Poetas Vladas Braziūnas panevėžiečiams pristatė savo naujausią knygą „Lėtojo laiko aky“. V. BULAIČIO nuotr.

Lėtojo laiko tėkme – širdies ritmu

Lėtojo laiko tėkme – širdies ritmu

Iš Aukštaitijos kilusiam poetui Vladui Braziūnui lapkritį Taline įteikta šių metų Baltijos Asamblėjos premija.

Svarūs apdovanojimai poeto, vertėjo, eseisto Vlado Braziūno kūrybinėje biografijoje ne naujiena. Talentingas menininkas seniai pastebėtas, suprastas, įvertintas. Jis ir vienos garbingiausių – Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. V. Braziūnas taip pat pelnė Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalį, „Poezijos pavasario“ ir Maironio premijas, literatūrinę „Varpų“ premiją, Bernardo Brazdžionio premiją ir kitų apdovanojimų, tarp kurių ir Latvijos karininko kryžius.

Atrodytų, jog tokių aukštumų pasiekęs žmogus į jį supantį pasaulį turėtų žvelgti kiek kitaip – iš aukščiau. Tačiau V. Braziūnas kaip reta kuklus, net į didžiules auditorijas prabylantis savo gimtąja aukštaičių šiaurės panevėžiškių tarme ir su visais šiltai ir nuoširdžiai bendraujantis.

Susitikimas bibliotekoje

Tuo galėjo įsitikinti ir į G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje vykusį susitikimą su poetu atėję panevėžiečiai. Svečias buvo sutiktas aukštaitiška daina ir pats mielai ją traukė.

Renginio vedėjos Elvyros Pažemeckaitės paprašytas keletą žodžių tarti apie savo gimtinę, prisipažino: „Visam sviet‘ api sava Pasval‘ esu daug prišnekėjės.“

Šio literatūros misionieriaus dėka jo numylėta Svalia, regis, teka per visą pasaulį.

Su didele meile pasakojo svečias apie gimtąsias vaikystės vietas – Dagiliškį, Talačkonius, Pasvalį, kur vyko didžiosios jo gyvenimo pamokos, kur jam buvo ir yra gera.

„Atrodo, poetas Jonas Aistis yra pasakojęs, kad eilėraščius rašyti mokėsi savo tėvo kalvėje. Mano tėtė buvo šiaučius – batsiuvys. Aš taip pat mokiausi iš tėtės, dėdžių ir visų savo giminių darbų. Kaip jie, kad ir ką paėmę, dirbo, – pasiutęs gražumas. Nieko negalėjo daryti prastai, jeigu imiesi darbo, jis turi būti padaromas tik gerai“, – kalbėjo poetas.

Todėl ir jo darbai kalba patys – įvertinimai, pripažinimas, premijos byra ne šiaip sau.

„Taip ir parašiau tą knygą – be kompiuterio, mažai miegodamas, mažai valgydamas, pats su savimi šnekėdamas –- tarsi vienu kvėpavimu.“

V. Braziūnas

Naujausia – Tarptautinė Baltijos Asamblėjos premija, literatūros apdovanojimas, V. Braziūnui skirtas už poetinius atradimus, padarytus gilinantis į baltų pasaulėžiūrą ir lietuvių, latvių bei kitų kalbų lingvistinį palikimą, už dalyvavimą tarptautiniuose moderniosios poezijos projektuose.

Baltijos Asamblėja yra Lietuvos, Latvijos ir Estijos parlamentų bendradarbiavimo organizacija, įsteigta 1991 metais, jos apdovanojimais siekiama skatinti literatūros, meno ir mokslo plėtojimą Baltijos šalyse, skleisti jį kitose valstybėse.

„Jūs pirmi su šia premija sveikinat, ir dar taip gražiai“, – atvykęs į Panevėžį sakė poetas.

Kas tokios garbingos premijos laureatui yra kūryba, poezija, ir buvo kalbama projekto „Literatūros ir kino dienos“ renginyje, pavadintame „Eilėraštis, kraujo ritmodara?“

Buvo pristatoma ir pati naujausia V. Braziūno eilėraščių knyga „Lėtojo laiko aky“, aptarta tarmiškų eilėraščių knyga „Saula prė laidos“, knygos „Fontes amoris“, „Stalo kalnas“ ir kitos.

Vienu kvėpavimu

Prieš 65 metus Pasvalyje gimęs poetas debiutavo 1974 metais. Tik jo pirmoji eilėraščių knyga leidykloje buvo įkalinta septyneriems metams, sovietinei cenzūrai nusprendus, kad kūryba „idėjiškai ir meniškai nebrandi”.

Tačiau, 1983 metais pasirodžius eilėraščių rinkiniui „Slenka žaibas“, jis iš karto sulaukė pripažinimo, buvo apdovanotas Zigmo Gėlės premija, skiriama už stipriausią poezijos debiutą.

