasaulio žemėlapyje Mauricijų pažymėjo arabų jūreiviai. Viduramžiais į šį rojaus kampelį atsikėlė pirmieji europiečiai – portugalai. Vėliau buvo olandai, prancūzai ir anglai. Pastarųjų tautų įtaka valstybės kultūroje stipriausia.
„Mauricijus savarankiškas tapo tik praeito amžiaus viduryje. Tad žmonės čia europiečiams gana artimi savo mentalitetu. Nors jie kilę iš indų, nešioja mums įprastus drabužius“ – sako S. Maldaikis.
Jaunimas čia nesiveržia palikti tėvų namus — po vienu stogu įsikuria kelios kartos. Daugiausia vietiniai dirba turizmo ir aptarnavimo srityje.
S. Maldaikio asmeninio archyvo nuotr.
Saloje plyti didelės plantacijos arbatmedžių, cukranendrių. Iš pastarųjų gaminamas ne tik cukrus, bet ir išskirtinis Mauricijaus gėrimas – romas.
Sigitas taip pat pamini ir šios salos virtuvę. Joje daug šviežių jūros gėrybių, vaišinamasi įvairių vaisių sultimis. Papietauti turistui Mauricijuje, pasak Sigito, nėra labai brangu.
Tiesa, viskam reikia turėti rupijų – tokia šalies piniginė valiuta.
„Valstybės valdymas – demokratija. Pagrindinis vadovas saloje ministras pirmininkas. Dabar jis yra pirmtako sūnus – taigi iki visiškos demokratijos dar ne viskas padaryta“, – priduria panevėžietis.
Anot jo, kelionės – vienintelis dalykas, kuriam jiedu su žmona negaili pinigų.
„Mums nereikia naujos mašinos ar vardinių drabužių“, – pabrėžia emigrantas.
Kelis kartus per metus S. Maldaikis stengiasi aplankyti ir gimtąjį Panevėžį, kur gyvena tėvai, giminės. Jam patinka, kaip keičiasi vaikystės miestas. Sigitas neatsižada galimybės vieną dieną sugrįžti į Lietuvą.
