Visos Dianos Kurapkienės dienos – su virbalais. P. ŽIDONIO nuotr.

Lietuviškas kelias latviškiems raštams

Lietuviškas kelias latviškiems raštams

Tautodailininkė Diana Kurapkienė nieko nedaro bet kaip – įkvėpta naujų sumanymų ieško kuo daugiau žinių, jų semiasi tobulinimosi kursuose ir niekada nesėdi be darbo.

„Galiu namų raktus ar telefoną pamiršti, bet virbalų nepalieku niekada“, – juokiasi panevėžietė, šiuo metu gebėjimus, žinias, laiką ir patirtį atiduodanti tautiniais lietuviškais bei latviškais raštais margintoms pirštinėms.

Mezginių karalienė

Kaip be virbalų! Juk auksarankė ne tik pirštines, bet ir raštuotas kojines, riešines užsakovams, parodoms, sau ir artimiesiems mezga kasdien – namuose, svečiuose, sodyboje, kelionėje.

O keliauja ji dažnai – tautodailininkę Dianą Kurapkienę galima vadinti panevėžiete-biržiete. Abu šie miestai jai vienodai brangūs ir svarbūs, tad iš vieno į kitą nuolat ir važinėja.

Į Panevėžį atitekėjusi ir jau beveik trisdešimt metų čia gyvenanti moteris iki šiol palaiko tvirtus ryšius su gimtaisiais Biržais. Dažnai važiuoja į močiutės jai tame krašte paliktą sodybą, dalyvauja Biržų tautodailininkų veikloje, yra aktyvi ten veikiančio rankdarbių mėgėjų klubo „Kraitė“ narė.

D. Kurapkienė renkasi ne tik siūlus ir virbalus, bet pačias įvairiausias medžiagas – augalus, popierių, juosteles, vilną, dažus.

Anksčiau augalų kompozicijoms, papuošalams jos kūrybinėse dirbtuvėse pirmavus, dabar juos aplenkė kitus kiek pailsėti palikęs mezgimas.

„Man patinka įvairovė. Esu viską išbandžiusi: kūriau dekupažą, vėliau vilną, siuvinėjau atvirukus, užsiėmiau floristika, bet visada kartu buvo ir mezgimas. Dar močiutės išmokytas ir visam laikui užkariavęs mano širdį“, – pasakoja D. Kurapkienė.

Jos rankomis numegzta daugybė suknelių, sijonų, palaidinių, o dabar karaliauja pirštinės.

Ne bet kokios, o ypatingais raštais išrašytos, spalvomis išmargintos. Tobulumo siekianti meistrė, nors ir taip puikiai moka megzti, prieš visa širdimi atsidėdama pirštinių mezgimui dar ir specialius kursus sostinėje lankė, naujų raštų mokėsi.

Tautodailininkės megztų pirštų raštuose – ištisa filosofija. P. ŽIDONIO nuotr.

Tautodailininkės megztų pirštų raštuose – ištisa filosofija. P. ŽIDONIO nuotr.

Pirštinių raštai – ištisa filosofija

Pastaruoju metu mezgėja ypatingą dėmesį skiria brolių latvių paveldui.

„Kai užkabino spalvingi latviški raštai, taip ir nebepaleido. Norėjosi kuo daugiau apie kaimynų tradicijas sužinoti, jų meistrystės išmokti. Tuo labiau kad latvių paveldas man šiek tiek artimas, Latvijoje senelio giminės šaknys“, – sako tautodailininkė.

Raštuotosios latvių pirštinės, jų kūrimo bei mūvėjimo tradicijos kiek kitokios nei Lietuvoje. Latviškų pirštinių tradicijoms skiriama ištisa filosofija, pasižyminti raštų, simbolių, kompozicijų ir spalvų įvairove.

„Latviškos pirštinės ir mezgamos kitaip, ir raštai dėliojami kitaip, o rezultatas išties įspūdingas“, – pasakoja D. Kurapkienė, ne mažiau pirštinių numezganti ir savais, lietuviškais, daugelio akiai labiau įprastais raštais.

Be Dianai jau įprastos veiklos – floristikos, papuošalų kūrimo iš juostelių ar odos – vis daugiau dėmesio ji skiria pirštinėms ir riešinėms.

Ypač įdomu buvo sekti tokių gražių raštuotų pirštinių atsiradimo Lietuvoje istoriją, domėtis, kaip jos būdavo mezgamos praeityje.

Nors, tiesą sakant, tikslių duomenų, kada Lietuvoje pradėta megzti, nėra. Juk siūlas per šimtmečius sudūla ir jo nebeatkasi kaip puodo šukės. Nebent šis tas užrašyta po Lietuvą važinėjusių svetimšalių.

Vis dėlto Lietuvoje ir Latvijoje pirštinės visada buvo svarbios, jas dovanodavo per vestuves, krikštynas, net laidotuves.

Muziejuose saugomi etnografiniai mezginiai mus pasiekė iš XIX amžiaus.

P. ŽIDONIO nuotr.

P. ŽIDONIO nuotr.

Pirštinių raštai – įdomūs ir paslaptingi, įsigilinus juos ir perskaityti galima.

Skirtinguose Lietuvos regionuose skirtinga ir ornamentika, spalvų deriniai, taip pat vyrų bei moterų pirštinėms parenkami raštai. Raštuotų pirštinių fonas dažniausiai tamsus, raštai šviesūs – balti, pilki, žali, raudoni.

O latviškos pirštinės vėl kitokios.

Pradėjusi domėtis latviškomis pirštinėmis, D. Kurapkienė sužinojo ir apie Vilniuje rengiamus tokių pirštinių mezgimo kursus. Nė nesudvejojusi užsirašė į juos, važinėjo mokytis ir daug sužinojo.

Mezgėja taip pat ketino ir mokytis didelio populiarumo visame pasaulyje sulaukiančiuose, Latvijoje rengiamuose jų tautinių pirštinių mezgimo kursuose.

„Į juos suvažiuoja mezgėjai iš viso pasaulio, ypač domisi japonai. Nors pamokos nepigios, ketinau ir aš pasitobulinti, kuo daugiau sužinoti apie šią man ypač patinkančią veiklą. Bet pavasarį prasidėjęs karantinas tokią galimybę atėmė“, – pasakoja tautodailininkė.

Karantinas atėmė ir daugiau – nedidelė įmonė, kurioje D. Kurapkienė dirbo, buvo uždaryta, bankrutavo.

Nuo tada atsiradusios ilgos laisvo laiko valandos visos skiriamos kūrybai.

Raštai dėliojami iš trijų, o kartais ir keturių spalvų siūlų. P. ŽIDONIO nuotr.

Raštai dėliojami iš trijų, o kartais ir keturių spalvų siūlų. P. ŽIDONIO nuotr.

Užauginusi vaikus sėdo mokytis

Panevėžiečiai su šia tautodailininke galėjo susipažinti prieš keletą metų Smėlynės bibliotekoje surengtoje personalinėje jos darbų parodoje, pavadintoje „Iš pievų, iš laukų…“

Tuomet D. Kurapkienė eksponavo iš džiovintų žiedų, lapų, stiebelių ir kitų augalų dalių sukurtus paveikslus – floristinius koliažus.

Darbai labai įdomūs, pareikalavę daug kūrėjos kruopštumo ir laiko. Juk pirmiausia reikia sukaupti medžiagos – nuo ankstyvo pavasario iki vėlaus rudens rinkti, džiovinti, saugoti žiedus, lapelius, o paskui ilgas valandas juos dėlioti, klijuoti.

„Pirmiausia ant popieriaus lapo lieju akvarelę, renkuosi fono spalvą, o paskui derinu prie sumanymo tinkančius augalus“, – pasakojo tautodailininkė.

Augalus savo kompozicijoms ji renka iš pievų, miškų, darželių, paupių. Kartais prie Panevėžio, bet dažniausiai savo gimtinėje – Biržų krašte.

„Latviškos pirštinės ir mezgamos kitaip, ir raštai dėliojami kitaip, o rezultatas išties įspūdingas.“

D. Kurapkienė

Floristinės kompozicijos ne šiaip dėlionės – jos savo forma, spalvomis daug ką gali papasakoti.

Pradėjusi domėtis tokiu iškalbingu augalų pasauliu, D. Kurapkienė baigė floristikos kursus, padirbėjo ir gėlių parduotuvėje.

Bet floristikos paslapčių tokia gausybė, tad ji nutarė mokytis toliau ir Panevėžio prekybos ir paslaugų verslo mokykloje įgyti floristo specialybę, kad gautų floristinės technologijos, kompozicijos, dizaino ir kitų žinių.

Tuomet jau suaugusių vaikų – 24-erių sūnaus ir 18 metų dukros – mamai vėl sėsti į mokyklos suolą nebuvo nepatogu. Juk anksčiau ar vėliau įgytos žinios vis tiek svarbios ir naudingos.

Dabar, kai vaikai gimtą lizdą jau palikę, gyvena Vilniuje, jų mama vėl nori mokytis, kuo daugiau sužinoti. Tad prieš kurį laiką D. Kurapkienė žinių sėmėsi ir verslo kursuose.

Bet ji supranta: svarbu ne tik mokymosi įstaigose įgytos žinios, bet ir patirtis, kurios gaunama nuolatos dirbant, kuriant, ieškant.

Dianai Kurapkienei patinka kurti ir įvairiaspalvius papuošalus. P. ŽIDONIO nuotr.

Dianai Kurapkienei patinka kurti ir įvairiaspalvius papuošalus. P. ŽIDONIO nuotr.

Užkrečiama veikla

Daug savo darbų D. Kurapkienė eksponuoja Biržuose rengiamose parodose. Ir personalinėse, ir su tautodailininkais ar rankdarbių mėgėjų klubo „Kraitė“ moterimis.

Prieš dvidešimt metų Biržuose įkurto ir iki šiol sėkmingai gyvuojančio klubo veikloje dalyvaujanti panevėžietė sako, kad tai labai svarbi jos gyvenimo ir kūrybos dalis. Kartu su kitomis klubo narėmis ne tik dalyvauja parodose, bet ir vyksta į susitikimus kituose miestuose, taip pat Latvijoje, su netolimame krašte gyvenančiomis auksarankėmis.

„Man patinka, kad per klubo užsiėmimus moterys mokosi naujų kūrybos technikų, naujų saviraiškos būdų ir galimybių. Klube aš išmokau iš įvairiaspalvių atlaso juostelių gaminti papuošalus, daugiausia seges“, – sako tautodailininkė.

Anot jos, rankdarbių kūryba įtraukia, žavi, užkrečia. Kas pradeda ir supranta, kokia tai atgaiva, atradimų galimybė, nesitrauks niekada.

„Rankdarbiai tampa gyvenimo būdu. Štai ir mano mamytė, agronomė, kurios visa veikla būdavo susijusi su augalais, anksčiau prie rankdarbių nebuvo labai linkusi. O kai pabandė, pradėjo, tapo tikra meistrė – ir riešines dailiai mezga, ir papuošalus kuria“ – pasakoja D. Kurapkienė.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų