-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Oficiali statistika rodo, kad kasmet vabzdžių įgeltų ir dėl to į gydymo įstaigas besikreipiančių žmonių skaičius artėja prie 10 tūkstančių. Vien per 2016 metus tokių pacientų padaugėjo net 34 proc. – iki 9,8 tūkst.
Medikai daro prielaidą, kad daugumai įgeltųjų galbūt išsivystė alerginė reakcija, antraip į medikus paprastai nesikreipiama. Akivaizdu, kad vasarai būdingas susidūrimas su vabzdžiais įgauna naują rizikos laipsnį, ir gyventojai turėtų į tai kreipti daugiau dėmesio, o ne vien pasitelkti liaudiškas priemones niežėjimui sumažinti.
Vabzdžius vasarą vilioja kūno kvapas, ryškūs drabužiai, saldūs gėrimai ar maisto produktai, o prie vandens telkinių skraidantys upiniai mašalai mėgsta drėgną odą. Kai kuriuos vabzdžius galima suerzinti staigiais judesiais, kai bandoma juos nuvyti ir intensyviai mosuojama rankomis.
Vietinis patinimas ir paraudimas yra normali reakcija į odos sudirginimą, tačiau jeigu pajutote silpnumą, krentantį kraujospūdį, prasideda dusulio priepuoliai, viduriavimas, karščiavimas, atsiranda dilgėlinis bėrimas ar visos kūno dalies tinimas, vadinasi, jūs priklausote įgėlimams alergiškų žmonių grupei ir turite kuo skubiau kreiptis į medikus.
Labai sunki organizmo reakcija į įgėlimą, arba anafilaksinis šokas, Lietuvoje kasmet pasireiškia daugiau kaip 200 žmonių. Kai kurie atvejai ypač skaudūs dėl to, kad žmogus įgėlimo nevertino rimtai.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad du šimtai anafilaksinį šoką dėl vabzdžių įgėlimų visoje šalyje patiriančių žmonių nėra daug, tačiau kiekvienas toks atvejis tikrai sunkus ir kelia realią grėsmę gyvybei.
Specialistai paaiškina, kaip atpažinti pavojingai pasireiškusią alergiją ir kaip galime padėti tiems, kuriuos ji ištiko.
„Stipri alergija, arba anafilaksinis šokas, prasideda staiga, kai tik vabzdys įgelia, arba įkvėpus alergeno ar suvalgius maisto, kuriam žmogus labai alergiškas. Šis šokas dažniausiai pasireiškia tada, kai stipri alergija pasikartoja jau kelintą kartą. Kitaip sakant, žmogus, kuriam prasidėjo anafilaksinė reakcija, praeityje turėjo bent kelis kartus kontaktuoti su alerginę reakciją sukėlusia medžiaga“, – paaiškina vaistininkė Elvyra Ramaškienė.
Pasak farmacininkės, anafilaksinį šoką gali sukelti patys įvairiausi veiksniai: vabzdžių įkandimai, žiedadulkės, vaistai ar net maistas. Pirmieji simptomai dažniausiai pasireiškia praėjus kelioms sekundėms ar minutėms nuo kontakto su alergenu, tačiau būna, kai jie pasireiškia ir vėliau – po dviejų ar daugiau valandų, tad svarbu būti budriems.
„Staiga pasireiškus alerginei reakcijai, jau po kelių minučių ima niežėti kūną, atsiranda dilgėlinė, patinsta oda, krečia šaltis, juntamas karštis, siaurėja bronchų spindis, dūstama, krinta kraujospūdis, tinsta lūpos ir liežuvis“, – pasakoja E. Ramaškienė.
Vaistininkė pabrėžia, kad anafilaksinis šokas taip pat gali pažeisti širdies ir kraujagyslių sistemą bei virškinimo traktą. „Sutrikus širdies ir kraujagyslių veiklai, atsiranda blyškumas, galvos svaigimas, bendras silpnumas, sąmonės pritemimas ar praradimas, sumažėja arterinis kraujospūdis. Sutrikus virškinimui juntami pilvo skausmai, žmogų pykina, jis vemia ir viduriuoja“, – simptomus įvardija specialistė.
