Z. Kelmickaitė atkreipė dėmesį, kad lietuvis Lietuvoje ir lietuvis svetur yra gana skirtingi žmonės tiek savo elgesiu, tiek ir tradicijomis. O esminis skirtumas glūdi tarpusavio santykiuose.

Lietuvio pjūvis pagal Zitą Kelmickaitę

Lietuvio pjūvis pagal Zitą Kelmickaitę

Aplankiusi ne vieną šalį, viešėjusi Kolumbijoje, Argentinoje, Australijoje, Amerikoje, Vokietijoje, Turkijoje ir kitur, etnomuzikologė, laidų vedėja charizmatiškoji Z. Kelmickaitė domėjosi ir ten gyvenančių tautiečių likimais. Anot jos, lietuvis Lietuvoje ir lietuvis svetur yra gana skirtingi žmonės tiek savo elgesiu, tiek ir tradicijomis. Kokie esame čia ir už Atlanto, domėjosi Vitalija Jalianiauskienė.

Jei kas nors, eidamas į Zitos Kelmickaitės paskaitą „Pasaulio lietuviai: lietuvybės kaina, lūkesčiai ir ateitis“, tikėjosi sužinoti, kiek, kada ir kodėl po pasaulį pasklido tūkstančiai lietuvių, pamatyti statistines lenteles, pasinerti į emigracijos problemas – smarkiai klydo.

Atėjusieji į susitikimą Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje su garsiąja etnomuzikologe, puikiai pažįstama televizijos, radijo laidų, renginių vedėja pateko tiesiog į šios charizmatiškos asmenybės surengtą spektaklį – neįtikėtinai šiltą, atvirą, išsamų ir be galo įtraukiantį.

Aplankiusi ne vieną šalį, viešėjusi Kolumbijoje, Argentinoje, Australijoje, Amerikoje, Vokietijoje, Turkijoje ir kitur, Z. Kelmickaitė domėjosi ir ten gyvenančių lietuvių likimais. Iš kelionių parsivežusi daugybę istorijų, ji ir į Panevėžį atvažiavo pasidalyti mintimis apie lietuvybę pasaulyje.

Sausakimšoje konferencijų salėje plojimais ir pagarba atsistojant sutikta viešnia pripažino, kad su panevėžiečiais šitaip matosi pirmą kartą.

„Niekas anksčiau nekvietė“, – skėstelėjo rankomis Z. Kelmickaitė.

Į vieną klausimą atsakymo nerado

Dvi valandas be jokio skaitymo iš popieriaus, be skaidrių demonstravimo ar kitų pagalbinių priemonių viešnia laikė prikausčiusi kiekvieno dalyvio dėmesį. Tiesa, vieną kartą vis dėlto paskaitė ir iš lapo, – kai norėjo tiksliai pacituoti savo laidos herojės – 99 metų buvusios mokytojos – mintis.

„Mano naujausias žmogus“, – sako laidų vedėja ir susižavėjusi pasakoja apie savo kūrybiniame kelyje sutiktus šviesius, įdomius žmones, iš jų gaunamas bei kitiems perduodamas išminties pamokas.

Ir pastaroji, jau link šimtojo gimtadienio artėjanti Z. Kelmickaitės pašnekovė vis dar daug kuo domisi ir stengiasi gyventi taip, „kad nebūtų tuščių dienų“.

Daug įdomių minčių pažėrė garbaus amžiaus inteligentė, o į laidos vedėjos klausimą, kas vis dėlto yra laikas, negalėjo atsakyti.

Tik pripažino visą gyvenimą ir pati savęs to klausianti. Nors vargu ar kas nors galėtų rasti išsamų atsakymą. Juk laikas – pats paslaptingiausias dalykas.

Esminiai skirtumai

Tęsdama laiko temą, Z. Kelmickaitė pasakojo ir apie daugiau savo kelyje sutiktų garbaus amžiaus žmonių, sugebančių nepasiduoti laiko uždedamai metų naštai ir vis dar norinčių ieškoti ir mokytis naujo, įdomaus, prasmingo. Kai ji Australijoje vieno 93 metų lietuvio neatsargiai paklausė, gal jis į Lietuvą jau nebenuvažiuojantis, pašnekovas nustebo: „Kodėl? Nuvažiuoju. Ir net po tris kartus per metus. Šiemet, tiesa, buvau tik du, nes vieną kartą su draugu važiavome į Vokietiją, į alaus šventę „Oktoberfestą“.

Ir išties, juk nugyventi metai nėra kažkas tokio, dėl ko reikėtų visko atsisakyti – žmonės stengiasi gyventi taip, kaip įprasta. Z. Kelmickaitė atkreipė dėmesį, kad dauguma pasaulio lietuvių, skirtingai nei pačioje Lietuvoje, susitikę nešneka vien tik apie vaikus ar anūkus. Žmonės turi savų interesų ir tvirtina nė nemanantys gyventi nei vaikų, nei anūkų gyvenimo.

„Išleidome vaikus į mokslus, o dabar tegul tvarkosi savarankiškai“, – iš garbaus amžiaus pašnekovų ne kartą girdėjo Z. Kelmickaitė.

Atėjusieji į susitikimą su garsiąja etnomuzikologe, puikiai pažįstama televizijos, radijo laidų, renginių vedėja Z. Kelmickaite pateko tiesiog į šios charizmatiškos asmenybės surengtą spektaklį – neįtikėtinai šiltą, atvirą, išsamų ir be galo įtraukiantį.

Ir, anot jos, visiškai nėra jokios nuostabos, kai nelabai galėdami tvarkytis savarankiškai, vyresnieji keliasi į senelių namus. Pasak laidų vedėjos, jeigu jų paklaustum, o ar vaikai negali prižiūrėti – liktum nesuprastas. Vaikai juk dirba, jie užimti, rūpinasi sava šeima. Z. Kelmickaitė atkreipė dėmesį, kad lietuvis Lietuvoje ir lietuvis svetur yra gana skirtingi žmonės tiek savo elgesiu, tiek ir tradicijomis. O esminis skirtumas glūdi tarpusavio santykiuose.

Testamentas kelionėms į Lietuvą

Viešnia atkreipė dėmesį į svetur gyvenančių tautiečių dar vieną – taupymo tradiciją. „Mes čia, Lietuvoje, iš kailio neriamės, kai norime pasirodyti, pavaišinti. O kitur niekas nešokinėja, nedemonstruoja savo galimybių. Štai jeigu laukia penkių svečių, ant stalo padeda penkias keptas vištos kulšeles ir užteks“, – pasakojo po pasaulį išsibarsčiusius lietuvius lankanti Z. Kelmickaitė.

Arba, anot jos, pakviestas Niujorke į gimtadienį restorane, būsi pavaišintas taure šampano. Norėsi dar ko nors gerti ar valgyti – visada prašom: užsisakyk ko tik nori, bet – pats ir susimokėk. Tokie susitikimai skirti ne pavalgyti, o bendrauti, plėsti pažinčių ir galimybių ratą. Begyvenant sukauptus pinigus galima palikti ir tiksliniu testamentu. Štai Australijoje garbaus amžiaus moteris per gyvenimą sutaupytus pinigus užrašė proanūkiams. Bet jie gali būti naudojami tik vienam tikslui – kelionėms į Lietuvą. Niekam kitam.

Už slenksčio Lietuva

Ne vienerius metus dirbusi JAV bei kitose stovyklose su vaikais Z. Kelmickaitė ir čia pastebėjo skirtumų. Pas mus dovanų paaugliui, vaikui davęs du eurus nelabai jį pradžiuginsi, netgi rizikuoji likti nesuprastas. O už Atlanto jeigu vaikui tėvai atsiunčia du, o gal ir penkis dolerius – jau didžiulė šventė.

Daugelio pasaulio lietuvių šeimose tebėra labai svarbu išsaugoti lietuvybę. Nors ne visi jau svečiose šalyse gimę išeivių vaikai, anūkai benori mokytis lietuvių kalbos, juk mokykla, draugai, visa aplinka lietuviškai nekalba.

Visgi ne vieni tėvai ėmėsi gana griežtų priemonė ir išmokė vaikus lietuviškai. Taisyklė būdavo griežta: „Peržengei namų slenkstį ir čia jau ne Amerika – čia Lietuva.“

Kodėl lietuvis savų nepalaiko

Daug įdomių pasakojimų išgirdo į renginį bibliotekoje atėję panevėžiečiai. Sužinojo apie lietuvių vaikų stovyklas užsienyje, apie ten rengiamus lietuviškus vaidinimus, papročius, taip pat apie mums neįprastus labdaros renginius.

Buvo kalbama ir apie stalo, prie kurio susėda visa šeima, giminė, svarbą ir apie tai, kaip svarbu vieniems kitus išgirsti, pagirti, paskatinti.

Štai, sakė Z. Kelmickaitė, sėda prie stalo žydų ar lenkų šeima ir aptaria vieno iš savųjų planus. Naujai veiklai besirengiantis bus išklausytas, paskatintas, jam bus patarta, padėta. O lietuvis neretai iš artimųjų, šeimos gali išgirsti: „Eik tu, durniau. Nieko iš to neišeis. Jau aną kartą sakiau, kad nelįstum kur nereikia, neklausei. Ir dabar nieko nebus.“

Klausydamiesi talentingos pasakotojos panevėžiečiai tarsi pabuvo kartu su ja pačiose įvairiausiose vietose. Žiūrovai tiesiog kvėpavo su pranešėja vienu ritmu – tai juokdamiesi, tai pritariamai linguodami galvomis, tai, po šmaikščių ar net riebių replikų, negailėdami plojimų.

Po paskaitos gerbėjai sveikino Z. Kelmickaitę su artėjančiu – spalio 19 dieną minėsimu jos gimtadieniu.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų