-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Pragyvenimą už Atlanto ir tėvynėje lyginantis emigrantas įsitikinęs: Lietuvoje labiau dejuojama, nei iš tiesų vargstama.
„Žmonės Lietuvoje labiau dejuoja, nei iš tiesų yra blogai. Užtektų prisiminti, kaip prieš dešimt, dvidešimt metų gyveno. Vien tai, kad lietuviai jau gali sau leisti atostogas Turkijoje, Maldyvuose, keliauti po pasaulį, rodo, kad gyvenimas tikrai pagerėjo“, – sako prieš 19-a metų į JAV emigravęs Panevėžyje buvęs žinomas sporto žurnalistas Dainius Ruževičius.
2003-iaisiais laimėjęs imigracinę vizą – žaliąją kortą, tuometis „Sekundės“ korespondentas su žmona išvyko už Atlanto į stereotipiškai svajonių šalimi laikomą Ameriką.
Po penkerių svetur praleistų metų gimė dukra.
Jau 16-iolika metų šeima gyvena maždaug 20 kilometrų nuo Čikagos centro esančiame Lemonte, kur susibūrusi didžiausia išeivių lietuvių bendruomenė.
Gyvenimą JAV Dainius pradėjo irgi nuo žurnalistikos vieną kartą per savaitę ėjusiame laikraštyje „Amerikos lietuvis“.
Nors laikui bėgant popierinis lietuviškas leidinys savo gyvavimą baigė, su žurnalistika D. Ruževičius iki šiol išlaikė ryšį. Vieną dieną per savaitę jis rengia sporto puslapį seniausiame pasaulyje, nuo 1909-ųjų be pertraukos leidžiamame lietuviškame laikraštyje „Draugas“.
Visgi žurnalistika yra jo hobis ir aistra, bet ne pragyvenimo šaltinis.
Kad išlaikytų šeimą, D. Ruževičius triūsia net trijuose darbuose.
„Lietuvoje skirdamas darbui tiek laiko, kiek JAV, uždirbčiau gal mažiau, bet pagal lietuviškas kainas ir išleisčiau mažiau, taigi, gyvenčiau ne prasčiau.“
D. Ruževičius
Po prekybos vietas Dainius išvežioja lietuvišką pieno bei duonos produkciją. Jis – ne tik vairuotojas.
Pasak emigranto, įmonėje darbuojasi vos trys žmonės. Lietuvoje tą patį darbą atliktų veikiausiai dešimt.
„Aš pats turiu ir prekes susikrauti, ir išvežioti, išdėlioti parduotuvėse į lentynas, dar priimti užsakymus kitai savaitei, surinkti pinigus – atlieku daug funkcijų. Todėl tempas didžiulis. Bet kam reikia daug darbuotojų, jei tą patį darbą gali atlikti mažiau žmonių – jie užsidirbs daugiau.
Lietuvoje tuo užsiimančioje bendrovėje dirbtų sandėlio krovėjai, pardavimų vadybininkai, vairuotojas, išvežiojantis prekes, darbininkas, jas sudedantis į lentynas“, – palygino D. Ruževičius.
Kitomis dienomis jis nuosavu krovininiu mikroautobusu vežioja krovinius beveik į visas valstijas. Dainius juokiasi dar nepasiekęs tik Havajų ir Aliaskos.
„Po JAV skubos tvarka vežioju laidus, kabelius. Būna, paskambina vakare ir sėdu važiuoti 1000, 2000, kartais ir 3700 kilometrų į vieną pusę – į Hiustoną, Denverį, Niujorką, Portlandą, dar kitur.
Važiuoju praktiškai sustodamas tik benzino įsipilti. Jokio poilsio tokioj kelionėj negali būti – prekes į gamyklas reikia pristatyti skubiai, kad nebūtų prastovų“, – pasakoja D. Ruževičius.
D. Ruževičius sako nebematantis tokio skirtumo tarp gyvenimo kokybės JAV ir Lietuvoje, koks buvo akivaizdus tuomet, kai susikrovęs lagaminus leidosi už Atlanto. G. Kartano nuotr.
Dainius neskaičiuoja, kiek valandų trunka paties darbo savaitė.
Jo darbo grafikas nefiksuotas. O gėlių saloną turintis pažįstamas per šventes – Motinos ar Valentino dieną – dar paprašo ir gėles išvežioti švenčiantiems klientams.
„Man veiklos netrūksta, neužtenka tik miego. Bet jau įpratau ir prie nemigos naktų, ir prie didelių atstumų“, – didžiuliu tempu nesiskundžia buvęs panevėžietis.
Tačiau šeštadienis ir sekmadienis priklauso šeimai.
Dainiaus žmona, Lietuvoje dešimt metų pradirbusi picerijose, į tą pačią veiklą įsitraukė ir emigracijoje. Lietuviško restorano virtuvėje ji gamina tradicinius patiekalus: balandėlius, cepelinus, karbonadus, sriubas. Net 80 proc. šio restorano klientų – gimtinės maisto pasiilgę lietuviai.
D. Ruževičius sako nebematantis tokio skirtumo tarp gyvenimo kokybės JAV ir Lietuvoje, koks buvo akivaizdus tuomet, kai susikrovęs lagaminus leidosi už Atlanto.
Jis pasakoja pats likęs apstulbęs, kai kirpykloje Palangoje dirbanti artima pažįstama papasakojo triūsianti tris keturias dienas per savaitę po 11–12 valandų, o uždarbis per dieną pasiekia ir 400 eurų.
„Nereikia jokių amerikų! Mano žmona JAV tokių pinigų nėra mačiusi“, – sako D. Ruževičius.
Nors Lietuvoje per metus net būtiniausių pigiausių maisto produktų krepšelis pabrango 30 proc., į tėvynę mėnesiui parvykusiam emigrantui jos nepasirodė didelės.
Pasak D. Ruževičiaus, tie patys produktai JAV kainuoja dvigubai, o kai kurie ir trigubai brangiau.
Lietuvišką duoną į parduotuves išvežiojantis Dainius lygina, kad už tos pačios rūšies kepalėlį, Lietuvoje kainuojantį apie eurą, JAV pirkėjas sumoka 3–3,20 Eur.
Panevėžyje už agurkų kilogramą turguje Dainiaus ūkininkė paprašė euro, Čikagoje už tą patį kiekį atskaičiuotų apie 3 Eur.
„Atvykęs į Lietuvą pirmiausia pasirūpinau nusipirkti telefono SIM kortelę su papildymu. Sako, bus brangoka – 16,80 Eur už mėnesį neriboto interneto, žinutes ir pokalbius. Manote, brangu?“ – klausia emigrantas.
O tiems, kam atrodo brangu, D. Ruževičius atskleidžia, kiek už mobilųjį ryšį sumoka jo trijų asmenų šeima, – apie 130 eurų per mėnesį.
Nekeikia jis ir maisto kainų gimtinės kavinėse.
„Panevėžyje su draugais keturiese pavakarojome užeigoje. Suvalgėme po panevėžietišką Čičinsko kepsnį ir išgėrėme dešimt bokalų alaus. Visi kartu sumokėjome 53 eurus. Už tą patį Čikagoje būtume pakloję apie 120 eurų“, – paskaičiavo emigrantas.
Dainius neslepia: kai pradeda lyginti kainas, bičiulių Lietuvoje dažniausias klojamas argumentas yra toks, kad JAV ir uždirbama keliskart daugiau.
Į tai jis atkerta, jog statistinis JAV gyventojas priverstas ir išleisti gerokai daugiau.
„Pas mus kuro kaina siekia apie 1,5 Eur už litrą. Matau, kad Lietuvoje brangiau. Paklausiau brolio, kiek per mėnesį išvažinėja? Jis paskaičiavo, kad daugiausia, tai yra ne tik į darbą, bet ir pakeliaudamas, pasivažinėdamas į sodą, kurui išleidžia apie 300 eurų. Mano išlaidos kurui per mėnesį siekia daugiau nei 2000 eurų. Vežiodamas prekes pats moku iš savo kišenės, ne įmonė, be to, čia atstumai tokie, kad ir šeimos reikmėms kuro sunaudojame kur kas daugiau nei statistinis panevėžietis“, – palygino Dainius.
Elektra JAV kone triskart pigesnė nei Lietuvoje – maždaug 10 ct/kWh. Vis dėlto Dainius, būdamas statistiniu JAV gyventoju, vasarą vien už elektrą sumoka apie 250 eurų per mėnesį.
„Mano kotedže, kaip ir visų kitų namuose, įrengti kondicionieriai. Vasarą ypač karšta, jie sukasi nesustodami ir elektros suvalgo milžiniškai daug“, – pasakoja emigrantas.
Šaltuoju sezonu kone analogišką sumą tenka pakloti už namus šildančias dujas.
Grįždamas į Lietuvą Dainius sako kaskart matantis ją gražėjančią, o žmones geriau besiverčiančius. G. Kartano nuotr.
Pasak Dainiaus, JAV taip jau yra, kad viena ranka duoda, kita atima.
Buvęs panevėžietis skaičiuoja, kad vien namų ūkio mokesčiams – už elektrą, vandenį, aplinkos tvarkymą, šiukšlių išvežimą, mobilųjį ryšį, kurą, prieš 16-iolika metų paimtą būsto paskolą, dujas, įmokas už dviejų automobilių paskolas bei jų draudimus – pakloja 50 proc. šeimos pajamų.
„Vien būsto paskolos įmoka, paimta 30 metų, siekia 1650 dolerių per mėnesį. Mokėti liko dar 14 metų“, – atviras D. Ruževičius.
O šiukšlių išvežimas Lemonto gyventojui atsieina 78 dolerius už tris mėnesius. Šiuo metu 1 JAV doleris lygus 0,98 euro.
Nemenką šeimos biudžeto pyrago kąsnį, pasak Dainiaus, tenka atiduoti žemės mokesčiui. Gyvendama trijų kambarių kotedže R. Ruževičiaus šeima šiam mokesčiui per metus moku pakloja 7500 dolerių. Ir tas mokestis kasmet kyla. Dar 2006 m., kai emigrantų šeima nusipirko kotedžą, žemės mokestis tesiekė 3200 dolerių metams.
Dabar Ruževičiai kloja apie 630 dolerių per mėnesį.
„Tie 630 dolerių įskaičiuoti į mano būsto paskolą, tačiau net ir pilnai išsimokėjus paskolą, vis tiek kas mėnesį teks mokėti žemės mokestį. Jei neturėsiu tam lėšų dabar ar jau būdamas pensijoje – mane bankas paprasčiausiai išmes iś būsto. Va čia ir baigiasi amerikietiška svajonė“, – pasakoja Dainius.
Buvęs panevėžietis juokiasi, kad Lietuva su savo dabartiniais žemais žemės mokesčiais, lyginant su JAV, yra tiesiog rojaus kraštas.
Tiesa, žemės mokestis JAV skiriasi kiekvienoje valstijoje. Mažiausi mokesčiai Havajuose, didžiausi – Naujojo Džersio valstijoje. Ilinojus, kur gyvena D. Ruževičius, yra antra pagal brangumą valstija po Naujojo Džersio.
Kitas JAV skaudulys – ypač brangus sveikatos draudimas. Nuo tam tikros pajamų ribos JAV garantuoja piliečiui nemokamą draudimą, tad Amerikoje jau savotiškai įprasta slėpti tikrąsias pajamas. Juolab kad JAV niekam neuždrausta mokėti atlyginimų grynaisiais.
Dainius juokiasi, jog net atostogaudamas tėvynėje negali išjungti galvoje skaičiuotuvo. O ir žmona dar priminė atsiuntusi sms: neįsismagink – grįžus reikės daug dirbti.
Mėnesį Lietuvoje prabuvusiam Dainiui kažkaip teks prisivyti per tą laiką negautas pajamas. „Lietuvoje išėję atostogų gauna atostoginius. Nei aš, nei žmona nieko panašaus neturime. Nežinau, kiek reikėtų uždirbti, kad galėtume sau leisti visa šeima kartu atskristi atostogų į Lietuvą“, – pasakoja JAV lietuvis.
Žinoma, anot jo, dirbant amerikiečių kompanijoje per metus priklausytų dvi savaitės atostogų su atostoginiais. Bet labai didelei daliai JAV piliečių mokamos atostogos yra prabanga.
Grįždamas į Lietuvą Dainius sako kaskart matantis ją gražėjančią, o žmones geriau besiverčiančius.
Lietuvoje aplankantis daug pažįstamų ir draugų emigrantas tvirtina puikiai matantis – kas dirba, tas neblogai ir gyvena.
Anot jo, vien tai, kad lietuviai jau gali sau leisti atostogas Turkijoje, Maldyvuose, keliauti po pasaulį, rodo, jog gyvenimas tikrai pagerėjo. Prieš du dešimtmečius išvažiuodamas į JAV, pasak D. Ruževičiaus, už tuometę algą nebūtų galėjęs nė pasvajoti apie tokias keliones.
„Turbūt jei dabar gyvenčiau Lietuvoje, irgi dirbčiau laikraštyje, o vakarais vairuočiau taksi. Lietuvoje skirdamas darbui tiek laiko, kiek JAV, uždirbčiau gal mažiau, bet pagal lietuviškas kainas ir išleisčiau mažiau, taigi, gyvenčiau ne prasčiau“, – mano Dainius.