Farmacininkės teigimu, pasireiškus labai greitai ir stipriai alerginei reakcijai, būtina kuo skubiau nutraukti kontaktą su alergenu ir suleisti alergiškam žmogui vieną 0,1 procento adrenalino tirpalo ampulę. Jeigu alergenas pateko į virškinimo traktą, būtina sukelti vėmimą.
Adrenalino tirpalo ampulę į alergijas linkusiems žmonėms pravartu turėti namuose ar keliaujant į gamtą. Ją turėti verta ir tiems, kurie nemano esantys labai alergiški – galbūt kam nors išgelbėsite gyvybę.
„Suaugusiam žmogui reikalinga 0,3–0,5 ml adrenalino dozė, ją galima suleisti ir į raumenis, ir į veną. Jeigu nesate medikas, geriau nerizikuoti ir leisti tik į raumenį. Vaikams adrenalino dozė turėtų būti kur kas mažesnė – 0,01 ml – ir ją leisti galima tik į raumenis. Tam galima naudoti specialius adrenalino vienkartinius injektorius. Vaistinėse jų rasite tiek vaikams, tiek suaugusiesiems“, – paaiškina farmacijos specialistė.
E. Ramaškienė atkreipia dėmesį, kad stipriai alergijai gydyti skiriamos ir antialerginių vaistų ampulės, tačiau jos tėra papildoma gydymo priemonė anafilaksiniam ar panašiam į jį šokui gydyti. „Šias ampulės reikėtų naudoti tik po to, kai suleidžiate adrenaliną. Jas reikia leisti į raumenis arba labai lėtai, per dvi tris minutes, į veną, jei tik tai nėra vaikas. Bet svarbu žinoti, kad jokiu būdu negalima leisti į arteriją“, – perspėja farmacininkė.
Suaugusiesiems ir vaikams nuo 12 metų veiksminga yra viena 2mg / 2ml antialerginių vaistų ampulė, o vaikams nuo 1 m. iki 12 m. paros dozė siekia tik 0,025 mg. Svarbu atsiminti, kad vaikams anafilaksinio šoko atveju tiek adrenalinas, tiek ir antialerginiai vaistai turi būti leidžiami tik į raumenis. Šią vietą rinktis saugiausia ir padedant šoko ištiktiems suaugusiesiems.
Būtina žinoti, kad kiekviena vabzdžių rūšis palieka skirtingą pėdsaką ant odos.
Tarkime, uodo įgėlimas labai aiškiai juntamas ir jis odoje paliks rausvą kauburėlį, kuris netrukus pradės labai niežėti.
Uodai kąsdami su seilėmis įleidžia ne nuodus, o tam tikrą medžiagą, stabdančią kraujo krešėjimą – koaguliantą. Įkandus uodui negalima kasyti niežtinčios vietos, nes taip alergenas pasiskirsto toliau, niežti dar labiau, dėl įdrėskimų gali kilti infekcija.
Nors atrodo, jog uodo įkandimas didelės grėsmės nekelia, jau po kurio laiko galite pastebėti ir tokius simptomus, kaip užtinę skruostai, raudonomis dėmėmis nubertos kojos, rankos.
Uždegimo pobūdis priklauso nuo žmogaus jautrumo. Skausmas, tinimas ir niežėjimas – trys būdingiausi požymiai.
Pirmoji pagalba – šaltis. Įkąstą vietą reikia vėsinti. Jeigu nėra maišelio su ledukais, tinka tai, ką turite po ranka.
Pažeistos vietos nereikia tvarstyti, nepatariama klijuoti pleistro. Tokios priemonės tinka, kai žmogus susižeidžia, kai žaizda kraujuoja.
Bimbalai odą ne kanda, o įpjauna. Įkandimo vietoje atsiranda gerokai didesnis patinimas, nei įkandus uodui.
Bimbalo įkandimas savaime nėra skausmingas, tačiau šie vabzdžiai, kaip ir uodai bei mašalai, platina pavojingas infekcines ligas, todėl nuo jų derėtų saugotis repelentais.
Jeigu jums įkando sparva, pastebėsite paraudimą, kartais – tekantį kraują. Šie kraujasiurbiai skraido pažeme, todėl dažnai gelia būtent į kojas.
Bitės ar kamanės įgėlimo vietoje atsiranda nedidelė raudona dėmelė su baltu taškeliu viduje. Mosikavimas rankomis ir bandymas nuvyti širšes ir bites labai erzina, todėl jeigu jos skraido aplink, patartina elgtis ramiai.
Vapsvos, širšės ir kamanės geluonies nepalieka, jos gali gelti dar kartą. Tačiau patariama šių vabzdžių netraiškyti, nes, sprogus nuodų pūslelei, šis kvapas gali privilioti dar daugiau vabzdžių, kurie jį supras kaip pavojaus signalą.
Jei nesate alergiški, jausite tiesiog skausmą, tvinksėjimą ir gėlimą įkąstoje vietoje.
Skausmui numalšinti ant įkandimo vietos uždėkite šaltą kompresą, ledo ar šaldytuvo kameroje sušaldytų maisto produktų ir laikykite mažiausiai 10 minučių. Ant paraudusios odos galima uždėti vandeniu suvilgytą nosinę, servetėlę, rankšluostį. Sugeltą galūnę galima laikyti po srūvančiu vandeniu. Taip pat reikėtų išgerti skausmą malšinančių vaistų.
Jeigu įkandimo vietoje patinimas plinta, o simptomai sunkėja, reikėtų kviesti greitąją medicinos pagalbą arba nukentėjusį žmogų skubiai nuvežti į artimiausią gydymo įstaigą.
Net ir nealergiškam žmogui gali būti pavojingas atvejis, vabzdžiui įgėlus į burną ar ryklę, kai geriama iš stiklinės ar skardinės ir nepastebima ten įkritusių geliančių vabzdžių. Prasidėjus reakcijai atsiradęs patinimas gali užblokuoti kvėpavimo takus, todėl žmogus gali uždusti.
Patys nemaloniausi įkandimai – upinių mašalų. Šių kraujasiurbių yra visoje Lietuvoje, tačiau daugiausia Dzūkijoje, mat jie ypač aktyviai veisiasi Nemune.
Uodai jautresni atbaidančioms priemonėms, o štai atbaidyti upinį mašalą sunku. Tam reikėtų itin intensyvaus kvapo, nes jų skraidymo laikas trumpas ir jiems gyvybiškai svarbu bet kokiomis sąlygomis gauti kraujo. Laimė, ir prieš upinius mašalus galima rasti priemonių, pvz., gvazdikėlių aliejaus. Tinka ir ypač daug aromatinių medžiagų turinti „Žvaigždutė“.
Lietuvoje itin paplitusių erkių įsisiurbimas nejuntamas, tačiau ant odos po kurio laiko galite pastebėti didžiulius raudonus ratilus, kurie gali būti pirmieji ryškūs Laimo ligos simptomai. Nuo jos skiepai neapsaugo, jie skirti tik erkinio encefalito prevencijai.
Paprastai pamatome tik giliau į odą įsisiurbusias erkes. Nimfos (lervos) stadijos erkės taip pat sugeba siurbti kraują. Erkės – aklos, alkanos ir jaučiančios žmogaus ar gyvūno šilumą bei judančios jo link – dažniausiai tūno žolėje, pakrūmėse.
Į namus jų gali parnešti ir naminiai gyvūnai.
Geriausia apsauga nuo erkinio encefalito – skiepai.
Būnant gamtoje patartina naudoti repelentus nuo erkių, o grįžus iš miško ar parko gerai apsižiūrėti drabužius ir visą kūną.
Dar viena svarbi detalė – iškylaujant gamtoje nelaikykite atidarytų tamsaus stiklo ar plastikinių butelių bei skardinių, nes patekusių į juos vabzdžių galite nepastebėti.
Vabzdžiai susivilioja saldžiu kvapu ir gali įskristi ar įropoti į skardinę ar įkristi į tamsų butelį. Nepamatę įlėkusio vabzdžio, galite gėrimą išgerti su juo, o tada jau pasekmės – sunkiai prognozuojamos.