Prisimindamas tą laiką V. Braziūnas pasakojo, jog neišleisto rinkinio eilėraščius jis parodęs poetui Eugenijui Matuzevičiui, o šis, žinodamas to laikmečio reikalavimus, nenustebo: „ O tu manei, kad spausdins kas nors?“

E. Matuzevičius ir padėjo išleisti pirmąją knygą – tiesiog išėmė iš rinkinio tuos eilėraščius, kurie tais laikais negalėjo pasirodyti. Kai kuriuos kitus šiek tiek paredagavo – tada jau knyga buvo lengvai išleista. O tuos išimtuosius eilėraščius poetas vėliau sudėjo į kitus rinkinius. O jų išleista nemažai – per 20 poezijos, 14 vertimų knygų. Daugiausia jis verčia latvių, ukrainiečių poetų kūrinių.

Pasakodamas apie kūrybos procesą autorius sakė, jog specialiai kaip knygai rašytų eilėraščių beveik nėra. Jie į visumą susidėlioja vėliau.

Gal tik poros knygų eilėraščiai rašyti žinant, jog jie bus vienoje knygoje, pavyzdžiui, tarmiškai parašytoje.

V. Braziūnas sako, kad tie eilėraščiai gimė jam būnant Ventspilyje, tarptautiniuose rašytojų ir vertėjų namuose.

Sugedus kompiuteriui autorius buvo priverstas atidėti numatytus darbus ir pradėjo popieriuje užrašyti gimstančius eilėraščius.

„Taip ir parašiau tą knygą – be kompiuterio, mažai miegodamas, mažai valgydamas, pats su savimi šnekėdamas –- tarsi vienu kvėpavimu“, – pasakojo poetas.

Jo rinkinyje yra ir toks jaudinantis posmas: „so sava tarmės siaurok gal nebaisė tol nuvažiuočio/ a kor man važiuot, ka vyskas galvo, kas tykr/vyskas prė Svalios, vadynkiom didiongė, žiočiu, rymu aryma nedėngė ė rytmė so ryta postykl.“

Kuklus aukštaitis menininkas, pasirodo, yra vienas garsiausių mitologijos, etnografijos puoselėtojų, paveldo detales puikiai sugebantis apgyvendinti moderniose formose. O toks sugebėjimas, kaip vakaro metu sakė E. Pažemeckaitė, rodo itin aukštą poetinį lygį.

Didelis ir reikšmingas V. Braziūno darbas yra ir jo vertimai.

Visada laukiamas

V. Braziūno dėka garsiausių latvių poetų kūrinius galime skaityti lietuviškai. Vertėjas apgailestauja, kad beveik neturime estų poezijos vertimų. Poezijos vertimas – sudėtingas dalykas, negirdinčiajam poezijos jo imtis sunku. Tad reikėtų jauniems poetams mokytis latvių, estų kalbų, kad daugiau galėtume sužinoti apie kaimynų kūrybą.

Neretai ir prozos kūriniams reikalinga poetinė klausa. Kartais gero rašytojo kūrinys neverčiamas iš baimės nesusidoroti su sudėtingu tekstu. Taip nutiko ir su Vilniuje gyvenančios rusų rašytojos Lenos Eltang kūryba.

Laimė, V. Braziūnas ėmėsi versti šios autorės romaną „Akmeniniai klevai“ į lietuvių kalbą.

Darbas buvo gana sudėtingas, prozos vertėjas, ko gero, jame būtų užklimpęs. Juk L. Eltang kūriniai iš kitų išsiskiria savo subtiliu ir kitonišku teksto skambesiu. Tekste dažnai nėra įprastų skyrybos ženklų, įterpta daug metaforų, poetinės kalbos, laikas ir vieta jos kūriniuose netenka prasmės.

Kritikai linkę priskirti rašytojos prozą postmodernistinei literatūrai, stebinančiai teksto daugiasluoksniškumu.

V. Braziūnas sako, kad verčiant šį kūrinį teko įdėti labai daug darbo, bet jį daryti buvo nepaprastai gera. „Toks tokį pažino“, – šypsosi poetas.

Jis mano, kad poezija yra muzikinės prigimties kūrinys, tad nenuostabu, jog jo eilėraščiai skamba dainomis, muzikiniais kūriniais. Prisiminęs anksčiau vykdavusias diskusijas apie poezijos suprantamumą, V. Braziūnas svarsto, jog, ko gero, ne poeto reikalas aiškinti, ką vienas ar kitas posakis reiškia – autorius jau viską padarė rašydamas.

„Galime, žinoma, užsiimti savo kūrybos nagrinėjimais, bet tai nebūtų vaisingas darbas“, – tikina autorius.

Jo eilėraščiai gimsta visur, bet Vilniuje esančio Fabijoniškių mikrorajono, kur yra jo namai, pasak poeto, niekas nepralenks.

Tačiau daugybė eilėraščių sukurta kelionėse – lėktuvuose, traukiniuose, autobusuose, net miesto maršrutiniuose.

„Žmonių aplinkui daug, bet tu jų nepažįsti, esi savotiškame vakume. Tarp daugybės žmonių, atskirtas nuo pasaulio lengvai gali būti savimi“, – sako V. Braziūnas.

Panevėžyje žinomas poetas lankosi ne taip dažnai – grįždamas į Pasvalį tik pravažiuoja pro šalį. Mieste V. Braziūnas svečiuojasi tik čia rengiamų Literatūrinių žiemų metu.

„Visada laukiam grįžtančio. O susitikę jaučiame, kad širdys plaka tuo pačiu ritmu“, – sakė literatūrinių žiemų organizatorė, poetė E. Pažemeckaitė.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų