-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Panevėžio krašto donorų asociacijos pirmininkė Vijolė Miškinienė sako, kad tokia akcija norima žmonėms priminti apie organų donorystės svarbą. Tarp panevėžiečių yra daug žmonių, kurie sutiko, kad jų artimųjų organai po staigios mirties būti kažkam persodinti.
„Nebyli, graži padėka. Per transplantaciją anonimiškumas visada išsaugomas, todėl žmonės nežino, kam padėkoti“, – sako V. Miškinienė.
Uždegti žvakelių bei pasidalyti patirtimi į Laisvės aikštę atėjo ir keletas žmonių, kuriems persodinti organai.
Vienas jų pasakojo, jog ketverius metus jo gyvenimas priklausė nuo medikų – jam reikėjo dializės, tačiau prieš dvylika metų persodinus inkstus, panevėžietis gyvena visavertį gyvenimą, sportuoja.
O Eglei prieš dešimt metų persodintos kepenys. Jauną moterį užklupęs kepenų nepakankamumas buvo žaibinės formos ir iki šiol neaišku, dėl ko jis išsivystė. Iki ligos Eglė nė nenumaniusi, jog taip gali nutikti – kad egzistuoja ne vien hepatitai, baisios kepenų ligos, bet ir žaibiška kepenų ligos forma.
„Jei ja susergi, tada viskas. Tau dienos arba savaitės, kartais net valandos būna labai svarbios“, – pasakojo Eglė.
Jau penktus metus šalies miestuose, taip pat ir Panevėžyje, pleveno iš liepsnojančių žvakučių sudarytos širdys.
M. Garucko nuotr.
Panevėžietė pamena, kad vienintelis negalavimo požymis buvo stiprus pageltimas.
„Buvau visiškai geltona. Nieko neskaudėjo, tik jaučiausi labai silpnai. Per kelias paras išsivystė kepenų koma, paskui – smegenų koma“, – sunkiais prisiminimais dalijasi Eglė.
Vos per penketą dienų žaibinis kepenų nepakankamumas išsivystė tiek, kad prireikė kepenų transplantacijos. Moteriai skubiai reikėjo donoro. Ir jai pasisekė – jo sulaukė per 24 valandas. Eglė tai vadina stebuklui, nes žino ir tokių atvejų, kai ligoniai donoro taip ir nesulaukė.
„Po ligos gyvenu jau dešimt metų. Jeigu ne transplantacija, būčiau palikusi dešimties mėnesių sūnų našlaičiu. Dabar mudu augame kartu. Man dešimt metų po transplantacijos, jam dešimt metų, kai gimė – abu švenčiame gimtadienius“, – šypsosi Eglė.
Eglė sako norinti perspėti jaunus žmones. Nuolat lankydamasi pas medikus, mato daug sportuojančių, norinčių raumenis užsiauginti jaunų vyrų, kurių oda pageltusi ir išsipūtę pilvai. Dėl to paprastai būna kalti naudojami preparatai, kuriuos ne vienas atsisiunčia internetu. Pasak jos, net ir vartojant vaistažoles būtina žinoti, koks jų kiekis yra dar sveikas, o kada saugi riba jau gali būti peržengta.
Skausmingą praeitį turinti moteris perspėja, kad jauni žmonės labai ir baisiai serga, tad patarė nenumoti ranka į tokius pasireiškusius požymius kaip pageltusios akys ar rankos. Tai gali būti rimtos ligos požymis, kai delsti negalima.
„Jokiais būdais negerkite vaistų nepasikonsultavę su gydytojais. Ypač paracetamolio – jis kepenų žudikas numeris vienas“, – įspėja Eglė.
Anot jos, šiais laikais ypač būtina saugoti kepenis. Jos patiria nemenką apkrovą dėl užteršto oro, maisto, vaistų vartojimo. Moteris spėja, kad ateityje kepenų transplantacijų tik daugės ir niekas nežino, ką užklups sunki liga.
Organų donorams atminti Vilniuje suliepsnojo 1 607 žvakelės. Tiek, kiek per 48 metus Lietuvoje buvo gyvų ir mirusių donorų – jų dovanoti organai suteikė viltį gyventi, išgelbėjo tūkstančių sunkių ligonių gyvybę. Gyvųjų donorų, kurie dovanojo vieną inkstą ar dalį kepenų savo šeimos nariui, iki šiol suskaičiuojama 320.
Lietuvoje donoro korteles – sutikimą donorystei – šiuo metu yra pasirašę 27 856 žmonės. Iš jų – 2 244 Panevėžio gyventojai.
Šiuo metu inksto laukia trys Panevėžio miesto ir rajono recipientai, kepenų – du, širdies – 3.
Šiemet transplantuoti trys inkstai Panevėžio recipientams. Respublikinė Panevėžio ligoninė paruošė šešis potencialius donorus, iš kurių du buvo efektyvūs – transplantuoti du inkstai ir vienerios kepenys.
